Laisvas žodis iš širdies į širdį: Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos nariai Laisvės gynėjų dieną pagerbė sakralinės muzikos koncerte

Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos nariai po A. Martinaičio oratorijos „Gailestingumo altorius”

Albina Sidaravičienė

Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – Lietuvos žmonės šįmet minėjo jau 35-ąjį kartą. Tai diena, kai prisimename tragiškus, bet tautai lemtingus 1991-ųjų sausio įvykius, kai buvo ginama Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė. Tai diena, primenanti, kokia ­brangi yra laisvė ir kokią kainą ­už ją sumokėjome.
Šią prasmingą dieną ypatingai ir išskirtinai paminėjo Elektrėnų ­krašto neįgaliųjų sąjungos (EKNS) nariai. Dalis jų patys dalyvavo istoriniuose sausio 13-osios įvykiuose, gynė laisvę prie Lietuvos radijo ir televizijos bokšto, o šiandien vis dar gyvai mena tomis dienomis patirtą nerimą, baimę ir susitelkimą.
EKNS pirmininkės Audros Česonienės iniciatyva, 30 sąjungos narių sausio 13-osios vakarą vyko į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

Ar žinojote, kad šis teatras puoselėja tradiciją – Laisvės gynėjų dieną pažymėti sakralinės muzikos koncertu? Pagerbiant laisvės gynėjų atminimą, antradienio vakarą teatre skambėjo Algirdo Martinaičio oratorija „Gailestingumo altorius“. Šį kūrinį kompozitorius sukūrė prieš beveik du dešimtmečius, jis atliktas ne kartą, bet Laisvės gynėjų dieną skamba pirmąsyk. Šių dienų neramiame ir dažnai negailestingame pasaulyje ši oratorija kvietė susimąstyti apie gailestingumo, atjautos ir žmogiškumo svarbą.
Keturias kūrinio dalis – „O kraujau ir vandenie“, „Sveikas, gailestingumo soste“, „Dievo gailestingumą giedosiu per amžius“ ir „Dievo ­gailestingumo litanija“ – klausytojai išgyveno giliai ir jautriai. Muzika kėlė asociacijas su malda, tylia budėjimo akimirka, o kartu priminė, koks trapus mūsų visų laisvas gy­venimas ir kaip lengvai pasaulis gali prarasti pusiausvyrą.
Ne vienam koncerto dalyviui akyse sužibo ašaros – muzika sujaudino, pažadino skaudžius prisiminimus, bet kartu suteikė ramybės ir vilties. Nors EKNS nariai nėra profesionalūs muzikos vertintojai, jie aiškiai pajuto kūrinio svarbą ir jo perteikiamą žinią.
Tai, ką klausytojai jautė gir­dėdami muziką, žodžiais tarsi įvardino gerbiamos solistės Gunta Gelgotė ir Ieva Prudnikovaitė ­(mecosopranas), pabrėžusios, jog tamsesni muzikos tonai primena maldą iš griuvėsių ir apkasų, o šiandien žodis „laisvė“ vis dažniau skamba su nerimu, bet kartu – su dar ­didesne atsakomybe ją saugoti.
Po neeilinio koncerto tylomis išsiruošėme namo. Pajudėjus namų link, pirmininkė Audra Česonienė paklausė, gal kas iš važiuojančiųjų dalyvavo 1991 m. sausio 13-osios­ įvykiuose. Autobuse buvo ketu­ri tų atmintinų įvykių dalyviai – tai ­Regina Lukšienė, Onutė Leipuvienė, ­Rifkatas Musinas, Aldona Jastremskaitė. Juos, kaip ir ­visus Lietuvos laisvės gynėjus, EKNS nariai pagerbė savo buvimu šiame prasmingame ­renginyje.
Snieguotu keliu ramiai riedantis autobusas, tyli muzikinė patirtis ir bendrystės jausmas dar kartą priminė paprastą, bet labai svarbią tiesą – galime ramiai gyventi, džiaugtis žiema, muzika ir laisve tik todėl, kad kažkada atsirado drąsių žmonių, stojusių ginti Lietuvos.