Laimutė Ablingienė: tarybos narys turi turėti savo nuomonę

Laimutė Ablingienė: tarybos narys turi turėti savo nuomonę

Žmogaus  gyvenimas susideda iš smulkmenų, todėl pirmiausia turime rūpintis  jomis, o problemas spręsti nuosekliai, nes dideli darbai padaromi tik žingsnis po žingsnio – įsitikinusi medikė, Elektrėnų savivaldybės tarybos naujokė Laimutė Ablingienė.

Medikė, kurios konsultacijų prašo elektrėniečiai tiesiog sutikę ją gatvėje, yra puikus pilietiško žmogaus pavyzdys: išsilavinusi, besidominti  politika, daug keliaujanti ir besisemianti patirties L. Ablingienė kandidatavo ir buvo išrinkta į savivaldybės tarybą tam, kad spręstų žmonių jai išsakomas problemas. Apie tai ir  šis interviu.

Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ

Politikoje esate naujokė, o kaip medikę elektrėniečiai jus pažįsta gerai. Papasakokite apie save ir tai, kodėl domitės politika?

Aš politika domėjausi visą laiką, bet niekada nebuvo minties dalyvauti joje. Gal todėl, kad esu pakankamai uždaras žmogus, o eiti į rinkimus daugiausiai siūlė gyventojai, mano pacientai. Jie manė, kad jau atėjo laikas, kai turiu ką pasakyti, turiu savo nuomonę ne tik sveikatos apsaugos klausimais. Manau, kad kai kuriuos dalykus galiu įgyvendinti, pradedant pačiais mažiausiais. Juk žmogaus gyvenime nėra smulkmenų, kiekviena smulkmena yra jo gyvenimo dalis.

Gyventojai pareiškė pasitikėjimą ir išrinko, dabar jaučiu įsipareigojimą nuveikti tai, ko jie labiausiai nori.

Taryboje dirbate jau beveik tris mėnesius. Koks pirmasis įspūdis?

Pirmąkart susirinkus tikėjausi, jog naujoji taryba ir valdančioji dauguma supažindins su vizija, ką jie nori per šiuos ketverius metus padaryti. Aš šito neišgirdau. Aišku, daug yra spręstinų problemų, bet vizijos, kuria kryptimi eisime, iki šiol nėra.

Šią minutę svarbu ir sąvartyno, ir miesto, ir darbo reikalai, tačiau tai, kad nėra krypties, yra trūkumas. Juk darant bet kokį darbą, reikia jį suskirstyti dalimis, kad lengviau padarytum.

Mūsų miestas yra vienas jauniausių Lietuvoje, bet jeigu norėtum kur nors nusivesti svečią, lyg ir neturime kur. Gražiausi objektai, išaugę naujais laikais, yra biblioteka ir bažnyčia. Tačiau daugiau kuo pasididžiuoti nėra, nes nėra nė vientisos miesto architektūros… Žinoma, dėl to nekalti dabartiniai valdantieji, tačiau iš to, ką turime, kažką galime padaryti, ypač, jei imtumėmės darbo nuosekliai. Štai neseniai ėjau Pergalės gatve, kilau laiptais. Kaip su vėžimėliu ten praeiti, jei nuolydis apaugęs krūmais?

Taigi reikia plano, koks mūsų miestas turi būti, kokį mes jį norime matyti: kurortiniu ar kokiu kitu. O jeigu jau nuspręstume, kad tai turi būti kurortas, galime nuspręsti atlikti daug darbų, kuriems nereikia daug pinigų. Pavyzdžiui, Vokietijoje man labai patiko taisyklė, kad šeštadieniais ir sekmadieniais negalima kabinti skalbinių, nes tomis dienomis atvažiuoja daugiau turistų.

Man patiko, kaip daugelyje Europos šalių statomos mašinos: ten kiemuose mašinų nėra. Stato jie net greitkeliuose, nes taip saugiau – policija pravažiuoja, patikrina, yra apšvietimas, eismas tvarkingas.

Elektrėnų savivaldybės taryboje visada dirbo daug medikų. Kaip jūs tai vertinate?

Vertinu normaliai, manęs tai negąsdina. Visų jų politinio darbo stažas yra skirtingas. O medikas juk daugiausiai mato kasdienybės: jis patenka ir landynę, žino, ką žmonės valgo, kokios jų galimybės, kaip auga jų vaikai. Dėl šio betarpiško sąlyčio su žmonėmis medikas gali geriau jiems atstovauti negu, pavyzdžiui, koks nors kitas specialistas.

Be to, Elektrėnuose, mano skaičiavimais, kas septintas žmogus dirba medicinos įstaigoje. Reiškia, medicinos darbuotojai savivaldybės taryboje yra labiausiai atstovaujama dirbančių žmonių grupė. Keista, kad  taryboje praktiškai nebėra energetikų.

Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti savivaldybės tarybos narys?

Dirbantis, turintis nuomonę ir besistengiantis įgyvendinti tai, kas, jo nuomone, yra reikalinga. Gal ne visada jis lieka suprastas, gal jo indėlis į kažkokius projektus nėra jau toks didelis… Svarbiausia, kad jis turėtų idėjų, būtų idėjų generatorius. Nėra baisesnio žmogaus už tinginį.

Negalima sakyti, kad ir kompromisas yra blogai. Tačiau yra daug žmonių, kurie gyvena teisingai. O dorai gyvenančiam žmogui nėra kompromisų, jis gyvena pagal savo įsitikinimus. Jo darbas irgi yra vertingas. Žmogus, kuris yra atsidavęs savo profesijai, visapusiškai stengiasi – tai yra pagrindas, ant kurio išvis laikosi žmonės.

Vartydama žurnalą radau vieną žiaurų, bet gerą paaiškinimą apie politiką: „Pastaruoju metu Lietuvos politikoje vis labiau įsigali principas: nėra idėjinių sąjungininkų, yra tik partneriai ir konkurentai“. Taip galima paaiškinti, kodėl kai kurie per vieną kadenciją po kelis sykius pakeičia partiją. Nors man atrodė, kad savivaldybė yra maža, tarsi šeima, todėl įmanoma susitarti neatsižvelgiant į partinę priklausomybę. O dabar atrodo, jog yra tik pozicija ir opozicija. Iš tikrųjų, kai kurie klausimai ir pozicijai, ir opozicijai yra vienodai svarbūs, todėl nereikia stebėtis, kai sprendimai priimami vienbalsiai, ar laikyti, jog tai yra politinės kovos pralaimėjimas. Tai tiesiog reiškia, kad svarbiausiais klausimais žmonės sugeba susitarti.

Man labai nepatinka dairymasis į praeitį: „Jūs taip padarėte“, „Jūsų čia padaryta“. Dar išvardija įsakymus ir įstatymus, kuriais vadovaujasi… Bet juk šiandien gyvename taip, kaip gyvename. O kas buvo, tas buvo, ateis laikas ir istorija parodys, kas teisus. Reikia žiūrėti į priekį.

Vienoje šalyje paklausiau, kaip jų deputatai daro politinius pareiškimus. Pas mus populiaru išvardinti įstatymus ir straipsnių numerius, taip užimamas visas laikraščio puslapis. Užsienio  spaudoje taip nerašoma. Visa teisinė medžiaga atiduodama teisininkui, o tarybose ir spaudoje vyksta diskusija, kalbama paprasta kalba. Lietuvoje yra paskaičiuota, kad įstatymai „gyvena“ vidutiniškai trejus metus. Reiškia, įstatymu, kurį paminėsi pareiškime, elgesį pateisinsi tik laikinai.

Kokį tikslą siekiate per ketverius metus įgyvendinti Jūs pati?

Kai žmonės pradėjo kalbėti su manimi apie tai, kokios tvarkos jie norėtų, dažniausiai aptardavo du klausimus: kodėl mūsų savivaldybė nesugeba susitvarkyti su šunimis, ir eismo apie Elektrėnų pradinę mokyklą klausimą.

Žiemą mačiau, kaip nuo kalniuko šalia mokyklos čiuožinėjo vaikai, o mokytoja stovėjo krūtine prieš mašiną ir saugojo, kad vaikai neužsigautų. O vaikas, kaip žmogus, susiformuoja iki šešerių metų amžiaus. Taigi žiūrėdamas, kaip šiuo atveju elgiasi suaugusieji, nelabai ką gero pamatys: netvarkingas eismas, ir mašinos, statomos ant žalios vejos. Nežinau, kaip vaikai, eidami į mokyklą, išlaviruoja tarp tų mašinų… Žmonės labai jau vertina tas savo mašinas: jeigu galėtų, tai ir į antrą aukštą įvažiuotų.

Taigi šioje vietoje galima žengti žingsnį, kuris nieko nekainuoja: kitoje vietoje pastatyti užtvarus, kad vaikai per langą matytų gamtą, gėles, o ne pėsčiųjų takais ir veja važinėjančias mašinas.

Kalbant apie šunis – man labai skaudu, kai reikia gydyti tuos, kuriems jie įkanda. Kiekvienas šuo yra individualybė, dažniausiai nuo jų nukenčia savi, tačiau įkanda ir be pavadėlio ir antsnukio vedžiojami svetimi šunys. Aš jau nekalbu apie išmatų surinkimą… Gal kokių dešimt žmonių Elektrėnuose matau surenkant augintinio ekskrementus, o kiti veda šunis ir į pliažą, ir į vaikų darželio teritoriją, ir į gydymo įstaigų teritoriją.

O ką dvasiškai išgyvena sukandžiotas žmogus… Žinau mergaitę, kuri į lauką neišeina vien dėl to, kad išsigando, o suaugusiems paūmėja lėtinės ligos. Įkandimų gydymas ir kainuoja brangiai: jei šuo nežinomas, reikia brangiai kainuojančios vakcinos. Kitose šalyse tvarkos šioje srityje pasiekta viena priemone – didelėmis baudomis. Tik tada, kai bauda tampa pakankamai didelė, žmonės pradeda laikytis įstatymų. Esame minimi Europoje kaip žymiai sumažinę autoavarijų skaičių keliuose, o pagrindine to priežastimi nurodomos didelės baudos. Jeigu mes neturime kultūros, turime mokėti baudas.

Apie tai kalbėsiu įkyriai ir tikiuosi, ko nors pasieksiu.

Daug kalbate apie sprendimus, kurie nekainuoja ir kuriems tereikia valios.

Taip, aš daug domiuosi, keliaudama nesigėdiju klausti, kodėl vienoj ar kitoj šaly jie priėmė tokius sprendimus. Štai prieš mėnesį buvau Latvijoje. Pastebėjau, kad šiukšlių konteineriai – aptverti. Pasirodo, tai todėl, kad žmonės nešdavo ir šalia kraudavo stambiagabarites šiukšles. O kai yra tvorelė, nėra kaip „aplipdyti“ konteinerių šiukšlėmis, išskiriama teritorija, kurioje atliekų krovimas jau laikomas šiukšlinimu.  Tai yra priemonė, kuri labai mažai kainuoja, bet miestas taptų žymiai gražesnis.

Kitas dalykas. Kai metu šiukšles, visada stengiuosi uždengti konteinerį, Kai jis paliktas atidarytas, skraido musės, varnos knaisiojasi, o jeigu dar prilyja, šiukšlės pasunkėja, o mokama juk už svorį. Turime rūšiuoti atliekas, nes jos tada kainuoja mažiau. Taigi net šiukšlių išmetimas parodo kultūrą.

Jūsų akimis žiūrint, kokių įsisenėjusių problemų taryba nesprendžia?

Šiandien dar sunku bausti už tai, kad kažkas neišėjo. Bet juk viskas priklauso nuo žmonių. Jei žmonės aktyviau ragintų tarybos narius, ir tų sprendimų atsirastų. Dabar žmonės yra labai apatiški, inertiški ir labai nepatenkinti, nors nieko nedaro, kad miestui būtų geriau.

Žmogus kuria valstybę, o ne valstybė kuria žmogų. Mes tik norime ko nors iš valstybės, o ką patys duodame? Istorijoje viskas, kas geriausia, atsirado tada, kada buvo sunkiausia, o mažiausiai to gėrio sukuriama tada, kai yra mažiausiai problemų. Vargu ar turi teisę kažką sakyti žmogus, kuris nieko nepadarė, niekuo neprisidėjo prie gerovės. Patys blogiausi yra pasyvūs žmonės, amžinai viskuo nepatenkinti, bet nieko nedarantys. Geras pavyzdys yra toks: labai mažai gėlių balkonuose. Trys pakeliai vidutiniškų cigarečių yra dvi puikios gėlės, nupirktos šiltnamyje. Žmogus pakelį cigarečių surūko per dieną, o gėlė balkone žydi tris-keturis mėnesius ir teikia teigiamų emocijų ir šeimai, ir praeiviams.

O jei žmonės mūsų, tarybos narių, kasdien klausinėtų apie tai, ką mes darome, tai būtų žingsnis į priekį.

O ko tikėtumėtės iš elektrėniečių? Kokiais jie turėtų stengtis būti?

Piliečiais. Sakoma, kad žmogus – tai mažas sraigtelis, bet ateina laikas suprasti, kad bitė – irgi viena, bet korį medaus suneša bendradarbiaudama su kitomis. Taigi ir žmogus turi būti pilietis, kad nepraeitų, jei vaiką skriaudžia ar gėles mindo… Tai yra sunku. Žmogus turi pajusti brandą. Ne visada reikia kaip lapui plaukti pasroviui – reikia susimąstyti ir pasipriešinti. Jeigu žmogus galvotų prieš dejuodamas, tai pamatytų, kad daug ir dejuoti nereikia.

Dėkoju už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų