Kun. T. Dikčių kalbina R. Šarknickas
Lapkričio mėnesį sukako lygiai metai, kai Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos vikaras buvo įšventintas į kunigus ir pradėjo tarnystę Elektrėnuose bei Kietaviškėse. Naująjį kunigą ir jo suprantamai aiškinamus Biblijos skaitinius pamokslų metu pamėgo Elektrėnų ir Kietaviškių parapijų žmonės bei Marijos radijo klausytojai, kur kunigas turi savo valandėlę. Šv. Kalėdų proga su kunigu kalbamės apie gyvenimą, dieviškąją komerciją ir šv. Kalėdų prasmę. Kunigą kalbino ir vaizdo įrašą sukūrė Robertas Šarknickas, pokalbį užrašė Julija Kirkilienė.
R. Š. Garbė Jėzui Kristui. Ačiū, kunige, kad sutikote pasikalbėti. Ar į redakciją atėjote pėsčiomis, ar atvažiavote?
T. D. Atėjau pėsčias, mėgstu vaikščioti. Eidamas mąsčiau, kokiomis mintimis norėčiau pasidalinti su laikraščio skaitytojais ir visais parapijiečiais.
R. Š. 2024 m. lapkričio 24 d. Kristaus Karaliaus liturginėje iškilmėje buvote įšventintas į kunigus ir paskirtas tarnystei į Elektrėnus. Kaip priėmė Jus Elektrėnų parapija?
T. D. Tikrai priėmė labai labai šiltai. Elektrėnai – nuostabus kraštas, sankirta tarp keturių Lietuvos sostinių, ribojasi su Širvintų savivaldybe, iš kurios esu kilęs. Mano parapija Musninkai, bet pirmoje tarnystėje Elektrėnų parapijoje patyriau daug pirmų patirčių: pirmos šv. Mišios, pirmos išpažintys, pirmieji apsilankymai pas ligonius, pirmas apsilankymas pas klebonus ir pirmas susitikimas parapijoje su J. E. Prezidentu Gitanu Nausėda, kuris palinkėjo, kad pirmoji meilė nerūdytų. Tikiuosi, kad taip ir bus. Tikiu, kad pirmi susitikimai atmintyje išliks visą būsimą gyvenimą.
R. Š. Mėgstate pavaikščioti. Ar žmonės Jus pažįsta, kaip sutikę reaguoja?
T. D. Pasisveikinu su kiekvienu. Dariau mažąjį eksperimentą, praeinantį žmogų bandžiau prakalbinti žvilgsniu, nesisekė. Pasidariau išvadą, kad žmonės gal nedrįsta užmegzti kontaktų. Bet tie, kurie pasilabina, su kuriais užmezgame pokalbį, tas laikas tikrai būna naudingas abiem pusėms. Susipažįstame, suprantame, kad abu jau esame kraštiečiai.
R.Š. Kas labiausiai džiugina ar liūdina pirmojoje parapijoje?
T. D. Džiugina atradimai, kad Elektrėnai yra labai judrus, beaugantis, besivystantis miestas. Tik aš susidariau nuomonę, kad žmonės gal vieni kitų bijo, nelabai gal vieni kitus pažįsta, jaučiama izoliacija kažkokia, bet aš manau, kad tai yra natūralu, padiktuota šio miesto istorijos, todėl matau daug savo darbo prasmės, ugdant žmonių bendruomeniškumą. Bendruomeniškumo ugdymui kitas metais pradėsime ALFA kursus. Bendruomenes sujungti pradėsime nuo bažnyčioje planuojamų organizuoti ALFA kursų, skirtų suburti bažnyčios bendruomenei. Tikime, kad kursuose žmonės susipažins ne tik vieni su kitais, bet ir Dievu. Tai darysime organizuodami diskusijų ratelius, bendravimą prie vakarienės stalo ir panašiai. Iššūkiai padiktuoja poreikius. Bendruomenės subūrimui yra galimybių ir rimtų planų. Kviečiame parapijiečius kuo aktyviau tuos kursus lankyti.
R. Š. Parapija didžiausia Kaišiadorių vyskupijoje, bet lankomumu pamaldose pasigirti negali. Kaip manote, kodėl?
T. D. Į šį klausimą atsakyti galima kompleksiškai. Pati Lietuva yra šiaurės rytų Europos dalis… Turėjome savo istoriją, sovietmetis, aišku, paliko randą tiek lietuvių tautinei tapatybei, tiek katalikų savimonei, kurią buvo bandoma užslopinti. Buvo palieta daug ateizmo, kas rovė tradicijas ir šeimose, ir bendruomenėse, buvo bandoma užgniaužti tikėjimą, tai labai tikėtina, kad pasekmės yra likusios ir iki šių dienų. Kitą svarbią priežastį nusako toks terminas sekuliarizmas, dažniau vartojamas žodis sekuliarizacija. Tai reiškia viskas gyvenime turi būti be Dievo. Apie Dievą nepatogu šnekėti, net iš krikščioniškų dalykų kaip nors Dievą stengiamasi ištraukti. Taip religijos įtaka traukiama iš visuomenės gyvenimo, valstybės, viešųjų erdvių, ir visa tai vadinama pasaulėjimo tendencija. Elektrėnai šiame kontekste irgi nėra išimtis, greičiau tai statistinis vienetas. Mes turime Elektrėnų bažnyčią, pastatytą labai didelę, labai daug sėdimų vietų, todėl atėjus pradžioje pasirodo, kad ten retai užsėsti suolai. Bet tai yra savotiška optinė apgaulė. Statistiškai lankančių bažnyčią tikinčiųjų turime tiek pat, kiek ir kitose parapijose.
R. Š. Kaip Jūs įvardytumėte tą žmonių supratimą, kai esant laimingam gyvenimui, Dievo atrodo ir nereikia, o kai susiduria su nelaime, liga ar mirtimi, skuba pagalbos į bažnyčią.
T. D. Tokia tradicija, kai žmogus skęsta, atrodo, bet kuris šiaudas jį išgelbėti gali. Idealiausias atvejis yra tai, kad tikinčiųjų bendruomenė, bažnyčia, kunigai žmogui gali padėti gedulą išgyventi, priimti skausmą. Mes dažnai galvojame, kad tokiu atveju kažką reikėtų padaryti, kažko imtis, kažką pakeisti… Iš tiesų mes pakeisti nieko negalime, bet atiduodame duoklę savo žmogiškumui. Kunigai irgi yra žmonės ir supranta, kad jeigu norisi, reikia verkti, tai mes ir verkime, neslopinkime jausmų. Skaitykimės su savo žmogiškumu tuo, kuo mes esame. Tai yra mūsų emocinė dalis: jei džiaugsmas, tai norime jo kuo didesnio, jei negatyvus išgyvenimas, norime, kad jis kuo greičiau praeitų, norime skausmą užslopinti. Tai kunigų užduotis padėti žmogui būti savimi.
R. Š. Bažnyčios tarnai, kaip ir kiekvienas žmogus, susiduria ir su piktais žmonėmis. Kaip Jūs randate ryšį su jais?
T. D. Palietėte labai įdomią temą. Būna, kad žmonės bažnyčią ir net tikėjimą tapatina su kunigu. Tokiuose pokalbiuose stengiuosi pagarbiai laikytis kalbančiojo atžvilgiu, bet nustatyti ribas ir į ginčus nesivelti. Svarbu pagarbiai išklausyti, nesitapatinant su išsakomu turiniu. Taip jau žmogui atrodo, kad jei vienas policininkas pasielgia blogai, žmogus gali sakyti, kad visa policija tokia. Jei vienas politikas blogai padaro, tai dažniausiai ir kalbama, kad visas Parlamentas kaltas. Taip ir apie kunigus kartais kalba, kaip apie religijos visumą.
R. Š. O ar per tuos pirmus metus atsitiko kažkas tokio, dėl ko skaudėtų širdis?
T. D. Vieno kokio atvejo neišskirčiau, bet pradėjęs tarnystę susidūriau, kad kartais idealai buvo vieni, o realybė kitokia. Turėjai vienokias žinias apie žmones, bet tos žinios ne visur taip funkcionuoja, todėl dar reikia tobulėti, domėtis, skaityti, kalbėtis ir panašiai. Bet tai ir grūdina. Atsiranda tiek kunigystės, tiek gyvenimo, tiek, kas svarbiausia, santykio su Dievu patirtis. Visa tai bandau dėti į vieną apvalkalą ir pateikti Dievui ant delnų.
R. Š. Žmonės pamėgo Jūsų ramybę, tyliai, bet aiškiai ir suprantamai aiškinamus Biblijos skaitinius. Jus taip pat pažįsta Marijos radijo klausytojai, klausantys skaitinių ar katekizmo turinio aiškinimo. Natūralu, kad žmonėms kyla klausimų, iš kur jaunas kunigas, neseniai baigęs seminariją, turi tiek daug žinių ir išminties. Gal galite skaitytojams ir šios laidos klausytojams atskleisti tas paslaptis?
T. D. Tai, žinoma, yra ne tik prigimtis, bet ir nuolatinės pastangos tobulėti. Turėjau labai gerus mokytojus, kuriems esu dėkingas, seminarijoje buvo labai šaunūs dėstytojai, turėjau ir turiu retorikos autoritetų, kurių aš pats klausausi, kad pats gaučiau maisto. Duoti kitiems yra viena, bet ir pats privalai turėti, iš ko galėtum maitintis.
R. Š. Kada Jums atėjo ta mintis, kad kunigystė yra Jūsų pašaukimas, kad čia surasite savo kelią, ramybę?
T. D. Prisimenu. Tai buvo 2013 m. Kaunas. Žalgirio arenos kalva. Labai tiksliai tą savo gyvenimo akimirką prisimenu. Buvo Lietuvos jaunimo dienos. Tada susimąsčiau, ką aš galėčiau gyvenime nuveikti. Ir atėjo tokia mintis, kad galėčiau būti kunigu. Manau, kad kiekvienas žmogus pergyvena panašias mintis ieškant gyvenimo ar profesijos pasirinkimo, kai galvodami nerimsta ir mintyse sustoja prie ilgalaikės perspektyvos. Ten, kur jaučia būsimą stabilumą, ten yra jo kelias. Alternatyvių pasiūlymų, galinčių atitikti talentus, gabumus, žmogus turi daug. Ir man buvo. Buvau įstojęs į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir tą pačią vasarą į seminariją. Bet kai reikėjo pasirinkti, pasirinkau tai, kur kvietė mano širdis – seminariją.
R. Š. Ar laimingas esate žmogus?
T. D. Taip, laimingas.
R. Š. Ar tai reiškia, kad gyvenate nuolatiniame procese?
T. D. Kaip apaštalas Paulius sakė, bėgu bėgimą, kovoju šaunią tikėjimo kovą, kai pasirodys Kristus, gausiu garbės vainiką. Pats žodis tikėti yra tik judėti, tik eiti į priekį. Tai yra labai natūralu.
R. Š. Kalbamės advento laikotarpiu. Ką Jums pačiam reiškia adventas?
T. D. Žodis adventas, iš lotynų kalbos išvertus, reiškia atėjimas. Tai mes ir laukiame švenčių, kada minėsime Kristaus gimimą ir apmąstome būsimą Kristaus atėjimą gyvenimo pabaigoje. Man adventas yra labai trumpas laiko tarpas, kai žmonės gyvena skubėjimo, lėkimo laike, tai tas keturių savaičių laikotarpis yra tarsi iššūkis. Bet advento prasmė pirmiausia yra Dievo dovana suprasti, ką aš darau, tai yra prasminga ir aš turėsiu Dievui duoti ataskaitą. Mano Dievo dovanos yra susitikimai, bendravimai, pažintys, bet visa tai yra laikina ir orientuota į Kūrėją, kuris gimė tam, kad mane atpirktų. Advento laikotarpiu galima naudoti net tokį komercinį terminą – atpirkimas. Kas yra atpirkti? Kai bažnyčios tėvai matydavo kenčiančius vergus, jie tai giliai apmąstė: jeigu atsirastų pirklys, kuris nupirktų vergus ir duotų jiems laisvę, tai vergams būtų pats didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Tai dvasinėje plotmėje lygiai tas pats: Kristus gimsta tam, kad mus atpirktų ir mes džiaugtumės gyvenimu. Čia tokia dieviškoji komercija, kurią mes apmąstome per adventą.
R. Š. Kaip per kalėdojimą surandate ramybę?
T. D. Kalėdojimo mintis – parapijos kunigai parapijiečių turi ne tik bažnyčioje, bet ir už jos ribų. Kunigo užduotis pažinti žmones, suprasti, koks jų pulsas, kokie išgyvenimai, dvasiniai poreikiai. Ypatingai svarbu aplankyti žmones, turinčius judėjimo negalią, senyvo amžiaus ar dėl kitų aplinkybių negalinčių ateiti į bažnyčią. Svarbu su jais susitikti, atšvęsti kartu Išpažinties ar Ligonio sakramentą, skirti laiką bendravimui. Tokia yra kalėdojimo mintis, kuri apibūdinta posakiu: svečias į namus – Dievas į namus. Kunigui aplankius parapijiečius, jie kartu meldžiasi, atnaujina tikėjimo kibirkštį, jei žmogus turi kokių išgyvenimų, jį padrąsina. Kunigui kalėdojimas gal yra toks ir nusunkiantis jėgas, bet tame yra labai didelė prasmė. O ramybę išlaikyti padeda sveikas santykis su savo pareigomis, sveikas santykis su žmonėmis, laikantis ribų, būti atsakingu už save, o svarbiausia išmokti sulėtinti gyvenimo tempą.
R. Š. Gal turite savo Kalėdinę giesmę?
T. D. Tikrai gausu Kalėdinių giesmių, bet aš neįsivaizduoju Kalėdų be giesmės „Rasokit dangūs“. Aš ją klausau namuose, pasileidęs „Youtube“ kanalu, labai gili muzikinio dvasingumo dalis, kai žmogus giedodamas išgyvena teksto prasmę. Tas tekstas yra ir malda. Kviečiu atvykti Kūčių vakarą 21 val. į Elektrėnų arba 19 val. į Kietaviškių bažnyčioje Bernelių Mišias išgirsti to Kalėdų aidesio. „Greitai renkitės ir bėkit, piemenėliai paskubėkit…“ iš vaikystės įsimintinos giesmės, sukuriančios tą Kalėdinį džiaugsmą.
R. Š. Ko palinkėtumėte laikraščio skaitytojams ir visiems parapijiečiams Kalėdiniam laikotarpiui ir ateinantiems metams?
T. D. Pirmiausia noriu palinkėti ir paprašyti aplankyti savo kaimynus, seniai sutiktus gimines, tai bus geras darbas, kurį galite padaryti dar šiais metais. Žiniasklaidą mes skaitom, klausom, žiūrim, bet gyvo santykio stokojame daugiau nei bet kada. Bendravimo labiausiai trūksta vyresnio amžiaus žmonėms. Tad kelkite, eikite vieni pas kitus ir atnaujinkite ryšius. Antra, linkiu gyventi viltimi ir džiaugtis, ką gyvenime Jums Viešpats Jėzus duoda. Ir trečia, linkiu dažniau išgyventi džiaugsmą bendruomenėje. Nes bendruomenėje žmogus vienas niekada nebūna. Net kalėdaičio laužymas bendruomenėje stiprina ryšį tarp žmonių.
R. Š. Gal norite atsakyti į kokį neužduotą klausimą.
T. D. AMEN
R. Š. O mes skaitytojų vardu dėkodami Jums už skirtą laiką, prasmingas mintis, norime palinkėti, kad tarnystė Dievui bei žmonėms ir toliau Jums neštų džiaugsmą ir Gyvenimo pilnatvę…