Ar laisvi taip elgiasi?…
Julija Kirkilienė
Šiais metais Lietuvos valstybės atkūrimo diena sutapo su Užgavėnėmis. Per Vasario 16-osios iškilmingumą Elektrėnuose liko neišvaryta žiema ir nesudeginta Morė, Elektrėnuose bus likę ir žiemos negandų.
Skelbimuose apie Vasario 16- osios iškilmes Elektrėnų kultūros centro darbuotojai neįrašė Šv. Mišių bažnyčioje. O neįrašė todėl, kad seniūnas vis dar nebuvo susitaręs su klebonu, ar tos pamaldos vyks. Todėl ne vienas politikas pamiršo, kad Vasario 16-oji, Valstybės atkūrimo diena, yra šventa, ir į pamaldas neatėjo. Klebonas Jonas Sabaliauskas tai įvertino, kaip spekuliaciją Dievu, kai prieš rinkimus kiekvienas politikas skuba nusifotografuoti bažnyčioje ir patekti į pirmus laikraščių puslapius, o kasdienybėje pamiršta į bažnyčią užsukti, pamiršta pasimelsti net už Valstybę. Pamaldų pradžioje klebonas paragino melstis ne už valdančiuosius, o „už mus, kurių dėka valstybė gyva, kad galime džiaugtis laisve ir už politikus, kad jie iš mūsų neatimtų tikėjimo Lietuva“… Elektrėnų ir Lietuvos vėliavas pagerbė jaunieji Elektrėnų šauliai, sąžiningai atstovėję visą pamaldų valandą. Po šv. Mišių prie paminklo žuvusiems už Laisvę ir Nepriklausomybę gėles padėjo seniūnas Antanas Šalkauskas. Pastarajam klebonas padėkojo ir už gėles, kuriomis šventei buvo papuošta bažnyčia.
Deja, tose gražiose šventose Mišiose, kurias aukojo visi trys kunigai, kur taip gražiai giedojo jaunimo choras ir prie vėliavų stovėjo jaunieji šauliai, tvyrojo kažkoks netikrumas. Šv. Mišiose nedalyvavo savivaldybės vadovai. Apie vyksiančias pamaldas jiems niekas nepranešė. Žinoma, kas norėjo, tas sužinojo, kad 12 val. bus aukojamos šv. Mišios. Tarp tų žinančių buvo ir tarybos narys Ramūnas Kartenis. Bet nežinojo nei meras Arvydas Vyšniauskas, nei administracijos direktorius Henrikas Petrauskas, kurį kietaviškiečiai pažįsta kaip pamaldų žmogų, krikščionį. Nors bažnyčia mūsų šalyje yra atskirta nuo valstybės, nors malda ir tikėjimas yra kiekvieno asmeninis reikalas, bet klausantis tų gražių kalbų apie Meilę ir Laisvę taip ir paknibžda mintis: „Ar laisvi taip elgiasi?“. Juk stiprybė visais istorijos laikotarpiais buvo vienybė – jėga, vedusi Lietuvą į Nepriklausomybę, į Laisvę. Apie tai pamokslo metu kalbėjo kunigas Stasys Čiupala, primindamas lietuvių kovas dėl laisvės. Bet vienybės Elektrėnuose nėra nuo pat savivaldybės susikūrimo. Ar tai dėl to, kad turint Laisvę, nebėra dėl ko telktis? O gal daugiau skaidomės dėl įvairių politinių ar asmeninių ambicijų. Taip Elektrėnuose ir švenčiamos šventės: atskirai kultūros centre ir atskirai bibliotekoje, atskirai mokyklose ir atskirai mieste, net Dienos centre, kur viename pastate dirba keletas nevyriausybinių organizacijų, šventes jos švenčia kiekviena atskirai. Ir kai tiek bažnyčioje, tiek prie vėliavos pakėlimo, tiek kultūros centro salėje giedama „Tautiška giesmė”, žodžius taria tik tie, kurie prie mikrofonų, kiti tarsi bijotų įsikalbėti to „vienybė težydi“. Tik ar laisvi taip elgtis turi? Gal nors po penkiasdešimties metų, kai pradėti statyti Elektrėnai, po dvidešimties metų, kai vėl gyvename nepriklausomoje valstybėje, po dešimties metų, kai Elektrėnai tapo savivaldybe, t.y. patys valdome, nusiimkime tas Užgavėnių kaukes – įvaizdį – ir būkime tikrai laisvi. Juk nuo Užgavėnių prasideda tas didžiojo Virsmo – Prisikėlimo laukimas.