Komentaras. Išduota Lietuva

Komentaras. Išduota Lietuva

Esu nepriklausomybės vaikas. Su Lietuva esame vienmetės. Iš vienos pusės – galiu didžiuotis gimusi laisvoje šalyje, o iš kitos – jaučiuosi lyg nuvažiuojančio traukinio durys būtų užsidariusios man prieš pat nosį. Pavydžiu visiems, į traukinį spėjusiems – vyresniems už  mane bent 10 metų. Pavydžiu patirties, jausmo, požiūrio. Pavydžiu sovietmečio, kovų už nepriklausomybę, Baltijos kelio, Sausio 13-osios… Ir kodėl negimiau anksčiau?

Rodos, rimtas kaltinimas tėvams, ar ne? Nieko tokio, mano mama tikriausiai šio teksto nė neperskaitys. Ji dirba ir gyvena užsienyje. Nieko keisto – kaip ir kažkuris iš jūsų artimųjų: vaikas, anūkas, brolis, sesuo, tėvas, draugas ar bent jau kaimynas. Parodykite man žmogų, kuris nepažinotų nė vieno emigranto. Pažiūrėjus į statistikos kreives atrodo, kad prasidėjo masinė evakuacija. Kasmet iš Lietuvos išvyksta maždaug tiek žmonių, kiek gyvena visoje Elektrėnų savivaldybėje. Taip, kai kurie grįžta. Tuo beprotiškai džiaugiuosi ir tokiems žmonėms dėkoju. Nesvarbu, draugas tai ar klasiokas, o gal – pirmą kartą gyvenime sutiktas žmogus – visada džiaugiuosi, kad grįžo.

Emigracija pati savaime nėra blogai, jei ji neprimena evakuacijos ir atneša šaliai naudos. Svetima patirtis, kurią kaupia patys žmonės, gali puikiai užglaistyti ištrupintus Lietuvos mentaliteto plyšius. Blogai yra tai, kad emigrantai nė nemąstę ima garbinti naują šalį, o gimtinę – niekinti. Nespėja nė kojų apšilti, nė savaitės į naująjį darbą pavaikščioti, o jau skambina giminaičiams į Lietuvą ir giriasi, kaip ten nuostabu, nors ir dirba po 12 valandų penkias paras iš eilės. Ir miega gerai, nors  tame pačiame kambaryje knarkia dar trys lenkai ir latvis. Ir net jei oras ten blogesnis nei Lietuvoje – kai tiek dirbti, nieko nepastebi. Visi kaip sutarę tikina, kad pasiilgo artimųjų, kad nieko nepažįsta, nesusikalba, bet, kad ir kaip nesuprantama tai būtų, jaučiasi laimingi. Kodėl? Nes yra ten, o ne čia.

Draugas, atvykęs atostogų iš Švedijos, pasakoja, kaip jam Lietuvoje reikia iš naujo mokytis vairuoti, nes jau baigia priprasti būti mandagus kelyje. Pusseserė, sugrįžusi iš Anglijos, skundžiasi vis negalinti atsikratyti įpročio visiems šypsotis ir atsiprašinėti netyčia užkliudžius. Štai jums ir geroji patirtis, gydanti lietuvių mentaliteto žaizdas!

Tačiau tai nėra blogiausia. Blogiausia – kai nė karto užsienyje nebuvę tautiečiai skeryčiojasi, kaip gera gyventi Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje… Visur, tik ne Lietuvoje. „O kas toj Lietuvoj, va užsieny tai gyvenimas, pasakojo man. Jau „Angluose“ tai taip nebūtų“, – girdžiu parduotuvėje telefonu kalbantį žmogų. Tada nusvyra rankos, atvimpa žandikaulis, veidą iškreipia neviltis, ir nesupranti – kas negerai su tais žmonėmis? Už ką taip nekęsti savo tėvynės? Tėvynės, už kurią tiek kentėta ir kraujo išlieta? Kodėl negalima ne smerkti, o kurti Lietuvą tokią, kokios norisi. Juk ji visai jaunutė – vos dvidešimt trejų – iš kur jai žinoti, kaip reikia gyventi? O prieš tapdama nepriklausoma ji beveik pusę amžiaus ji vergavo rūsčiai peraugusiai pamotei matrioškai.

Sovietmečiu visi privalėjo dirbti ir niekas neemigravo ieškoti geresnio gyvenimo. Tiesiog nebuvo galima, nebuvo kitų alternatyvų. Abejoju, kad vaikus karvių garduose gimdžiusios melžėjos buvo itin patenkintos savo darbu. Abejoju, kad savo atlyginimais patenkinti buvo sandėlininkai, dirbę už grūdus. Abejoju, kad laimingi buvo traktoristai, nesėdę į kabiną be „čvertuko“. Bet niekaip nesuprantu, iš kur tas „prie ruso buvo geriau“? Priešinuosi, ginčijuosi, nesutinku, bet mane tildo sakydami, kad negaliu nieko vertinti – negyvenau, tai ir nežinau, kaip viskas buvo.

Anuometinę tvarką aiškina ironiškos septynios komunizmo tiesos, klajojančios internetinėje erdvėje:
Visi turėjo darbą
Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
Nors parduotuvėse nieko nebuvo – visi viską turėjo.
Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Gaila, kad savo kailiu nepatyriau, ką reiškia gyventi „prie ruso“. Kartais, rodos, atpažįstu sovietmečio identiteto nuotrupas aplinkinių mąstysenoje ir veiksmuose. Bet tai – tas pats lyg stebėtum ligonį po sunkios ligos: žiūri ir nesupranti, ar jis suluošintas, ar toks būtų ir tuo atveju, jei nebūtų sirgęs. Bet labiausiai gaila, kad nejaučiau Lietuvos nepriklausomybės kainos: nesėdėjau Parlamente su Molotovo kokteiliu rankoje, nestovėjau gyvoje sienoje priešais Jedinstvo smogikus, netgi nestebėjau Eglės Bučelytės nerimo kupinų akių tiesioginiame eteryje ir neabejojau, ar sveiki ir ar iš viso sugrįš šeimos vyrai namo.

Bijau, kad nesugebėsime puoselėti meilės tėvynei. Jei Lietuva nusivilia ir ją keiksnoja netgi dalis tų, kurie prieš 23 metus su trispalvėmis rankose, malda lūpose, ugnimi širdyje savo kūnais nuo tankų gynė valstybės simbolius, ko tikėtis iš jų vaikų? Mano kartos žmonės pasipriešinimo metu nebuvo gimę, nejautė laisvės troškimo, komunizmo beprasmybės, visiško atsidavimo ir pasiaukojimo už laisvą šalį. Jie kuria savo Lietuvą dabar. Neleiskite jiems pamiršti laisvės kainos.

Ineta Bricaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų