2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Dekretu Nr. 1761 patvirtino Kietaviškių herbą.
Kietaviškių herbinio skydo mėlynajame lauke vaizduojamas auksinis erelis, laikantis naguose auksinę žuvį.
Kietaviškės, arba Naujosios ir senosios Kietaviškės (du kaimai) – įsikūrusios apie 7 km nuo Vilniaus–Kauno autostrados, apie 5 km į pietvakarius nuo Elektrėnų. Kietaviškių apylinkėse gražus kraštovaizdis, išmargintas ežerais, tvenkiniais, upeliais ir kalvelėmis. Per Kietaviškių teritoriją prateka Strėva, tai dešinysis Nemuno intakas. Į Strėvą įteka Skersės upeliukas. Kietaviškių kaimo vakarine riba teka vingiuotas Spenglos upelis. 1975 m. buvo įkurtas Kietaviškių žuvininkystės ūkis (dabar UAB „Bartžuvė“), kuris su vandens saugyklomis ir tvenkiniais užima 434 ha. 1991 m. Ilgės ežeras buvo paskelbtas ornitologiniu draustiniu, kurio plotas 370 ha. Draustinyje peri 74 rūšių įvairiausi paukščiai, nemaža dalis jų yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Į draustinį atskrenda ir labai retų paukščių: erelis žuvininkas, jūrinis erelis, pievinė lingė ir kt. Vandenyse yra nemažai žuvų rūšių, gyvena vandens žvėrelių, aptinkama retų saugomų augalų rūšių.
O buvo taip (pasakoja muziejaus vadovė Danutė Gudelienė):
Kietaviškės istorinio herbo niekada neturėjo. Kietaviškių seniūnas Henrikas Petrauskas kreipėsi į mokyklą su prašymu – suorganizuoti Kietaviškių herbo kūrimo konkursą. Idėja visiems labai patiko. Pirmiausia archyvuose susiradome didikų Pociejų herbą, bet su dabartinėmis Kietaviškėmis jis ryšio jau neturėjo.
Teko idėjų ieškoti patiems. Herbą kūrė visi – ir mokytojai, ir mokiniai. Vėliau, susipažinus su pasiūlytais herbo variantais, buvo atrinkti keli herbo variantai.
Kietaviškiečių atstovų grupė, kurią sudarė Kietaviškių seniūnas Henrikas Petrauskas, mokyklos direktorė Elena Janavičienė ir kiti, nuvyko į Heraldikos komisiją. Man pačiai teko pristatyti vietovę ir pasiūlytus herbo variantus. Mums buvo pateiktas tik vienas klausimas: „Kuo jūsų vietovė išsiskiria iš kitų?“. Taip ir atsirado idėja apie paukščius ir žuvis. Vėliau gavome pasiūlymus iš Heraldikos komisijos ir buvo pasirinktas erelis ir žuvis.
Pasakoja buvęs Kietaviškių seniūnijos seniūnas Henrikas Petrauskas:
Seniūnija, kuriant Kietaviškių kaimo herbą, aktyviai bendradarbiavo su mokykla. Buvo pasiūlyti keli herbo variantai. Bet, kad herbas atspindėtų būtent mūsų Kietaviškių kažkokį išskirtinumą iš visų siūlomų variantų buvo pasirinktas erelis ir žuvis, nes Ilgio ežere (ornitologijos draustinis) gyvena retas paukštis erelis žuvininkas, ir dar iki susikuriant Kietaviškių žuvininkystės ūkiui, šio krašto žmonės aktyviai vertėsi ne tik žemdirbyste, bet vertėsi ir žvejyba, o ir pati mūsų seniūnija ežerų kraštas.
Dailininkas Rolandas Rimkūnas parengė Kietaviškių herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo (lot. approbo – pritariu, sutinku) 2002 m. balandžio 18 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 266).
Erelis dėl savo jėgos, ištvermės ir aukšto skrydžio visų tautų mitologijoje yra paukštis, kuris siejamas su saule, šviesa ir dangumi. Senovėje tikėta, kad erelis gali atsijauninti triskart paniręs į tyro vandens šaltinį. Neatsitiktinai ankstyvoje krikščionybėje jis buvo krikšto ženklu. Naujai priimantys tikėjimą būdavo triskart panardinami – vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kad neofito siela nusiplautų ir taptų tyra, nelyginant naujagimio.
Žuvis simboliškai siejama su vandeniu, t. y. gyvybės elementu. Krikščionys tapatinami su žuvimi, nes jie atgimė krikšto vandenyje.
Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, tvirtumą ir sąžiningumą.
Auksinė spalva simbolizuoja kilnumą, dorą ir protą.
Šiuo metu Kietaviškių kultūros namuose veikia spaudinių paroda, skirta artimiau susipažinti su Kietaviškių herbo sukūrimo istorija, o Kietaviškių progimnazijos kraštotyros muziejuje yra Kietaviškių herbo sukūrimo konkurso medžiaga.
Rita Vaišnorienė
Elektrėnų savivaldybės
viešosios bibliotekos
Kietaviškių filialo bibliotekininkė