Kelias atgal

Kelias atgal

Julija Kirkilienė

Sibirietei Genrietai Valinčienei, Rusijos inteligentų ir šventikų dinastijos palikuonei, buvo vos penkeri, kai Lietuvoje Sovietų Sąjunga 1941 m. birželio 14 d. pradėjo masinius trėmimus. Trėmimai į Maklakovo gyvenvietę Krasnojarsko srityje jai atsiuntė vyrą, gražuolį lietuvį Algimantą Valinčių. Maklakovo mokyklos mokytoja Genrieta mokė lietuvių vaikus, o atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, ji kartu su savo šeima ir dauguma savo mokinių apsigyveno Lietuvoje.

Ištrėmė du, sugrąžino – dešimt

IMG 5926Genrieta dabar gyvena Elektrėnuose, vieno kambario gražiai suremontuotame bute. Sūnus su dukra ir jų vaikai gyvena Vilniuje. Prieš šešiolika metų apsispręsti važiuoti į Lietuvą Genrietai buvo didelis išbandymas. Miela, išsilavinusi ir gyvenimu Lietuvoje patenkinta dabar jau ne sibirietė, o elektrėniškė sako, kad paskui savo vyrą kaip ta dekabristė ji būtų važiavusi į pasaulio kraštą. Vis dėlto, pirmiausia apsigyventi Lietuvoje apsisprendė Valinčių dukra Galina. Sibire tais 1996 krizės metais gyvenimas buvęs labai sunkus: pensijų nemokėjo, atlyginimai buvo maži ir tie patys vėlavo. O nepriklausomybę atkūrusi Lietuva tuo metu rūpinosi tremtinių susigrąžinimu. Tad Valinčių šeima ir nutarė keltis į tėčio gimtinę. Galina Vilniuje gavo butą, atsivežė savo vaikus ir vyrą. Vyras, tiesa, nepritapo Lietuvoje. Po poros metų paskui sesę į Vilnių gyventi atvyko ir sūnus Gintautas, Rusijoje Giena vadintas, su šeima. Sibire liko tik tėvai ir jų globojama svetima močiutė Bronė. Per trejetą metų Lietuvoje gyventi apsipratusi Galina nutarė išpildyti močiutės Bronės prašymą parsivežti į gimtinę. Tada 1999 metų šaltą žiemą atvykusi į Sibirą Galina įkalbėjo ir tėvus važiuoti į Lietuvą. Apie važiavimą į Lietuvą traukiniu Genrieta ilgą istoriją pasakojo, bet ta istorija buvo daug gražesnė nei ta, kai Algimantas buvo vežamas į Sibirą. Į Sibirą ištremtas Algimantas buvo su mama, o atgal grįžo su dešimčia sau brangių žmonių.

Atsitiktinumai

Deja, Algimanto septyneri metai jau nėra tarp gyvųjų. Išėjo jis iki septyniasdešimtmečio ir vestuvių penkiasdešimtmečio likus vos mėnesiui. Anksti išėjo dėl plaučių ligos, įgytos vaikystėje. Į tremtį Algimantas irgi išsiųstas buvo be reikalo, nebent sau mylimos moters sutikti… Su mama jie gyveno vargingai, tik tėtis esą lyg „į mišką išėjęs buvo“, todėl buvo areštuotas ir ištremtas anksčiau. Į tremtinių sąrašą, pasak Genrietos, juos įrašę kaimynai, papirkę sąrašų sudarinėtojus ir vietoj savęs devynerių metukų Algimantą su mama Salomėja pakišę. Salomėja amžinai pasiliko Maklakovo kapinėse, kur ilsisi ir Genrietos tėveliai. Kiekvienais metais Valinčių vaikai važiuoja į Sibirą patvarkyti tėvų kapus. O Algimantas, dar gyvendamas Sibire ir Lietuvoje lankydamas gimines, savo trėmėjus „Volga“ į kaimą pavežėjo. Algimantui ir Genrietai viešint Lietuvoje, iš Kauno į Kažimekų kaimą, Jurbarko rajone, pavėžėti pasiprašė tame kaime gyvenantis žmogus. Važiuojant jie įsikalbėjo apie pokario metus, o tada tam žmogui tiesiog bloga pasidarė. Kai Valinčiai pradėjo jam teikti pagalbą, žmogus prisipažino, kad jis įrašęs devynmetį Algimantą su mama į tą tremtinių sąrašą. Algimantas atleidęs tam žmogui, nes… tokie laikai buvo…

Mokytoja

Genrieta Maklakove buvo mylima mokytoja. Dar ir dabar sulaukusi aštuoniasdešimtmečio su savo buvusiais mokiniais gražiai bendrauja: jie užvažiuoja į svečius, vieni kitus kviečia į jubiliejus, susitinka tremtinių renginiuose. Mokytoja prisimena vaikų vardus ir pavardes, nors lietuviškos pavardės dažnai sunkiai ištariamos. „Jie, lietuviukai, labai mieli, labai gabūs buvo, labai gerai mokėsi, labai darbštūs ir sąžiningi. Parduotuvėje gavę daugiau grąžos – visada grąžindavo pardavėjai“,- šiltai apie tremtinius kalba mokytoja. Genrieta gyvendama Lietuvoje per televizijos laidą „Paieškų tarnyba“ beveik visus savo buvusius mokinius susirado. O Algimantas – tai gražus, smagus jaunuolis buvęs, tik jo mama nenorėjusi, kad rusę į žmonas imtų. Genrieta, sužinojusi, kad Algimanto artimieji prieštarauja jų draugystei, nutarė nebesusitikinėti su lietuvaičiu. Bet po išsiskyrimo Algimantas taip sunkiai susirgo, kad jo mama atėjo pas Genrietą, davė jai namų raktus ir prašė, kad ši nueitų Algimanto pažiūrėti, paslaugyti. Algimantas tada pasveiko, o anyta su marčia liko geromis draugėmis ir viena kitai pagalbininkėmis. „Sibire gamta labai atšiauri, todėl žmonės ten laikosi arčiau vienas kito, draugiški yra, kitaip neišgyventų“,- apie savo gimtinę kalba tremtinio žmona ir tremtinių mokytoja.  

Gyvenimas Lietuvoje

Valinčių vaikai Lietuvoje greitai pritapo, išmoko lietuvių kalbą, anūkai baigė universitetus, kiekvienas surado savo vietą gyvenime. Galina, kaip ir mama, dirbo mokytoja, Gintautas, kaip ir tėtis – vairuotoju, Gintauto žmona irgi mokytoja, Lietuvoje išleidusi rusų kalbos vadovėlį. Algimantas ir Genrieta jau buvo pensinio amžiaus, tik pensijų sutvarkymas Lietuvoje kiek užtrukęs…

Algimantas ir Genrieta pirmiausia butą gavo Jurbarke, bet norėjo arčiau vaikų gyventi. Kai pakeliui į Vilnių užsuko į Elektrėnus, Genrietai šis miestas taip patiko, kad nutarė kuo skubiau čia ieškoti būsto. Nusipirko vieno kambario butą, kuriame Genrieta dabar gyvena viena, bet neliūdi. Vaikai paskambina kiekvieną dieną, anūkai padeda materialiai, o Genrieta Elektrėnuose turi gerų draugų. Apsigyvenę Elektrėnuose, Valinčiai pradėjo dalyvauti Neįgaliųjų sąjungos veikloje, visada kartu dalyvaudavo išvykose. „Pamatę, kad mes su Algimantu vaikštome už rankų susikibę, žmonės apkalbėdavo, kad meilužiai esame“,- apie gražų gyvenimą su Algimantu prisimena Genrieta. Moteris sako pripratusi prie lietuviškojo gyvenimo, bet nepraleidžia progos pasišaipyti iš šventėse niurzgiančų lietuvių: nemoka lietuviškai. Genrieta sako ne kartą niurzgalius nustebina uždainuodama lietuviškas dainas, o lietuviai, pasirodo, dažnai tų dainų žodžių nežino…

Politika

Apie dabartinį konfliktą su Rusija nekalbėjome. Bet Genrieta kelis kartus pakartojo, kad žmonės visur yra žmonės, ir ji juos labai myli. Sibire, Genrietos gimtinėje, rusų tautybės žmonių gyvenę gal koks 10 proc. Jos senelis ir dėdės taip pat nukentėjo nuo represijų – buvo sušaudyti. Tik dėl palankaus likimo gyvas iš karo grįžo jos tėtis. Genrietos dukra Galina dabar kuria giminės medį ir surado, kad Genrietos giminės šaknyse daug buvo šventikų, daug Rusijos intelegentų. Tėtis taip pat buvo mokytojas, mama – bibliotekininkė. Giminės šaknų buvę ir Lietuvoje, tad gal ne be reikalo tėvai Genrietos vardą davę – Lietuvoje Algimanto giminės ją Genute vadina.

Nuo tos 1941 metų birželio 14 dienos prabėgo 75-eri metai, per kuriuos pasikeitė istorija ir žmonių likimai. Pagal statistinius duomenis, 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo. Genrietą labiausiai skaudina, kai sakoma: lietuvius trėmė rusai. Trėmimus vykdė Sovietų Sąjungos politikai, tarp kurių buvo įvairių tautybių žmonių. Rusų tarp tų laikų politikų, Genrieta įsitikinusi, nebuvo daug.

Apie Algimanto tremtį ir likimą „Elektrėnų kronika“ jau kartą rašė 2007 metais, kai Algimantas dar buvo gyvas, džiaugėsi sugrįžimu į tėvynę ir dėkojo visiems geriems žmonėms, padėjusiems jam išgyventi sunkius tremties metus. Šį kartą tremtį prisiminėme kitaip… Kaip per Gedulo ir vilties dieną pamokslo metu kalbėjo klebonas Jonas Sabaliauskas, istorijos pamoką reikia kartoti, kad nepamirštume.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų