Kas liko po gaisrų, vagių ir statybų

Kas liko po gaisrų, vagių ir statybų

IMG 6546Ineta BRICAITĖ

Vievio bažnyčia ne kartą degė, kentėjo nuo ilgapirščių, keliasdešimt metų buvo statoma, ilgai įrenginėjamas jos vidus, tad nenuostabu, kad ji negali pasigirti ilgu kultūros vertybių sąrašu. Tačiau meno dirbinių ir liturginio inventoriaus gretos pilnėja: prieš keletą metų bažnyčią papuošė nauji paveikslai, o naujausias pirkinys – krikštykla.

Naujas altoriaus antstatas

Pagrindinio altoriaus antstatas bažnyčioje yra visai naujas – pastatytas apie 1980 m. Prieš tai stovėjęs antstatas irgi nebuvo senas – sukurtas naujai pastatytai bažnyčiai. Tačiau tada pats altorius buvo prigludęs prie antstato ir kunigas, aukodamas mišias, būdavo nusisukęs nuo parapijiečių. Apie 1979 m. Vievio kleboną Vytautą Sidarą pasiekė reikalavimas aukoti mišias, atsisukus į parapijiečius, todėl jis pagrindinį antstatą išardė.

Altoriaus antstato retabulo pirmame tarpsnyje kabo titulinis Šv. Onos paveikslas „Marijos mokymas”. Jį XIX a. pab. nutapė Vilniaus meno mokyklos auklėtinis. Paveiksle vaizduojama šv. Ona, mokanti dar mažą Mergelę Mariją skaityti. Dailėje tai – vienas dažniausių šventosios vaizdavimo būdų.

Antrame tarpsnyje kabo ankstyvojo baroko stilistikos paveikslas „Rožinio Švč. Mergelė Marija”, nutapytas po 1630 m. Jame vaizduojama švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi, teikiantys rožinio vėrinius klūpantiems dominikonų ordino šventiesiems šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei. Paveikslas puoštas ornamentuotais metalo skardos aptaisais. Toks paveikslų puošybos būdas buvo itin paplitęs XVIII a. Į Vievio bažnyčią paveikslas pateko iš uždarytos Trakų dominikonų bažnyčios kartu su 1864 m. atvežtu didžiuoju altoriumi. Šis paveikslas pripažintas kultūros paveldo objektu.

Angelus pakeitė švientieji

Į altoriuje įstatytą paveikslą labai panašus kitas paveikslas, kabantis vidurinės navos dešinėje pusėje, ant pilioriaus. Apie 1772 m. tapytas paveikslas „Rožinio įteikimas šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei“. Jame vaizduojama ta pati scena, kaip ir „Rožinio Švč. Mergelės Marijos“ paveiksle. „Rožinio įteikimas šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei“ yra vienas seniausių bažnyčios paveikslų.

Dabartinis klebonas Alfonsas Kelmelis, pradėjęs vadovauti Vievio parapijai, ne vieną paveikslą rado kur nors užmestą, bet visus prikėlė antram gyvenimui ir dabar bažnyčioje nėra nė vieno nepakabinto paveikslo.

Ankstesnį bažnyčios altoriaus antstatą puošė angelų skulptūros. Dabar jos stovi iš abiejų antstato pusių ant presbiterijos. Tačiau naujame altoriaus antstate taip pat yra 2 skulptūros. Jomis vaizduojami du šventieji: kairėje – šv. Antanas Paduvietis, dešinėje jo mokytojas – šv. Pranciškus Asyžietis.

Mena koplyčią

Šoninėse navose yra švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus Švč. Širdies altoriai. Abu jie labai panašūs, beveik vienodi – skiriasi tik tai, kad kairėje vaizduojama Mergelė Marija, o dešinėje – Jėzus Kristus. Altoriai pagaminti iš medžio, dažyti balta ir rausvomis spalvomis, dekoruoti auksiniais ornamentais. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus Švč. Širdies statulos unikalios tuo, kad įkomponuotos arkinėse nišose ir yra prišlietos prie sienos. Toks sprendimas sudaro į orą pakilusių, skrajojančių šventųjų įspūdį.

Paveikslas „Šv. Cecilija“ anksčiau nebuvo laikytas labai vertingu. Jis tapytas XIX a. antroje pusėje. Neabejojama, kad jį nutapė profesionalus dailininkas, tačiau iki dabar nėra aišku, kas.

„Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelė Marija” ir „Šv. Cecilija“ puošė koplyčią, kuri XX a. pr. Vievyje buvo pagrindiniai maldos namai. Čia stovėjo ir Nekalto prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, dabar stovinti šalia presbiterijos, kairėje pusėje.

Bažnyčioje yra ir daugiau skulptūrų: prienavyje kabo Nukryžiuotojo skulptūra, kurią išdrožė vienas garsiausių to meto dievdirbių – Antanas Deveikis, šoninius altorius, kaip ir didijį, iš abiejų pusių „saugo” angelai.

Sakykla derėjo su altoriumi

Bažnyčios vargonai, pasak klebono A. Kelmelio, yra menkaverčiai. Jie A. Šauklio surinkti sovietmečiu, stengiantis, kad atitiktų bažnyčios architektūrą ir tūrį. Tai, rodos, pavyko – vargonų prospektas dera su bažnyčios interjeru, tačiau muzikinio instrumento galimybės ribotos.

Bažnyčioje yra 4 klausyklos, taip pat gamintos jau pastačius naują bažnyčią. Jos minimalistinės, paprastos, galima įžvelgti formų panašumą tarp jų ir bažnyčios bokštų.

Sakykla pritaisyta ant centrinės navos vidinės pusės pilioriaus, gana aukštai nuo grindų, į ją veda aplink piliorių apsiviję laipteliai. Sakyklą, kaip ir visą bažnyčią, suprojektavo V. Michnevičius, todėl ji puikiai dera tiek prie bažnyčios interjero, tiek prie eksterjero. Dar labiau sakykla derėjo su bažnyčios vidumi, kai buvo senasis altorius: jos apačioje yra tokios pačios formos elementų, kokie buvo ant senojo altoriaus konsolių, ant kurių stovėjo angelų skulptūros. Sakyklos karnizas uždengtas raudonos spalvos aksomu su aukso spalvos kutais. Sakykla Vievyje nebenaudojama, nes po Vatikano II susirikimo pamokslai daugelyje bažnyčių sakomi tiesiog nuo presbiterijos.

Daugiau apie Vievio bažnyčios sakralinį paveldą skaityti galite Julijos Kazarinos bakalauro darbe, kuris publikuotas Vievio parapijos internetinėje svetainėje (http://www.vievioparapija.eu/architektura-ir-daile).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų