Strėvos vidurupio teritorija, esanti pietryčių Lietuvoje, patenka į dvi Lietuvos geografines sritis: šiaurės rytinė dalis įeina į Pabaltijo žemumą, o centrinė ir pietinė – į paskutinio apledėjimo moreninių aukštumų rajoną. Taip pat, ji įsikūrusi Dzūkų aukštumos rytinėje dalyje, Neries žemupio slėnyje. Tad nenuostabu, kad teritoriją puošia Nemuno vidurupiui ir Neries žemupiui būdingos plynaukštės, o pietryčiuose – pietų Lietuvos aukštumos. Administraciniu požiūriu, ši teritorija apima dabartinę Elektrėnų savivaldybę, kuri yra viena iš naujausių savivaldybių Lietuvoje. Ji 2000 m. buvo įsteigta iš dalies Trakų bei Kaišiadorių rajonų teritorijų. Šiuo metu savivaldybė sudaryta iš 8 seniūnijų: Beižionių, Elektrėnų, Gilučių, Kazokiškių, Kietaviškių, Pastrėvio, Semeliškių ir Vievio seniūnijų[1].
Gražus kraštovaizdis: daug kalvų, daubų, griovų, dėl kurių reljefo polinkio kampai svyruoja nuo 1,5 iki 6 laipsnių. Žemiausios vietos virš jūros lygio yra prie Neries, jos tesiekia 66,7 metrus. Vidutinis reljefo aukštis – ties Vievio ežeru (111,2 m), o aukščiausios pakilumos yra Rusakalnio kaimo vietovėje (217,9 m) bei Nuobariškių kalva, iškilusi 228,7 m[2].
Į savivaldybės teritoriją patenka ir Trakų istorinio nacionalinio parko vakarinė dalis, kuri juosia Daugirdiškių mišką ir jo vaizdingas apylinkes. Parkas įsteigtas 1991 m. ir užima 8164 ha plotą. Jame randama daug vertingų archeologijos, istorijos ir architektūros paminklų. Apie trečdalį parko teritorijos užima griežtai saugoma zona, kurią sudaro du rezervatai, per dešimt kultūros, kraštovaizdžio ir įvairios paskirties gamtos draustinių[3].
Taip pat į savivaldybę patenka ir dalis Neries regioninio parko, kuris yra savivaldybės šiaurės rytinėje dalyje. Neries regioniniame parke įkurti gamtiniai ir kultūriniai draustiniai (saugomi piliakalniai ir kiti archeologiniai paminklai). Biologinės įvairovės išsaugojimui įkurti Bražuolės ir Veprių botaniniai draustiniai, kuriuose auga retos ir nykstančios augalų rūšys, taip pat pietų Lietuvos miškų fragmentai. Itin unikalūs saugomi kraštovaizdžio objektai: Veigeliškių ąžuolas bei „Ąžuolų karalienė“. Nuostabų kraštovaizdį saugo Dūkštų, Velniakampio, Kulio ir Sviliškių kraštovaizdžio draustiniai. Juose plyti garsusis Dūkštų ąžuolynas, daubose – nedideli Velniakampio, Beržiuko, Karalaitės ir Veprių ežerėliai, versme prasideda Saidžių šaltinis. Taip pat saugotini labai vertingi Aliosios, Čekonės ir Semeniukų gamtiniai kompleksai[4].
Draustinių savivaldybės teritorijoje nėra daug, tačiau jie pakankamai vertingi ir įdomūs. Vienas iš jų – Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis, kurio rytinė dalis patenka į Elektrėnų savivaldybės teritoriją, o centrinė ir vakarinė – į Kaišiadorių. Ši teritorija, kurios plotas 3138 ha, skirta unikalios, labai eroduotos moreninės pakilumos ypač raiškaus kraštovaizdžio saugojimui.
Unikalaus reljefo kraštovaizdis globojamas Pipiriškių geomorfologiniame draustinyje. 519 ha plotas yra puiki vieta savivaldybės gražiausių apylinkių apžvalgai ir pažinčiai su moreninių pakraštinių darinių kompleksu, kuris būdingas tiktai Dzūkų aukštumai.
Ilgio ornitologinis draustinis skirtas vandens telkinių ir pelkėtų vietų unikalios paukščių bendrijos saugojimui. Draustinyje ir jo prieigose apsilanko ar peri daugiau nei 100 paukščių rūšių, tarp kurių yra labai retų ir saugomų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje: antys – rudės ir šaukštasnapės, pievinės lingės, juodosios žuvėdros, švygždos, mėlyngurklės, ūsuotosios zylės ir kt.
Kita saugoma teritorija yra Pūstakiemio botaninis savivaldybės draustinis, užimantis mažą, vos 0,7 ha, plotą, ir skirtas Lietuvos botaninės retenybės – rudeninio vėlyvio – globai. Ypatingai vertingas sraunios ir pelkėtos Bražuolės upės gamtinis kompleksas, kuriame aptinkame natūralias pievas, žemapelkinius biotopus, pelkėtus nendrynus, liūninius paupius ir paežerius. Čia labai didelė floros ir faunos įvairovė. Nemažiau buveinių ir biologinės įvairovės požiūriais turtingi Nestrėvaičio ežero pelkėti juodalksnynai ir gretimi šlaitai su sausminėmis pievomis bei nendriniu pelkėtu apyežeriu. Biologinės įvairovės požiūriu taip pat saugotinas ir Bizduko ežero gamtinis kompleksas, kadangi čia yra puikios buveinės retoms ir saugomoms augalų bei gyvūnų rūšims. Gyvūnijos apsaugai labai svarbūs Salcieko, Švenčiaus ir Briauno, Aujėdo ir Gilūšio ežerynų gamtinės teritorijos kompleksai, kadangi čia idealios sąlygos gyventi ir veistis gyvūnijai, be to, pakrančių natūraliose pievose ir vandenyje veši įdomios augalijos bendrijos, yra puikios buveinės retiems augalams[5].
Elektrėnų savivaldybė – viena vandeningiausių savivaldybių Lietuvoje. Teritorijoje yra 101 ežeras. Vyrauja negilūs, nedidelio ploto, dažniausiai pelkėtais pakraščiais ir gana dumblingi ežerėliai. Didžiausi ir giliausi – Vievio (294,5 ha), Ilgio (154,2 ha) ir Vaisiečio (89,7 ha) ežerai. Be natūralių vandens telkinių savivaldybėje gausu ir žmogaus sukurtų telkinių: Pastrėvio tvenkiniai (87,5 ha) ir Elektrėnų marios (1289,6 ha, didžiausias gylis – 33 m, talpa – 93,4 mln. m³). Tvenkinius ir ežerus tarpusavyje jungia griovių, upių ir upelių sistemos. Dėl reljefo ypatumų Elektrėnų krašte jų nėra daug – 21 upelis ir apie 20 tiesių melioracijos kanalų. Upių tinklo tankis – nuo 0,50 iki 0,75 km/km². Vandeningiausios ir srauniausios upės: Strėva, Bražuolė, Žiežmara ir Spengla. Jos priskiriamos pietryčių Lietuvos hidrologinei sričiai, ir plukdo savo vandenis į rytus – Neries baseiną.
Visų upių vanduo priskiriamas vidutinio švarumo (pavasarį, vasarą) ir švaraus (rudenį, žiemą) klasėms[6].
Dirvožemiai savivaldybės teritorijoje nėra našūs ir derlingi – tai nulėmė vietovės geologinė praeitis ir nevienalytis kraštovaizdis. Tad vystyti žemdirbystės šakas šiame krašte nėra paprasta ir lengva. Kalvose dažniausiai aptinkami žvyro, priemolio ir smėlio mechaninės sudėties dirvožemiai, lygumose vyrauja molingos dirvos. Humusu turtingos ir derlingos dirvos susitelkusios paupiuose, salpose, prie ežerų. Didžiąją dalį sudaro velėniniai jauriniai, silpnai ir vidutiniškai nujaurėję dirvožemiai[7].
Teritorija, kaip ir visa Lietuva, yra drėgmės pertekliaus geografinėje zonoje. Kritulių čia per metus iškrenta daugiau (apie 700 mm, tuo tarpu visoje Lietuvos teritorijoje – 732 mm) nei išgaruoja (540 mm, visoje Lietuvoje – 445 mm). Iš jų apie 32 proc. vandens nuteka. Beveik pusę dienų per metus pasirodo krituliai; šiltuoju periodu jų iškrenta dvigubai daugiau nei šaltuoju. Gausūs lietūs dažni vasaros mėnesiais, mažiausiai kritulių iškrenta sniego ir ledo forma sausį ir vasarį. Didžiausias kiekis vandens išgaruoja vegetacijos metu, ir tik trečdalis – žiemą[8].
Dabartiniame žemėvaizdyje vyrauja dirbama žemė, miškai, vandenys, pelkėtos vietovės ir žmogaus apstatytos teritorijos. Miškai, iš kurių daugiausiai vyrauja spygliuočiai (apie du trečdalius medynų sudaro pušynai, antroje vietoje – minkštieji lapuočiai: beržai, juodalksniai, drebulės ir baltalksniai), vandenys, medžiai ir krūmynai, pelkės, pievos ir ganyklos sudaro natūralias ir pusiau natūralias teritorijas, kurios dabar užima net 48,4 proc. savivaldybės ploto, tuo tarpu miestų teritorija užima vos 4,8 proc.[9].
Žemės ūkio naudmenos, kurias sudaro ariama žemė, pievos, ganyklos ir sodai, užima kiek daugiau nei pusę administracinės teritorijos. Palyginus su šalies vidurkiu, Elektrėnų krašte yra santykinai daugiau vandenų ir pelkių bei pelkėtų vietų.
Elektrėnų savivaldybėje yra 2 miestai – Elektrėnai ir Vievis, bei Semeliškių miestelis. Savivaldybės centras – Elektrėnų miestas, kuris pradėtas statyti 1960 m., kaip elektrinės statytojų ir darbuotojų gyvenvietė. Miesto vardas dirbtinis, kilęs nuo žodžio „elektra“, suteiktas 1962 m., siekiant įamžinti tuomet didžiausią elektrinę Lietuvoje[10].
Giedrius Kazlauskas
Naudota literatūra:
1. Elektrėnų savivaldybė. Kaunas: „Jandrija“, 2006, p. 3-4.
2. Basalykas, A. Lietuvos TSR fizinė geografija I. Vilnius, 1959, p. 109–125, 464-466; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [žiūrėta 2013-03-01].
3. Čepelė, J. Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną. Kaunas: „Šviesa“, 2004, p. 33-34; Paltanavičius, S. Lietuvos nacionaliniai parkai. Kaunas: „Šviesa“, 2007, p. 61-69; Aukštaitis, J. Lietuvos nacionaliniai parkai. Vilnius: „Margi raštai“, 1996, p. 105-124; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [2013-03-01].
4. Mizeras, V., Ickevičius, A., Gudelienė, D.,Tidikienė, L., Palčiauskas, V., Valiukienė, E.,Tamošiūnienė, V. Elektrėnai: Vievis, Semeliškės, Kietaviškės, Pastrėvys, Beižionys, Kazokiškės, Gilučiai. Vilnius: „Jandrija“, 2006, p. 201-231; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [žiūrėta 2013-03-01].
5. Gudavičius, H., Kavaliauskas, P., Krupickas R. Lietuvos draustiniai. Kaunas: „Šviesa“, 1989, p. 115-121; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [žiūrėta 2013-03-01].
6. Čepelė J. Vandeniu ir pėsčiomis po Nemuno baseiną. Kaunas: „Šviesa“, 2004, p. 33-34; Buchanovas, S. Strėva. Vilnius: „Mintis“, 1985. 70 p; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [žiūrėta 2013-03-02].
7. Basalykas, A. Lietuvos TSR fizinė geografija I. Vilnius, 1959, p. 302-318, 334-336; Vaitekūnas, S., Valančienė, E. Lietuvos geografija. Vilnius: „Alma littera“, 1998, p. 85-89; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [žiūrėta 2013-03-02].
8. Basalykas, A. Lietuvos TSR fizinė geografija I. Vilnius, 1959, p. 177-205; Vaitekūnas, S., Valančienė, E. Lietuvos geografija. Vilnius: „Alma littera“, 1998, p. 40-52; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [žiūrėta 2013-03-02].
9. Basalykas, A. Lietuvos TSR fizinė geografija I. Vilnius, 1959, p. 387-408; Karazija, S. Miškai ir saugomos teritorijos. Kaunas: „Šviesa“, 1994, p. 11-12, 17-21, 24-34; Elektrėnų savivaldybė. Elektrėnų kraštas. Prieiga internete: http://www.elektrenai.lt/go.php/lit/Apie_savivaldybe/2583/2/4. [žiūrėta 2013-03-03]
10. Macienė, R. Lietuvos miestai. Elektrėnai. Vilnius: „Mintis“, 1986; Autorių kolektyvas. Elektrėnai. Vilnius: „Jandrija“, 2006.