Jubiliejaus kulminacija: atlaidai, apdovanojimai ir pramogos

Julija Kirkilienė

Nepykite, brangūs skaitytojai, kad šis laikraščio numeris beveik visas skirtas savivaldybės miestui Vieviui. Tam yra svarbi proga – Vievis švenčia vardo paminėjimo 500 metų sukaktį, šiais metais tituluojamas „Mažąja Lietuvos kul­tūros sostine“, o bene svarbiausias įvykis, kad pagaliau atidarytas naujas Kultūros centras. Primename, kad už tą Kultūros centrą medalių nusipelnė aktyvi Vievio bendruomenė, mynusi takus į Seimą, Kultūros ministeriją, net Prezidentūrą. Be bendruomenės pagalbos savivaldybės vadovams Kultūros centro pastatyti nesisekė visą ketvirtį amžiaus. Bet dabar pastatas stovi, šventes vieviškiai švenčia visose erdvėse – bažny­čioje, aikštėse, Kultūros centre ir bibliotekoje, kuri jau senokai, net iki pastato pridavimo, dirbo naujajame pastate.

Garbė Onai ir Tadui
Miesto šventės pagrindinis akcentas vyko liepos 24 dieną, kartu su tituliniais Vievio Šv. Onos bažny­čios atlaidais. Ta proga Šv. Mišias aukojo ir iškilmių liturgijai vadovavo svečias, kunigas Saulius Bužauskas, „Marijos radijo“ programų direktorius. Pamoksle kunigas priminė apie Pasaulinę pagyvenusių žmonių dieną ir šv. Onos paveikslą, kur Ona, motina tapusi senyvo amžiaus, moko savo dukrą Mariją, būsimą Jėzaus motiną, rašto. Po pamaldų bažnyčioje vyko garbės piliečio regalijų įteikimas šeštajam savivaldybės gar­bės piliečiui, muzikui, kompozitoriui, dirigentui, iš Vievio kilusiam prof. Tadui Šumskui. Profesorių į ceremoniją palydėjo Vievio jaunimui atstovavusios Lėja Apanavičiūtė ir Saulė Buikutė. Renginio vedėjas, režisierius Vytautas Mikalauskas ilgai vardijo nominanto pasiekimus ir nuopelnus Lietuvai ir Vieviui, meras Kęstutis Vaitukaitis užsegė regalijas, o choras „Con moto“, giedojęs atlaiduose, giedojo Garbės piliečiui „Ilgiausių metų“. Sveikintojų daug nebuvo: savivaldybės vadovai, Seimo nariai Silva Lengvinienė ir Kęstutis Vilkauskas, seniūnas Zenonas Pukėnas ir buvęs T. Šums­ko dėstytojas M. K. Čiurlionio me­no mokykloje Pranas Vėželis. Profesorių su dėstytoju dar sieja ir tai, kad abu gimę vasario 16 dieną, ir abu yra dideli savo krašto patrio­tai. Pats garbės pilietis savo kalbose nedaugžodžiavo: dėkojo Vievio kunigams ir mokytojams, padėjusiems stiprius pamatus jo darbams ir pasiekimams. Vietoj kalbos T. Šums­kas atliko savo kūrybos dainą pagal poeto Jono Šėlos (tikra pavardė Ivoška) žodžius. Dainos pabaigoje kompozitorius greitai bažnyčioje suimprovizavo ir pats pridūrė posmelį apie Elektrėnų Vievį: „Jei Elektrėnų Vievyje gimei, kur darbštūs žmonės ir šviesa, esi čia laukiamas kasdien, esi čia laukiamas kasdien, nes čia Tė­vynė mylima!“.

Šventa Ona – duonos ponia
Iš bažnyčios šventė perkelta buvo į miesto aikštę, kur etnologė Gražina Kadžytė išsamiai papasakojo apie Oninių šventės ištakas, glūdinčias dar pagoniškoje Lietuvoje. Svarbiausias Oninių akcentas – naujo derliaus surinkimo pradžia. Pasak etnologės G. Kadžytės, šv. Ona atneša visas vasaros gėrybes, o tomis gėrybėmis su vieviškiais dalijosi Dubičių kultūros centro ansamblis „Neramios širdys“, Vievio kultūros centro ansamblis „Pylimėlis“ ir bendruomenė „Aktėvystė“. Bendruomenė tradiciškai svetelius vaišino namine Jurgos Tatarūnės rauginta ir kepta duo­na, Daivos Žilinskytės skanintu sviestu, bitininko Valdo Kazulėno bityno medumi ir medaus gira. Bendruomenė šventės dalyvius taip pat supažindino su hidrolatų gavyba bei vaistažolių nauda. Seniūnas Zenonas Pukėnas pasveikino visas šventėje dalyvavusias Onas, padovanodamas joms po skėtį, o Kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė su asistentėmis kiekvieną Oną papuošė Vievio neį­galiųjų organizacijos nupintais var­pų vainikais.

O buvo taip
Pavakare linksmybės buvo perkeltos į gražiai pavadintas Pramogų ir laisvalaikio erdves, įkurtas tarp švietimo įstaigų ir bendruomenių namų. Erdvėse pirmiausia įsikūrė prekybininkai, o paskui rinkosi at­likėjai. Vakaro programą pradėjo kapela „Runga“, o po jos koncertavo muzikos grandai, Operos ir baleto teatro solistai Kęstutis Alčauskis, Dainius Puišys, Aistė Pilibavičiūtė su retro programa „O buvo taip…“. Akompanavo atlikėjams intrumentinis trio, kuriame gitara groja vieviškis Jaroslavas Cechanovičius. Koncerte skambėjo ir klausytojų šir­dis pavergė tango, fokstroto, neapolietiškų dainų, miuziklų ir kino filmų bei užsienio ir lietuvių kompozitorių kūriniai. Šventinį koncertą paįvairino tarp­tautinės klasės sportinių šokių šo­kėjai Deividas Meškauskas ir Ieva Konopliovaitė bei klubų Elektrėnų „Reveransas“ ir Kauno „BaDa studio“ šokėjai Vėtra Bliūdžiūtė su Modestu Tamulaičiu.
Vėliau koncertavo jaunimo gru­pės „69 danguje“, „Jauti“, virš Vievio skraidė balionai, o šventinius renginius vainikavo fejerverkų ir lazerių šou.

Nusipelnę
Tarp visų koncertų į sceną užlipti garbė teko savivaldybės gyventojams ir svečiams, kuriems įteikti buvo specialiai Vievio jubiliejui Antano Vaičekausko sukurti ir UAB „Metalo forma“ pagaminti tonuoto žalvario medaliai „Už nuopelnus Vieviui“. Už nuopelnus Vieviui šventėje apdovanotas buvo 61 žmogus. Tarp jų – „Elektrėnų kronikos“ redaktorė Julija Kirkilienė. Medalius gavo ir laikraščio „Trakų žemė“ redaktorius Juo­zas Vercinkevičius bei „Elektrėnų žinių“ redaktorė Silvija Bielskienė. Kaip paprastai būna, apdovanojimus žmonės mėgsta apkalbėti. Socialiniuose tinkluose apdovanojimai buvo apkalbėti ir šį kartą. Daugiausia priekaištų buvo, kad apdovanotieji tiesiog dirba savo darbą. Bet, kaip sakė Vievio kultūros centro direktorė A. Stepankevičiūtė, šiuo šventinio maratono laikotarpiu dirbusi daugiau nei 24 valandas per parą, savo darbą atlikti galima atidirbant tik apmo­kamas valandas, galima dirbti ir atiduodant savo gyvenimą. „Elektrėnų kronika“ Vieviui tikrai yra šiek tiek nuspelniusi. 2000–2001 metais, kai „Elektrėnų kronika“ dar priklausė Kazlų Rūdos verslininkui Aleksandrui Mininui, redaktorius buvo Romualdas Černeckis, Julija Kirkilienė tada dirbo vadybininke, mes leidome ir „Vievio kroniką“. Redakcijoje suradau tik vieną „Vievio kronikos“ numerį, kurį įrėminau ir padovanojau Kultūros centrui atminimui. Silpnas, nekokybiškas ir, atrodė, nereikalingas tas laikraštis tada buvo, bet istorijai liko. Vievyje, pagal liudijimus, spaustuvė veikė XVII amžiuje, ten buvo spausdinamos maldaknygės, išleista pirmoji gramatika (kirilica), bet apie laikraščių leidybą liudijimų nėra. Spaustuvė Vievyje veikė ir XXI a. Tada spausdinamas buvo „Lietuvos ryto“ laikraštis. Bankrutavo ta spaustuvė. O laikraštis su pavadinimu „Vievio“ per 500 metų leistas, ko gero, buvo tik vieną kartą. Ėjo „Vievio kronika“ nepilnus metus, net nežinau, kiek numerių išėjo. Neišlaikėme archyvuose. O dabar „Elektrėnų kronika“ kartais sulaukia priekaištų, kad apie Vievį rašo daugiau nei apie Elektrėnus ir kitas seniūnijas. Bet šie metai – Vievio metai. Be to, Vievis yra buvęs rajono centru, o miesto vardas ir teisės jam suteiktos 1950 metais, kai nei elektrinės, nei Elektrėnų dar ir sovietmečio planuose nebuvo.

Straipsnio autorės ir Liudmilos Felčinskajos nuotr.