Iššūkių ir tobulėjimo dešimtmetis

Iššūkių ir tobulėjimo dešimtmetis

„Elektrėnų kronika“ tęsia projektą „Žinoma ir nežinoma biblioteka“, finansuojamą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, ir pasakoja apie Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose dirbančius bibliotekininkus – supažindiname su Kietaviškių bibliotekos vyr. bibliotekininke Janina Černiauskiene.

Iš kur esate kilusi?

Gimiau Trakų rajone, Peliūnų kaime, visai šalia Elektrėnų marių. Tėvai buvo paprasti, darbštūs kaimo žmonės. Tėvelis, kiek pamenu, dirbo brigadininku kolūkyje, o mama – laukininkystėje. Nors nebuvome turtingi, tačiau šeimoje vyravo santarvė, ramybė, tėvai vaikus auklėjo ne pakeltu balso tonu, o geru pavyzdžiu. Todėl vaikystę prisimenu gražią ir nerūpestingą.

Kiek metų Jūs dirbate bibliotekininke? Kodėl pasirinkote tokią profesiją?

Baigusi Vievio vidurinę mokyklą norėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, bet taip susiklostė, kad tai ir liko tik svajone. Įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą ir tapau bibliotekininke. Mokslas apie knygas, o vėliau darbas Trakų centrinėje bibliotekoje metodininke darbui su vaikais patiko. Po ketverių metų mėgstamą darbą turėjau palikti, nes sukūriau šeimą ir išvažiavau gyventi kitur. Darbo pagal specialybę nesuradau, todėl teko dirbti kaime pašto viršininke ir taupomosios kasos darbuotoja. Tai truko neilgai, nes tuometinis Kietaviškių vykdomojo komiteto pirmininkas A. Vankevičius pakvietė dirbti sekretore. Ten dirbau 20 metų. Pamilau šito krašto žmones, gyvenau jų džiaugsmais ir rūpesčiais, „įaugau“ į kolektyvą. Tačiau pašaukimas knygoms nugalėjo, atsiradus progai vėl pasirinkau darbą bibliotekoje.

Bibliotekininke dirbu jau 10 metų. Prisimenu, kai 2005 m. Kietaviškių bibliotekininkė A. Stankevičienė pasiūlė dirbti bibliotekoje, greitai apsisprendžiau, nors daug kas atkalbinėjo. Tiesiog trauka knygoms buvo nuo pat vaikystės. Prisimenu, kai man buvo penkeri metukai, tėvai nupirko elementorių „Saulutė“. Aš tiek kartų varčiau tą knygelę, kol visiškai nuplyšo viršeliai, bet greit išmokau skaityti, dar ir dabar paveikslėlius bei eilėraštukus prisimenu. Ankštose patalpose buvusi Pastrėvio biblioteka man atrodė kaip šventovė, tiek daug nuostabių knygelių ten buvo. Trauka knygoms galbūt persidavė iš prosenelio Vinco Balasevičiaus. Jis lietuviškos knygos cenzūros metais buvo knygnešys.

Ar labai skiriasi bibliotekininko darbas dabar ir tada, kai pradėjote dirbti bibliotekoje?

Kai pradėjau dirbti bibliotekoje, išties susidūriau su daugybe sunkumų. Žiemą bibliotekos patalpos būdavo šaltos. Savaitgaliais visą laiką bėgdavau į biblioteką pakūrenti krosnies, kad įranga nesugestų ir pirmadienį nors truputėlį šilčiau būtų. Į interneto skaityklą norėdavo patekti ir rašėsi į eilę daugybė vaikų ir jaunuolių. Buvo piktavalių ir neklaužadų. Begalę problemų sukėlė 2009 metų pavasarį bibliotekoje kilęs gaisras. Didžiulis galvosūkis Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei ir man buvo, kur padėti drėgnas knygas. Džiovinom jas su vaikais saulutėje, daug padėjo kolegės. Pabuvojo penkiose vietose knygos, kol vėl sugrįžo į buvusias patalpas. Dėka Elektrėnų savivaldybės administracijos vadovų, pastatas iki žiemos buvo renovuotas. Visos blogybės nuėjo užmarštin. Dabar bibliotekoje šilta, nes veikia centrinis šildymas. Dauguma padūkusių jaunuolių užaugo dorais žmonėmis. Tie, kurie nepadarė išvadų, pateko į įkalinimo įstaigas, bet tikiu, kad ir jie pasitaisys, juk tai – mūsų kaimo jaunuoliai. Dabar labai retai susiduriu su probleminiais jaunuoliais, gal ir todėl, kad jų mažiau lankosi bibliotekoje.

Kai pradėjau dirbti, visus išduotus leidinius rašydavome į formuliarus. Knygų fondą rekatalogavom, buvo įdiegta programa „Libis“, paslaugos buvo modernizuotos.

Noras pritraukti į biblioteką kuo daugiau skaitytojų, suorganizuoti gerą renginį, toks pats buvo prieš 10 metų, toks pats ir dabar. Pats privalai daug mokytis, skaityti, domėtis naujausia literatūra, kad galėtum patarti skaitytojui, padiskutuoti su juo. Kaime žmonės labai pasitiki bibliotekininku, nes jis žino kiekvieno skaitytojo skonį ir padeda parinkti tinkamą knygą. Į renginius žmones ir anksčiau, ir dabar nelengva prisikviesti.

Ką labiausiai vertinate savo darbe?

Labiausiai vertinu savo pastovius skaitytojus, džiugina, kai bibliotekoje skaito kelių kartų atstovai. Gražias skaitymo tradicijas turi G. Erciaus, A. Povilaičio, I. Urbienės, V. Gudelienės, A. Malecko, I. Daugelienės, A. Gutausko, N. Dobrovolskienės, B. Pauliukienienės, D. Bušeikienės, R. Vaišnorienės ir dar daug kitų šeimų.

Džiugina vaikų šurmulys bibliotekoje, kartu su jais praleistos valandėlės renginių metu. Pasidžiaugiu ir vyresnio amžiaus moterų klubo narėmis, kurios jau 10 metų noriai renkasi į popietes, interneto transliacijas   ir savo rankdarbiais papuošia biblioteką. Visą laiką jaučiu paramą organizuojant renginius iš kultūrinių renginių organizatorės Rūtos Vaičekonytės. Nemažai renginių organizuojame bendrai. Seniūnė Dovilija Cibulskienė, mokyklos vadovai, bendruomenės pirmininkas Zigmas Mažeika, klebonas dažniausiai pritaria mūsų renginių idėjoms, noriai padeda ir dalyvauja juose. Bibliotekoje per dešimtmetį lankėsi nemažai įžymių žmonių, tačiau ypač dėkinga esu kraštietėms literatėms O. Kulbokienei, O. R. Šakienei, I. Petkevičienei, B. Liutkevičienei, kurios mielai padeda surengti popietes. Kai turiu laisvo laiko, vis sugrįžtu prie kraštotyrinių darbų, kurių yra daugiau kaip dvidešimt: tai ir straipsniai, žmonių pasakojimai, senos nuotraukos, gautos iš kaimo senolių. Dabar pradėtas kaupti aplankas apie Kietaviškes tarybiniais metais.

Šis dešimtmetis man padovanojo daug iššūkių, projektų, konkursų, mokymų, kur galėjau tobulėti ir atsiskleisti, nepamirštamų kelionių įspūdžių, puikius bibliotekos vadovus ir nuoširdžias koleges.

Kas sunkiausia bibliotekininko darbe?

Bibliotekininko darbas nėra jau toks lengvas, kaip atrodo kartais iš šalies. Jis labai įvairialypis, reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo, kruopštumo ir atidumo. Darbo bibliotekoje nemažai. Anksčiau pats nuobodžiausias darbas buvo su popieriniais katalogais, dabar šio darbo jau nebereikia dirbti. Nesmagu būna, kai „Libis“ programos stringa ir negali greitai aptarnauti skaitytojo. Nepatinka, kai vis reikia priminti kai kuriems skaitytojams, kad užmiršo atnešti seniai pasiskolintas iš bibliotekos knygas.

Ką turi mokėti, žinoti bibliotekininkas, kokiomis asmeninėmis savybėmis pasižymėti?

Kiekviena bibliotekininkė pasakys, kad reikia būti ir mokytoja, ir psichologe, ir interneto žinove. Bibliotekininkas turi suderinti profesionalumą su pagarba ir tolerancija vartotojui, nes jei ir labai puikiai išmanysi darbą, tačiau būsi arogantiška, grubi, lankytojams nepatiksi. Labai svarbu, kaip sekasi bendrauti su žmonėmis. Nuo darbuotojo daug priklauso ir bibliotekos įvaizdis kaimo bendruomenėje. Biblioteka be bibliotekininko – tai tik apdulkėjusių knygų saugykla.

Bibliotekininkas dabar dirba su ne tik su knygomis ar laikraščiais, bet ir turi išmanyti informacines technologijas? Ar sunku tai suderinti?

Tradicijos ir modernumas bibliotekoje man savaime suprantami dalykai, nes kai atėjau dirbti į biblioteką buvo bibliotekų modernizavimo pradžia, kaimuose buvo įsteigti Viešosios interneto prieigos taškai, pagal projektą gauti nauji kompiuteriai ir kita įranga. Tai buvo didžiulis iššūkis bibliotekininkams. Reikėjo labai daug mokytis: ir nuotoliniuose mokymuose universitete ir kursuose Europos vartotojo pažymėjimui ECDL gauti. Reikėjo neatsilikti nuo informacines technologijas gerai išmanančių jaunuolių. Žinoma, visko neišmoksi, ir dabar būna reikalinga IT žinovų pagalba.

Vyresnio amžiaus žmonės ne visi ryžosi išmokti kompiuterinio raštingumo, nors buvo laikas, kai buvo kalbinami ateiti į kursus bibliotekoje. Sėkmingai kompiuterio ir interneto gudrybių išmoko ir pažymėjimus gavo 25 kursų lankytojai. Pavieniai vartotojai ir dabar paprašo pamokyti individualiai kaip dirbti su kompiuteriu ar naršyti internete, parašyti laišką ir t.t. Bibliotekoje interneto lankytojai klausia   įvairių dalykų, kartais visai netikėčiausių. Vieną kartą teko visai sėkmingai internetu užsiimti paieškų tarnybos darbu.

Vaikams bibliotekoje pabosta sėdėti prie kompiuterių, tuomet ir knygeles, ir žurnalus paskaito. Labai pamėgo šiemet vaikai ir jaunuoliai kraštotyros aplankus. Jiems įdomu matyti senas nuotraukas ir straipsnius apie tėvelius, senelius, kitus žinomus žmones, jų nuveiktus darbus, apie save ir draugus, kai jie buvo maži ir dalyvaudavo renginiuose.

Vyresnio amžiaus žmonės kaip skaitė knygas ir periodiką, taip ir tebeskaito. Jų dauguma į interneto skaityklą neužeina. Žino, kad ten karaliauja daugiausiai jaunoji karta.

Ar daug žmonės skaito?

Skaitytojų gretose norėtųsi matyti daugiau žmonių. Suaugusių skaitytojų skaičius laikosi stabiliai jau daug metų. Vieni nustoja skaityti, tuomet jų gretas papildo kiti. Žmogus, kuris visą gyvenimą mėgo praleisti laisvalaikį su knyga, niekada jos neiškeis į internetą. Jaunesni žmonės jau skaito ir elektronines knygas. Skaitytojų vaikų kasmet mažėja, tai ir dėl demografinės situacijos, ir interneto atsiradimo. Kompiuterius turi beveik kiekviena šeima. Pavargsta vaikų galvelės nuo mokyklos užduočių, o dar namuose įvairūs interneto žaidimai ir bendravimas socialiniuose tinkluose, todėl visai nesinori skaityti knygų. Žinoma, tai tinka ne visiems, yra labai aktyviai skaitančių vaikų.

Kalbėta, kad atsiradus kompiuteriui – iškils grėsmė knygoms, o atsiradus internetui – nebereikės bibliotekų, tačiau bibliotekos sugebėjo prisitaikyti prie kintančių sąlygų, kokie iššūkiai kyla Jūsų darbe? Kaip manote, kokia Kietaviškių bibliotekos ateitis?

Aš manau, kad internetas grėsmės knygoms kaime nesudaro, kaip tik yra geras pagalbininkas ir pritraukiantis į biblioteką daugiau vartotojų. Į biblioteką kasmet užsiregistruoja daugiau kaip 300 vartotojų. Kaimo žmogui biblioteka reikalinga, nes labai laukiamos naujos knygos, periodiniai leidiniai, o ir vaikai vis skuba į biblioteką, nes vasarą kai kuriems ji tampa beveik dienos centru. Ir šiais metais nemažai vaikų dalyvavo renginyje ir akcijoje „Vasara su knyga“ . Dažnai vaikus tenka išklausyti, paguosti, kartu pasidžiaugti jų pasiekimais, padiskutuoti. Malonu, kai vaikai po atostogų mane pasitiko, apkabino ir sakė, kad labai pasiilgo. Tuo ir džiaugiuosi, o apie bibliotekos ateitį ir jos reikalingumą ateityje sunku prognozuoti. Manau, kad kol bus poreikis kietaviškiečiams skaityti, biblioteka turėtų išlikti.

Kaip leidžiate laisvalaikį?

Laisvalaikiu mėgstu skaityti autobiografines, istorines, psichologines knygas. Vasarą patinka būti gamtoje, auginti gėles, rinkti vaistažoles. Laisvalaikį paįvairina anūkų čiauškesys.

Esate gavusi daug apdovanojimų, kurie džiugina labiausia?

Didžiausia padėka man už darbą yra patenkinti, besišypsantys skaitytojai. Savivaldybės, bibliotekos, projektų vadovai taip pat nepamiršta padėkoti bibliotekininkams už nuveiktą darbą, todėl ir padėkų susikaupė per 10 metų daug. Vienas įsimintiniausių įvertinimų – 2006 m. VIPT geriausio kuratoriaus konkurse Vilniaus apskrityje užimta pirmoji vieta, diplomas ir kelionė į Vengriją dalyvauti tarptautiniame seminare.

Ko palinkėtumėte skaitytojams?

Skaitytojams norėčiau palinkėti, kad kuo dažniau užsuktų į biblioteką, kaip į dvasingumo namus, kur galima gerai praleisti laisvalaikį, rasti literatūros tobulėjimui, ramybei ir harmonijai gyvenime. Knygą palygino su saule rašytojas Dž. Sviftas – „Saulės ir knygos vienoda paskirtis – šviesti ir šildyti“.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Raminta Česnauskaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų