Į Lietuvą grįžome evakuaciniu „FlyDubai“ lėktuvu
Virginija Šimkūnienė
Kai dar pernai planavome kelionę į Dubajų ir atostogas kruiziniu laivu po Persijos įlanką, net pagalvoti negalėjome, kad Dubajuje įstrigsime savaitei, o kelionė į namus taps iššūkiu ir labiausiai laukiamu įvykiu.
Kruiziniame laive – prabanga ir pramogos
Kelionėmis kruiziniais laivais užsikrėčiau po pirmosios išvykos į JAV, kai iš Majamio su MSC kruiziniu laivu „Magnifica“ teko plaukti po Karibų jūrą. Tad netrukus prikalbinau savo studijų draugę vykti į panašią kelionę. Tik jau aplankant kitas šalis ir kitus miestus.
Dubajuje mes su Laima buvome prieš kokį dešimtmetį, per tiek metų turtingas ir vienas saugiausių miestų pasaulyje vadinamas Dubajus stipriai nepasikeitė. Aišku, pastatyta dar daugiau muziejų, dangoraižių ir kita. Tuos nematytus turistinius objektus ir suplanavome aplankyti per 3 dienas prieš kruizą. Pabuvojome „Art“ muziejuje, „Future“ muziejuje, kėlėmės į „Sky View“ observatoriją ir lankėmės senajame Dubajaus turguje. Viskas buvo puiku, viską darėme pagal planą ir jau po truputį pirkome lauktuves namiškiams.
Į kruizą išplaukėme be jokių nuotykių, džiaugėmės užsisakę kajutę su balkonu, tad mes viską galėjome stebėti tiesiog iš ten.
Kruizinis MSC laivas „Euribia“ talpina beveik 6 tūkstančius turistų, dar yra laivo įgula ir didelis aptarnaujantis personalo kiekis. Jei laivo vedliai su kapitonu priešakyje yra italai, tai aptarnaujantis personalas gana margas, tarp jų mažai matėme baltaodžių žmonių. Paaiškėjo, kad kambarius tvarko, baruose bei restoranuose dirba indai, filipiniečiai, Pakistano ir Nepalo bei kitų šalių žmonės.
Kruize, kurio trukmė buvo 7 nakvynės, nuobodžiauti neteko. Aplankėme Abu Dabį – Jungtinių Arabų Emyratų sostinę, Katarą, Bachreiną. Vieną dieną leidome Sir Bani Yasas saloje. Oras buvo puikus. Vakarais po ekskursijų sugrįžę į laivą ėjome žiūrėti vis kitokių pasirodymų koncertinėje salėje. Klausėmės Edo Sheerano dainų, buvo Rokenrolo vakaras, cirko vaidinimas ir kita. Kruize buvo skaniai ir sočiai maitinama, vakarienės restorane dvelkė prabanga, buvo teminiai aprangos kodai, tokie kaip elegantiškas, tropikų, baltasis.
Į Dubajaus laivų uostą parplaukėme vasario 27 dieną, o vasario 28-ąją jau ruošėmės skrydžiui į Lietuvą.
Evakuacija – tiesiai iš oro uosto laukimo salės
Kai atvykome į Dubajaus oro uosto trečiąjį terminalą, buvo dar daug laiko iki mūsų skrydžio. Užkandome, pasidairėme po duty free parduotuves. Jau iš karto nustebino skrydžių lentoje daugybė atšauktų skrydžių: atšaukta buvo į Izraelio, Indijos, Libano, Kataro ir kitų šalių miestus.
Vėliau tokių atšaukimų ėmė daugėti.
Kai buvo paskelbti įsodinimo vartai į Vilnių, nustebome, kad prie jų nedaug žmonių. Negi su mumis niekas neskris, dairėmės viena į kitą su drauge.
Po kiek laiko jau ėmėme nerimauti – mūsų skrydžio laikas artėjo, žmonių aplink mažėjo, neatšauktų skrydžių kas minutę vis mažėjo. Galiausiai ėmėme darbuotojų klausinėti, kas vyksta. Niekas tikslios informacijos nesuteikė, galų gale mums pasakė bėgti prie visai kitų vartų. Skubėjome, nutrūko mano rankinio bagažo rankena. Kai atskubėjome nuo 2 iki 18 vartų, vėl buvo nežinomybė. Paskui jau buvo pasakyta, kad kitų skrydžių keleiviams dalina viešbučius, maisto talonus ar kažką panašiai.
Po gero pusvalandžio sužinojome, kad reikia keliauti prie avialinijų „Flydubai“ atstovybės. Ten mums užantspaudavo skrydžio bilietus ir davė lapuką, į kokį viešbutį būsime išgabentos.
Jau pradėjo aiškėti tikroji priežastis – oro erdvė uždaryta dėl JAV smūgių Iranui. Karinio konflikto metu nukentėjo ir aplinkinės šalys.
JAE vyriausybė puikiai susitvarkė su kilusia saugumo krize
Ilgiausiai užtruko išėjimas iš oro uosto. Aplinkui grūdosi tūkstančiai žmonių, verkė vaikai. Buvo pilni liftai, eskalatoriai. Visi troško kuo greičiau ištrūkti iš minios. Praėjo beveik 2 valandos, kol kartu su kitais praėjome pasų kontrolę. Stebino darbuotojų ramybė, o arabiškos išvaizdos vyriškis, tikrinęs mano paso duomenis, net pajuokavo ir palinkėjo sėkmės.
Bandėme rasti savo registruotą bagažą, buvo daugybė lagaminų, iškeltų iš orlaivių. Deja, gavome nurodymą keliauti į autobusą, tad išvykome su dokumentais ir rankiniu bagažu. Atvežtos į „Studio M Arabian plaza“ viešbutį buvome greitai apgyvendintos. Niekas nežinojo, kada bus skrydis namo. Tiesiog liepė būti viešbučio teritorijoje ir laukti.
Naktį iš miego pakėlė aliarmo signalas, gautas į telefonus. Jame buvo nurodyta nebūti atvirose vietose, nestovėti prie langų ar durų. Už gero pusvalandžio atėjo žinutė, kad pavojus atšauktas. Taip kartojosi kelias naktis. Mes nėjome iš kambario, bet vėliau sužinojome, kad žmonės bėgo į registratūrą, miegojo ant grindų.
Kelis kartus girdėjome dundesius ir matėme dūmus. Iš mūsų viešbučio nesimatė nei liepsnų, nei kokių bėgančių žmonių. Tik gatvėje sumažėjo automobilių.
JAE pranešė, kad viešbučiuose apgyvendinta 20 tūkstančių negalėjusių išvykti turistų. Visi jie buvo aprūpinti ne tik nakvyne, bet ir maitinimu. Jautėmės saugiai, kai per jų TV arba socialiniuose tinkluose buvo informuojama, kad puiki gynyba sugaudo dronus ir numuša raketas. Tik labai nustebome, kad JAE kliuvo jų daugiausiai, buvo perimta daugiau kaip tūkstantis dronų, keli šimtai raketų.
Nors Iranas teigė, kad bombardavo JAV karines bazes, bet dronų ar raketų nuolaužos sukėlė gaisrus arba apgadino žymiausius Dubajaus pastatus – viešbutį „Burj Al Araba“, „Burj Khalifa“, kilo gaisras prie „Jumeirach Palm“ viešbučio.
Bendravome su „Baltic Cliper“ vadybininke Inga. Iš pradžių buvo skrydis kovo 4 dieną, vėliau perkeltas į kovo 7 dieną.
Mes į Lietuvos URM programėlę „Keliauk saugiai“ registravomės net kelis kartus. Kovo 5 dienos vakare sulaukiau telefono skambučio, kad mes įtrauktos į evakuacinio skrydžio keleivių sąrašus. Sutikrinus duomenis, pasakyta laukti kitos informacijos.
Žmonės pirko bilietus į komercinius skrydžius
Tie, kas atskrido į Dubajų kaip į persėdimo miestą, turėjo mokėti patys už viešbučius ir maistą. Tad turistai ieškojo būdų išskristi namo. Vieni keliavo į Omaną ir ten ieškojo skrydžių. Dar girdėjome, kad daug kas skrido į Europos miestus – Varšuvą, Miuncheną. Bet skrydžio bilietai kasdieną brango. Skrydžių pradžioje buvo nedaug. Štai mūsų viešbutyje gyvenanti jauna šeima su 4 metų berniuku atskrido iš Tailando. Jiems buvimas Dubajuje labai daug atsiėjo. Vyras sakė praskambinęs 260 eurų, skambino į „Air Baltic“, į ambasadas, URM. Lietuvis sakė grįžęs ieškos galimybių kompensuoti išlaidas, jie buvo paimti į Lietuvos vyriausybės organizuotą evakuacinį skrydį.
Kai atėjo metas skrydžiui namo, dar iš vakaro vykome į oro uostą ieškoti bagažo. Teko laukti 1,5 valandos, bet bagažą sėkmingai atgavome.
Kovo 6 dieną, atvykus į terminalą, netikėtai vėl buvo streso. Kai atėjome registruotis skrydžiui, darbuotoja pasakė, kad mūsų nėra sąrašuose. Mes stovėjome ilgai, įtikinėjome bei aiškinomės, pagaliau mūsų pavardes surado.
Jau sėdint oro uoste prie įlaipinimo vartų vėl į telefonus gavome aliarmo signalą, pamanėme, kad teks dar kartą evakuotis. Darbuotojai nuramino – būkite vietoje, viskas gerai. Orlaivio išskridimo laikas vėlavo, nes kažkodėl buvo keičiamas lėktuvas.
Galų gale susėdome į savo vietas. Žinojome, kad skrisime saugiu oro koridoriumi palei Omano sieną į Egipto sostinę Kairą, ten lėktuvui bus papildyta degalų ir tada jau skrisime į Vilnių.
Kelionė truko daugiau kaip 10 valandų, bet laimingi pasiekėme Vilnių. Skridome su „FlyDubai“ (Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos sudaryta sutartis) avialinijų lėktuvu, nusileidus pasigirdo džiaugsmingi plojimai.
Esame dėkingos JAE vyriausybei už saugų buvimą Dubajuje, Lietuvos vyriausybei – už parskraidinimą į gimtinę.
Gaila, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose dar nesibaigė, nukentėjo daug šalių. Skaitome komentarus apie naująjį Irano lyderį, teigiama, kad jis dar žiauresnis nei jo tėvas ajatola Ali Chomeine.
Kartu su visais taikos trokštančiais žmonėmis tikiuosi, kad protingi sprendimai bus priimti ir mes vėl galėsime keliauti bei džiaugtis gyvenimu.
Autorės asmeninio albumo nuotr.