„Bendruomenės dažnai tampa stipriausiu socialiniu pagrindu, nes jos kuria prasmę, ryšį ir palaikymą“, – sako Kristina
Trečiojo amžiaus universiteto bendruomenė – puikus pavyzdys, kad augimui, tobulėjimui, akiračio plėtimui nėra jokių ribų. Reikia tik norėti, o galimybių visada atsiranda. Vasarį TAU studentės dalyvavo sąmoningumo paskaitoje, kurią vedė iš Elektrėnų kilusi koučingo specialistė Kristina Bružienė. Kokį įspūdį paliko susitikimas, pasidalino studentė Dalia Raichelienė.
Didelė dalis smalsių, žingeidžių ir augti pasirengusių Elektrėnų TAU bendruomenės narių susitiko su mindfulness trenere, koučingo specialiste, lektore Kristina Bružiene, kuri vedė prasmingą ir jautrią paskaitą „Autentiškumas. Ar tai mano energija?“.
Susitikimas prasidėjo tyla. Meditacija. Kvėpavimu. Ir labai paprasta, bet išlaisvinančia mintimi: „Man nieko nereikia įrodyti“. Ši frazė tarsi atrakino duris į pokalbį apie tai, kas esame iš tiesų.
Kalbėjome apie autentiškumą: savybę būti tikram, originaliam, atitinkančiam savo kilmę ir esmę. Apie drąsą gyventi pagal savo vidų, o ne pagal kitų lūkesčius. Prisiminėme, kad prieš 50 metų ši tema nebuvo tokia aktuali, tuomet stipriai veikė paprotiniai pagrindai: pareiga, tradicija, bendruomenė. XX–XXI amžiuje individualizmas sustiprėjo, o kartu atsirado ir klausimas – kaip neprarasti savęs? Diskutavome ir apie tai, kas nėra autentiškumas. Ar tai maištas? Ar egoizmas? Ar tiesiog patogus pasiteisinimas? Ieškojome atsakymų, kaip autentiškumas skleidžiasi skirtingais gyvenimo etapais, ypač brandžiame amžiuje, kai atsiranda daugiau laisvės, bet kartu ir daugiau išminties.
Ypatingą dėmesį skyrėme energijos balansui: kaip mūsų vidinė būsena, nuovargis ar įtampa gali užgožti tikrąjį „aš“. Praktinių užduočių metu mokėmės klausytis pašnekovo jo nepertraukiant, su pagarba ir dėmesiu, su tikru buvimu čia ir dabar. Ir supratome, kad autentiškumas prasideda ne nuo kalbėjimo, o nuo gebėjimo girdėti. Grįžome namo su tylia, bet stipria žinute sau: „Nebijok būti savimi!“.
Dėkojame lektorei Kristinai Bružienei už šiltą, profesionalų, įkvepiantį susitikimą. Buvo ypatingai gera sužinoti, kad Kristinos mama Regina yra aktyvi Elektrėnų TAU klausytoja. Tai dar kartą priminė, kad mūsų bendruomenė tarsi gyvas, augantis medis, kurio šaknys ir šakos susijungia per žmones. AČIŪ kuratorei Alai Pupininkienei už gebėjimą kiekvieną kartą nustebinti, atrandant vis naujus, įdomius, mūsų širdis paliečiančius lektorius.
Lektorės Kristinos Bružienės žodis po susitikimo:
Skaityti paskaitą TAU dalyviams – patirtis, kurios nuoširdžiai palinkėčiau kiekvienam.
O kai tą darai savo gimtajame mieste – jausmas tampa dvigubai stipresnis. Grįžti ten, kur viskas prasidėjo, ir dalintis tuo, ką sukaupei, tai ne tik profesinis, bet ir labai asmeniškas ratas. Ačiū Elektrėnų švietimo paslaugų centrui, ačiū Alai Pupininkienei.
Tiek smalsumo, atvirumo ir gyvo susidomėjimo retai sutiksi net mokyklose! Tai bendruomenė, kurioje žmonės ateina ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad nori. Nori augti, suprasti, diskutuoti, būti kartu.
Priimti kvietimą man reikėjo nemažai drąsos. Kiekvieno dalyvio sukaupta gyvenimo patirtis įpareigoja būti tikrai, atvirai, be vaidmenų. Senjorams jau nebereikia niekam nieko įrodinėti. Jie akimirksniu pajunta net menkiausią neautentiškumą. Ir tai ne spaudimas, o privilegija.
Šią patirtį sustiprino dar vienas ypatingas momentas – tarp klausytojų buvo ir mano MAMA Regina Lukšienė. Galbūt psichologai galėtų daug pasakyti apie vidinį poreikį būti matomam ir priimtam, bet man tai buvo tylus, labai asmeniškas įrodymas sau pačiai. Mes su mama didžiavomės viena kita. Juk obuoliai ant kriaušių neauga. Mamos aktyvumas, smalsumas, bendrystė, draugystė ir veiklos žavi ir įkvepia ne vieną bendruomenės narį, ne tik mūsų šeimą.
Tačiau ši patirtis man ne tik žadina asmeninius jausmus, bet ir rodo bendruomenės galią.
Aktyvios, smalsios, viena kitą palaikančios bendruomenės yra gyvybiškai svarbios mūsų senjorams. Ypač regionuose, ypač gimtuosiuose miestuose, kur bendruomenės dažnai tampa stipriausiu socialiniu pagrindu, nes kuria prasmę, ryšį ir palaikymą.
Labai kviečiu kiekvieną prisidėti, kurti, įsitraukti arba bent jau ateiti ir pamatyti.
Tokios erdvės keičia daugiau, nei galime įsivaizduoti.