„Oi, kad išauštų aušri aušrelė,
Kad užtekėtų šviesi saulalė –
Imtau dalgį rankelėn,
Aitau pjaucie šienelio …“
Šios liaudies dainos vedini į šienapjūtę išeidavo senovės dzūkai. Su šia daina mes, rungiečiai, atstovaudami Dzūkijai, įsiliejome į folkloro sambūrį – šienapjūtės papročiai ir tradicijos „Pjaun broliukai lygioj lankoj“, kuris vyko 2015 m. birželio 13 d. Šakių rajone, Rygiškių kaime, įžymiojo kalbininko J. Jablonskio gimtinėje. Šventėje dalyvavo net vienuolika folkloro kolektyvų iš skirtingų Lietuvos kampelių, pristatančių savo gyvenamos vietovės tautinius drabužius, tarmę, dainas, šienapjūtės papročius, o svarbiausia – pačius tikriausius, dar mokančius senuosius darbus šienpjovius ir grėbėjus, kurie visi dirbo pievose. Į lankas, palaiminti rytmetinio lietaus ir besišypsančios saulės, važiavome vežimais, ėjome dainuodami, nešini pačiais įmantriausiais, „dzieverėlių muliavotais grėbliais“, medinėmis šakėmis ir, žinoma, plieno dalgeliais. Norisi pasidžiaugti, kad „Runga“ turi savo gretose Juozą Burlėgą, kuris puikiai išplakė dalgį ant savo atsivežto įnagio „bobelės“, gražiausiai ir greičiausiai išvarė pradalgį lankoj ir dar kitus pamokė, kaip tinkamai tą padaryti. Jam, savo kaimišką jaunystę prisiminę, talkino ir kiti ansambliečiai. Už tai gavome tris svarbiausius šios šienapjūtės apdovanojimus: geriausią dalgio išplakimą, šienavimą ir darbo įrankių autentiškumą. Žiūrovams tai buvo nuostabios akimirkos, o kai kuriems – pirmas prisilietimas prie senolių ir bočių palikimo.
Po pusdienio įtemptų šienapjūtės darbų valgėme šeimininkų išvirtą „duonzupę“, vaišinomės maistu, kurį atsivežėme ir ruošėme pagal tradicinį, regionui būdingą šienpjovio lauknešėlį, užsigardžiuodami „muciniu“ ir rauginta sula.
Iki vėlaus vakaro įvairiom Lietuvos tarmėm buvo pasakojami šienapjūtės papročiai, prietarai, buvo menamos mįslės. O jau tų dainų skambumas neišpasakytas! Tai trankesnės – šienpjovio energijai palaikyti, tai meditacinės – grėbėjėlių sielai atsiverti, vis meile bei nuoširdumu apipintos, kad „žmogų prieg žmogaus šauktų“, kaimyną su kaimynu vienytų. Valiavimo aidą, pagavęs vėjas, nešė toli per Suvalkijos lygumas. Tikimės, kad šio sambūrio aidas pasieks ir gaivins širdis tų, kam brangi ir svarbi Lietuva, jos tautinis paveldas.
Sigita Remeikienė, „Rungos“ ansamblietė