Julija Kirkilienė
Projektą „Laikmečių mozaika“ užbaigiame savivaldybėje gyvenančios šimtametės Zofijos Neimantienės gyvenimo istorija, aprėpiančia šimtmečio laikmetį Lietuvos ir Elektrėnų krašto istorijoje.
Zofija Neimantienė gimė Trijų karalių – sausio 6 – dieną. Ta gyvenimo data gal ir lėmė, kad po Naujųjų metų šimtmetį minėsianti senolė dar be akinių skaito laikraščius, gerai girdi, todėl seka visas politines žinias ir turi savo šių dienų politikos įvertinimą, kaip iš knygos pasakoja visą savo gyvenimo istoriją, gerai prisimena tiek buvusius, tiek dabartinius įvykius, o vasarą dar kauptuku ravėjo gėlių darželį. Zofija gyvena vienmetėje su ja tėvų sodyboje, viename Abromiškių miške.
Šimtmečio istorija trumpai
Zofijos tėvas Adomas tarpukaryje savanoriu tarnavo kariuomenėje, ir už tai gavo 8 ha žemės. kuri sovietmečiu buvo konfiskuota. Zofijos vyrasJonas, sovietmečiu dirbdamas miškininku, tą jau valdišką žemę, valdžios liepimu, mišku užsodino. Atkūrus nepriklausomybę, Zofija savo žemę atgavo mišku.
Dabar jau kartu su senole gyvena ir dukra Aldona su vyru – juk ilgu senolei vienai būtų… Bet dukrai ir žentui būnant darbe, Zofija savimi puikiai pasirūpina. Pasišildo pietus, įsijungia televizorių, telefonu paskambina artimiesiems, susipina ilgąsias savo kasas, kurių per ilgą savo gyvenimą niekada nebuvo nusikirpusi. Zofija, būdama viena, visada žiūri savo mėgstamas laidas „Reporteris“, „TV pagalba“ ir žinias.
Zofija gimė Girnakaliuose, Marijos ir Adomo Seiliūnų šeimoje. Šeimoje ji buvo vienturtė, nes du broliukai mirė dar vaikai. Adomas Seiliūnas į savo tėvų namus Girnakaliuose atsivedė žmoną Marijoną iš Mackūniškių kaimo. Tėvai Zofiją į naujus namus Abromiškėse atsivežė dar kūdikį. Ir taip visą šimtmetį Zofija šituose nelabai dideliuose namuose gyvena. Į tuos namus ji atsivedė vyrą Joną Neimantą, iš tų namų į kapines išlydėjo vos 48 metų sulaukusį tėvelį, vaikus padėjusią užauginti, 82 metų sulaukusią mamą, prieš 20 metų Amžinybėn išėjusį vyrą Joną. Visa Seiliūnų ir Neimantų graži giminė ilsisi čia pat, Girnakalių kapinėse.
Vaikystė
Apie vaikystę Zofija nedaug kalba. Prisimena tik, kad nuo pat vaikystės reikėjo dirbti, nes tėvai turėjo žemės, ūkininkavo, maitinosi iš to, ką užsiaugino, tai ir mergaitės nelepino. Kalėdas, prisimena senolė, švęsdavo paprastai: išsivalydavo namus, susėsdavo Kūčių vakarienės, kur ant stalo būdavo plotkelės, kisielius, kūčiukai, bandelės, žuvis, silkė, rauginti kopūstai ir būtinai aguonpienis. Trynė aguonas grūstuvu, kol pasidaro pienas, įpildavo vandens ir mesdavo kelis kūčiukus. Pavalgę Kūčias, pasimelsdavo ir eidavo miegoti. Nors Abromiškės priklausė Vievio parapijai, bet sudegus Vievio bažnyčiai, Seiliūnai pamaldas lankydavo Kietaviškių bažnyčioje.
Zofijos tėvai savo ūkyje ne tik grūdus, daržoves augino, bet dar turėjo karšyklą – karšė vilnas. Karšė vilnas ne tik žmonėms, bet ir patys augino aveles, jas kirpo, karšė vilnas, verpė siūlus ir taip užsidirbdavo. Zofija lankė mokyklą, kuri buvo Mažiklės kaime, ten, kur prie Elektrėnų pusiasalio gyveno ir dabar dar gyvena Sajetos. Zofija baigė 4 klases, o tai jau reiškė, kad buvo šiek tiek mokyta. Tas mokslas jai pravertė sovietmečiu – net 20 metų Zofija dirbo fermos vedėja Abromiškių kolūkyje, ten, kur dabar likę fermos griuvėsiai, šalia svirno. O į mokyklą Zofijai iš Abromiškių į Mažiklę nebuvo toli. Tuo keliu, tik dabar palei ežerą, kvėpuodami grynu oru vaikšto daug elektrėniškių.
Karas
Karą Zofija prisimena vaizdais. Vienas vaizdas, kad buvo padegta daržinė prie mokyklos. Ar tai buvo karas, ar pokaris, Zofija gerai nebeatsimena. Bet prisiminimuose išlikęs vaizdas, kaip iš degančios daržinės bėga žmonės, krenta į ežerą, o nuo kranto į juos šaudo. Daug žmonių tada žuvo, o ežero vanduo kurį laiką buvęs raudonas nuo kraujo. Kitas vaizdas, kaip buvo šaudomi žydai Kaišiadorių miške. Šį vaizdą ji prisimena tik iš pasakojimo, nes pas kaimynus laikinai apsigyvenusi buvo giminaitė, gyvenusi netoli žydų šaudymo vietos. Sušaudymo metu žmonės krito ir negyvi, ir gyvi, bijodami sujudėti, kad nepribaigtų. Toje pačioje vietoje, kur žmonės buvo sušaudyti, ten pat buvo ir užkasti. Nutilus žudikų balsams, gyvieji stengėsi iš po žemių išsikapstyti. Zofija sako, kad toje vietoje žemė ilgai judėjusi, o kas išsigelbėjo, ieškojo prieglobsčio. Viena išsigelbėjusi šeima – vyras su žmona – apgyvendinti ir slapstomi buvo Zofijos senelių namuose, Girnakaliuose. Kada iš jų namų išsigelbėję žmonės išėjo, Zofija nebežino, bet žino, kad sovietmečiu jie buvo iš Izraelio atvažiavę į Lietuvą ir aplankė savo gelbėtojus. Atvežė daug dovanų.
Sovietmetis
Sunkiais karo ir pokario laikais kaime vaikinų buvo mažai – vieni buvo išsiųsti į karą, kiti – į Sibirą, treti pasitraukė į Vakarus. Abromiškių kaime šokiai būdavo, bet šokti dažniausiai tekdavo merginoms su merginomis. Sukūrus kolūkius, Abromiškėse buvo pastatyta karvių ferma, kur fermos vedėja dirbti buvo pakviesta Zofija. Gabiai merginai – fermų vedėjai – atsakomybė teko ir už dirbančius žmones (piemenis, melžėjas) ir už pašarus gyvuliams, ir už primelžtą pieną, kurį be šaldytuvų reikėjo išsaugoti, kad nesurūgtų. Pienas būdavo šaldomas bidonus sumerkus į ežero vandenį. Zofija savo jaunystę leido fermoje, o iš tremties į Vilūniškių kaimą grįžo jos bendraamžis Jonas Neimantas. Buvo 1960 metai, pradėta statyti šiluminė elektrinė, kurios darbui reikalingas buvo vanduo, todėl buvo užtvenkiama Strėva ir užpilami kaimai. Tuose užpilamuose kaimuose augo ir miškai. Jonas, grįžęs iš tremties, pirmiausia įsidarbino miškininku, kuriam teko kirsti, pjauti medžius ir ruošti dugną naujosioms marioms. Jonui dirbant miške Mažiklės kaime, kur dabar yra elektrėniečių pamėgta pusiasalio maudykla, kažkokiais reikalais atėjusi buvo ir Zofija. Jie ten susipažino ir netrukus iškėlė kuklias vestuves. Abiems buvo po 34 metus. Vėliau Jonas dirbo statybose, statė Elektrėnus. Pirmasis daugiabutis, kurį statė Jonas, buvo Rungos g. 2 devynaukštis.
Likimai
Jono Neimanto likimas buvo sunkesnis. Vokiečių laikais Jono tėvas Vilhelmas Neimantas dirbo policijoje, todėl sugrįžus rusams, jis pasitraukė į Vakarus, vėliau gyveno Čikagoje. Yra išlikę jo laiškai žmonai Onutei, kur visada laišką pradėdavo „Mylimoji Onute“. Deja, savo mylimos žmonos Vilhelmas daugiau nesutiko. Ji ir du sūnūs buvo ištremti. Ką jiems teko išgyventi tremtyje, gyvų liudytojų nebėra. Jonas Amžinybėn po sunkios ligos išėjo prieš 20 metų.
Zofija ir Jonas užaugino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras. Dukra Aldona prisimena, kad mama vaikų niekada nebausdavo, net nesupykdavo ant jų. Auklėdavo šypsodamasi. Kiek Aldona prisimena, mama visada šypsodavosi. Tėtis buvo griežtesnis. Tarpusavyje tėveliai visada gražiai sugyvenę, todėl ir vaikai iš šeimos atsinešė tvarkingų šeimų supratimą. Visi draugiškai gyvena tiek tarpusavyje, tiek šeimose. Zofijai dabar džiaugsmą teikia 9 anūkai ir 10 proanūkių. Niekas, kaip sako Zofija, nenuėjo blogais keliais. Visi mokėsi, įsigijo profesijas, dirba, visi gyvena šeimose netoli gimtinės, gimdo vaikus, niekas laimės neieško svetimose šalyse ir niekas nepamiršta močiutės.
Ilgaamžiškumo paslaptys
Per savo ilgą gyvenimą Zofija sirgo du kartus. Vieną kartą plaučių liga, tada Elektrėnų ligoninėje nuo plaučių nutraukė net 8 litrus vandens. Antrą kartą kojoje buvo trombas. Pasijutusi blogai, Zofija paskambino anūkei, ši iškvietė greitąją pagalbą. Ligoninėje trombas buvo pašalintas, Zofija gyvena toliau. Jai niekas neskauda, todėl miega gerai. Zofija mėgsta visus metų laikus, bet labiausiai vasarą. Labai mėgstanti senovines gėles – narcizus, jurginus, nasturtas, kurios vasaromis žydi jos kieme. Valgo viską. Mėgsta kotletus su bulvių koše, lietinius blynus su varške. Dabar močiutė viena apie namus vaikšto tik vasarą. Bet su dukros šeima automobiliu nuvažiuoja į bažnyčią, į giminių susitikimus. Šimtmečio šventei jau yra užsakyta kavinė, vien giminių susirinks daugiau nei 50. Zofijai ne viskas Lietuvos politikoje šiuo metu patinka. Ji negali suprasti, kodėl iš tėvų paimami vaikai ir atiduodami auginti svetimiems. Bet jai patinka, kad valdžia vis pensiją pakelia. Laikraštyje Zofija pirmiausia paskaito sveikinimus, užuojautas ir policijos informaciją. Iš informacijos laikraštyje ji sužinojo ir apie sūnui atsitikusią nelaimę darbe. Kai vieną savaitgalį sūnus pas mamą neatvažiavo, ji paskaitė, kad įmonėje, kurioje dirba sūnus, įvyko nelaimė, nukentėjo 1961 m. gimimo darbuotojas. O jos sūnus kaip tik tokiais metais gimęs ir toje įmonėje dirba. „Nieko nuo mamos nenuslėpsi“, – šypsosi Aldona. Kodėl ilgai Zofija gyvena, sako nežinanti. Dievas jai tokį gyvenimą skyręs.
Atsisveikinant Lietuvos žmonėms ilgaamžė palinkėjo ramybės… Galbūt ramybė ir yra ta Zofijos ilgaamžiškumo paslaptis.