Grabijolų gatvinis kaimas

Senasis Grabijolų kaimas, esantis prie Neries upės, yra išlaikęs gatvinio tipo kaimo vaizdą iki mūsų dienų ir yra vienas iš unikalios senosios kaimo statybos pavyzdžių.
Tai 18 a. vidurio kaimas, kurio seniausiam namui yra 300 metų. Gyvenamieji namai stovi galu į gatvę, želdiniai – palei gatvę. Žemė gyventojams buvo išdalinta rėžiais pagal turtingumą.
Dar grabijoliškiai pasakoja, kad kaimas prasidėjęs nuo 3 brolių Žilinskų, kuriems čia buvo paskirta žemė. Tai buvo valakų reformos metu, kuri buvo vykdyta 16 amžiaus pabaigoje. Žilinskų pavardė ir dabar dominuoja ir Grabijolų, ir aplinkiniuose kaimuose. Sklypų žemė buvo dalijama vaikams, anūkams ir virto visai siaurais rėžiais, kurių žymės dar matomos laukuose,- tai ežios, apaugusios medžiais.
Kaimo gatvelė baigiasi Neries paupyje. Kitapus upės matosi vieniša dešiniojo Neries kranto Grabijolų sodyba. Kažkada toje vietoje stovėjo Grabijolų dvaras.
Kaime išlikusios senosios kapinaitės, kuriose laidojama ir dabar. Į jas galima įeiti pro senovinius medinius vartelius, matosi keletas senovinių antkapių.
Iki pirmojo pasaulinio karo kaimo gale buvo tiltas per Nerį, karo metu jis buvo sudegintas ir neatstatytas. Po to per Nerį keldavosi keltu.
Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, kitapus upės jau buvo Lenkijos valdoma teritorija ir Grabijolų dvare, kitapus Neries, buvo įsikūrusi jų pasienio policija. Lietuvių pasienio tarnyba buvo įsikūrusi pačiame Grabijolų kaime, ji nuomavo dalį Jankauskų namo, turėjo telefoną.
Grabijolai nebuvo išskirstyti į vienkiemius, išliko senieji kaimo dirvų, pievų, miškelių vardai. Dauguma jų – gražūs lietuviški vietovardžiai su dzūkišku prieskoniu: Dzidziuli, Dzindzelovka, Juziški, Cypelis, Šloitas, Akmenica, Poversnė, Pabarai, Šiladirvė it kt.

Akmenys

Atskiro dėmesio nusipelno Neries vagoje esantys akmenys – pavieniai ir grupės. Upės atkarpoje tarp Vilniaus ir Kernavės yra akmenis, kurių vardai Gaidys, Avis, Dvylas, Bulius, Kiaulė su paršiukais, Karvutė, Tilvikas, Šunelis, Kumelaitė, Avinas. Daugelis akmenų Neryje yra vadinami gyvūnų vardais. Sausumoje tokio tipo akmenų pavadinimai yra gana reti. Istorijos šaltiniai liudija, jog akmenų, esančių upėje, vardai yra paveldėti iš gilios senovės. Apskritos vienkiemio Karvutės akmens pavyzdys, kai iki šiol gyvi pasakojimai, jog tenai, prie akmens visada gausu žuvies, rodo jog zoomorfiniais vardais vadinami akmenys gali būti ne vien siejami su dievais, deivėmis ar mitinėmis būtybėmis, bet ir patys gali juos reikšti. Kiti mitologiniais vardais vadinami upės akmenys – Velniamindis, Kunigas, Vestuvės ir pan. – primena sakralinį statusą turinčius skenduolius.
Taip pat pažymėtini Neryje esantys Karietos duburys, Vestuvių, Trijų brolių akmenų grupės bei prie Miežionių kaimo buvęs Pėduotasis akmuo. Visi jie užfiksuoti Grabijolų (Žemaitiškių) senovės gyvenvietės bei pilkapių aplinkoje. Paminėtų šventviečių mitinė reikšmė yra susijusi su prosenoviniais vaizdiniais apie mirusiųjų vėles ir jų pasaulį.
Neryje dar galima surasti su mitais susijusių akmenų, suakmenėjusių žmonių. K. Tiškevičius mini akmenis ,,Paršiukus“, ,,Kiauliukus“. Gal tai susiję su gyvulių aukojimais? Žemiau Grabijolų yra Druskelės rėva, ties ja esama akmenų. Pasakojama, ties ta vieta apvirto laivas su druska ir ji ištirpo, paliko sūrus vanduo, esą ne vienas tenai apvirto. Kažkodėl ten visi virsta…Kaip tik ten į Nerį įteka ir Saldusis upelis. Aukščiau Grabijolų Nerin įteka ir Rūgtupis. Gal susiję su aukojimais? Devyni akmenys upėje, nuolat pasikartojantys šalia pilkapynų – nuskendusios užkeiktos vestuvės. Jų dabar neišlikę, likę tik pasakojimai apie tai. Beveik kiekvienas kaimas turi savo akmenį su pėda. Jie daug kur sunaikinti, bet išliko prisiminimų, pasakojimų. Per pėdą ant akmens žmonės gali išeiti iš šio pasaulio kitan, pėda tarsi raktas, galimybė tarnauti dievų ir mirusiųjų kelionėms, suteikiant galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn. Akmenys su pėdomis, užfiksuoti upėje ir pakrantėse, teikia galimybę persikelti iš vienos erdvės į kitą, iš vienos būsenos į kitą.
Kitais mitologiniais vardais vadinami akmenys primena ypatingus, sakralinį statusą turinčius skenduolius. Svarbu pažymėti, jog ant vandens džiūdami saulės spinduliuose akmenys įgauna akinančiai baltą spalvą, jie tampa orientyru keliaujantiems upe ir gyvenantiems krante. Baltojo akmens vaizdinys vandenyje yra vienas iš pamatinių baltų mitologijoje. Jis išreiškia ugnį tarp vandenų, gyvybę mirties apsuptyje, jis dažnas dainų tekstuose, užkalbėjimų formulėse.
Padavimuose vyraujanti aukso tema (važiavo ponas, vežėsi daug aukso ir nuskendo) arba (nuskendo auksinė pono ar Napoleono karieta, buvo paskandinta daug auksinių pinigų). Baltų mitologijoje šiuo auksu reiškiasi mirusiųjų vėlės. Šio pobūdžio padavimai leidžia lokalizuoti vėlių buveinę tam tikruose vandenyse, Grabijoluose – Neries upėje. Neries upėje esantys akmenys susiję su vaizdiniais apie mirusiųjų vėles. Galbūt nuolatinis vandens vertimasis per juos buvo vaizdinių apie švarėjančias vėles ir vėlių plukdymą į pomirtinį pasaulį. Grabijoluose yra užrašytas tikėjimas apie tai, kad per 10 akmenų persivertęs nešvarus vanduo virsta švariu.

Pilkapynai

Kairiajame Neries krante greta Grabijolų kaimo jau baigiančiame sunykti pilkapyne grafas Konstantinas Tiškevičius 1857 metais viename iš pilkapių rado geležinį pjautuvą. Tai būta simbolinio žirgo kapo. Kitame pilkapyje rastas degintinis kapas be įkapių. 2002 m. Černiauskų kieme kasant duobę rasti du ritualiniais tikslais sulenkti geležiniai ietigaliai skliautuotu raštu puoštomis įmovomis, su jais – siauraašmenis kirvis ir peilis. Šie skandinaviškos kilmės ietigaliai datuojami 9-11 a. ir priklausė profesionaliam aukštesniojo rango kariui. Tai 30-ji šio tipo radimvietė baltų kraštuose. Šiems vikingų epochos karinio aktyvumo faktams prie Neries skiriama daug dėmesio.
Dešinėje Grabijolų kaimo pusėje iki šiol galima rasti smulkių susilydžiusių papuošalų iš ariant suardytų degintinių pilkapių. Pilkapių būta ne vien su degintiniais kapais, grafas K. Tiškevičius Grabijoluose surado griautinį kapą, kurio palaidojimo padėtis sudomino to meto mokslininkus. Griaučių padėtis buvo neįprasta – tarytum sėdomis ant ąžuolinės lentos. Kapo įkapės – peiliukas, apavo padai, šiurkščios lininės drobės drabužių liekanos užima deramą vietą Senienų muziejuje Vilniuje.
Dešiniajame Neries krante ir dabar išlikę trys Grabijolų – Žemaitiškių pilkapynai su daugiau kaip 110 pilkapių. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi 1890 m. archeologo A. Jocherio rasti 6 – 7 a. radiniai iš šių pilkapynų. 5 – 7 amžiais datuojami radiniai – bronzinė segė lenkta kojele, storagalė apyrankė, įvijiniai žiedai bei daugelis smulkių papuošalų fragmentų – yra perduoti į Senienų muziejų prie Vilniaus viešosios bibliotekos, jie eksponuojami Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Dalyje pilkapyno stovėjo Grabijolų dvaro pastatai, pilkapiai stūksojo po langais, savininkas apie juos žinojo, jų neardė, mėgdavo sėdėti su knyga ant pilkapio. Tai atskirų šeimų kapai, juose galėjo būti palaidoti net keliolikos mirusių giminaičių palaikai. Pilkapiai būdavo pilami grupėmis ir sudarydavo pilkapynus. Sudeginti mirusieji būdavo laidojami su įkapėmis. Vyrams būdavo dedami ietgaliai, kovos kirviai, antskrydžiai, peiliai, moterims – verstukai, ylos, papuošalai. Greta žmonių rytų Lietuvoje buvo laidojami žirgai. Netoli Grabijolų Varliškėse buvo rasti žirgo sulaužytu sprandu griaučiai, palaidoti kartu su šeimininku.
Kernavės archeologai tyrinėjo miške esančius pilkapius ir juose rado 6 – 7 a. degintinius kapus. Čia rastas vienas didžiausių pilkapių Lietuvoje, jo skersmuo net 37 m, aplink juosia 6 m pločio griovys. Jį supa keliolika stambesnių pilkapių, o link Airupės vingiuoja platus tuščias tarpas. Nuo aukštos Neries terasos atsiveria puikus vaizdas į žemiau kažkada plytėjusią 2 – 4 a. senovės gyvenvietę. Dabar čia stovi vieniša sodyba, už upės stūkso Zapalinos ir Uolkų kalvos, kur kažkada ošė šventoji Alkų giria ir išlikę Paalkių piliakalnio liekanos.
Pilkapių būta ir kairiajame Neries krante, tik jie sunaikinti. Pradžioje kaimo esančioje smėlio kalvelėje dar prieš pora dešimtmečių vėjas išpustydavo kaulų ir metalinių dirbinių nuolaužų. Gali būti, kad Grabijolų kaimas stovi buvusio pilkapyno vietoje, nes teritorijoje vis dar randama archeologinių radinių. Pilkapynai buvę ir tarp Grabijolų ir Zabarijos kaimų, jų liekanas dar matė 1951 metais čia buvojęs archeologas A. Tautavičius.
Tyrimų rezultatai pateikia naujų duomenų apie lokalinius laidojimo papročius, apie Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą. Visi tyrinėti kapai yra degintiniai ir priklauso brandžiam Rytų Lietuvos pilkapių kultūros etapui nuo 5 iki 11 a., pilkapynai yra išsidėstę aukštesnėse Neries slėnio terasose, šalia visų jų į Nerį teka nedideli upeliai. Vanduo, skyręs gyvuosius nuo mirusiųjų, buvo labai svarbus ano meto gyventojų pasaulėžiūroje. Pilkapynai yra dideli, matyt, juose buvo laidojama ilgesnį laiką.
Atskiri pilkapiai, matyt, priklausė vienos šeimos nariams, nes kartu rasta vyrų, moterų ir vaikų kapų. Visos įkapės smarkiai apdegusios, surinktos iš laidotuvių laužo, randama keramikos.
Galima manyti, kad čia, papėdėje kalnų, ant kurių ošė šventoji giria ir buvo laidojami Kernavės gyventojai, nes apylinkėse jokių kitų to meto gyvenviečių neaptikta.

Piliakalniai

Tarp dviejų senųjų sostinių buvusios pilys apleistos sunyko, palikdamos žmonių atmintyje padavimus apie piliakalniuose nuskendusias bažnyčias.
Senoji brūkšniuotosios keramikos kultūra Neries vidurupyje galutinai sunyko 2 – 3 a. sandūroje, kai ją pakeitė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, kuri tiesiogiai siejasi su lietuvių etnosu. Šiuo metu suklestėjo gyvenvietės visuose pirmosios Neries terasos slėniuose. Gyvenvietėse rasta daug geležies gamybos atliekų, gausu geležinių dirbinių: peilių, pjautuvų, siauraašmenių kirvių, ylų. Gyvenvietėse verstasi žemdirbyste ir gyvulininkyste, naudota lipdytinė keramika grublėtu paviršiumi.
Alkuose, švento miško teritorijoje, aptiktos piliakalnių liekanos gamtos jėgų beveik visiškai sunaikintos. Pažymėtina, jog daugelis piliakalnių laikui bėgant galėjo keisti savo funkciją – piliakalnis, pradžioje buvęs kaip slėptuvė, vėliau veikiausiai tapo kulto vieta ir turėjo sakralinę paskirtį.
Priešais Grabijolų kaimą stūkso Cypelio kalnas, apie kurį daugelis kaimo gyventojų pasakoja, kad jame yra užkasta bažnyčia, kad tenai vaidenasi. Kalnas savo forma panašus į piliakalnį. Sako, nuo jo matydavosi penkios bažnyčios: Dūkštų, Kernavės, Kazokiškių, Vievio, Sudervės. Tokia vieta galėjo tarnauti kaip sargybinis piliakalnis Kernavės miesto apsaugai.
Aukštėliau, kiek nutolę nuo Grabijolų, dešinėje Neries upės pusėje stūkso Belazariškių, dar toliau – Bradeliškių piliakalniai. Žemyn Nerimi rasime garsiuosius Kernavės piliakalnius.

Gyvensena

Miške prie Gabijolų kaimo yra daug žalčių, gluodenų, visokių driežų. Negyvenamoje sodyboje ir dabar dažnai įsikuria žalčiai, net trobon įslenka. Gyvačių nepastebima, bet reta kur rasite tiek pasakojimų apie gyvates. Gyventa tokių galingų žmonių, kuriems sušvilpus visos gyvatės sušliauždavusios. Apylinkėse būta užkalbėtojų, gyvatės buvo naudojamos vaistams.
Rytinėje Grabijolų gatvelės pusėje vyrauja statmenai išsidėstę siauri 12 – 16 metrų pločio sodybų sklypai. Vakarinėje gatvės pusėje vyrauja platesni sodybų sklypai. Čia didesnės ir skirtingesnių formų sodybos. Šioje gatvės pusėje, manoma, gyveno turtingesni ūkininkai, turėję daugiau žemės, valakininkų, kurie turėjo nuo 25 iki 56 metrų pločio sklypus. Šioje gatvės pusėje gyveno ir amatininkai: stalius, siuvėjas, kalvis.
Daugumas Grabijolų gyventojų vertėsi žemės ūkiu. Žemė dar pastebimais rėžiais yra greta kaimo plytinčiuose laukuose, ganyklos pamiškėse, pakrūmėse ir paneryje. Kaimui priklausę laukai kiekvienai sodybai buvo padalinti rėžiais pagal trilaukę sistemą, pagal auginamas kultūras – vasarojus, žiemkenčiai, pūdymas.
Gyventojai augino rugius, kviečius, miežius bulves, daug daržovių: pupeles, morkas, kopūstus, burokus, labai mėgo auginti ropes – juodas ir geltonas. Jas žiemą laikydavo su bulvėmis ir naudojo žalias, darė salotas prie bulvių. Augino daug linų, iš sėmenų spaudė aliejų, savo aliejaus spaustuvių kaimas neturėjo, vežė už Neries arba į Kazokiškes. Augino gyvulius, laikė arklius, karves, avis, visokius paukščius, piemenys ganė karves, turėjo skerdžių. Piemenys buvo savi vaikai, jie paeiliui ganė.
Namie visi turėjo girnas, malė ir malūnuose, augino daug kviečių, pyragus dažnai kepdavo, duoną irgi kepdavo namie.

Medžiagą surinko ir spaudai paruošė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų