Liepos 6-ąją Onai Rasutei Šakienei suteiktos Garbės piliečio regalijos
Šių metų liepos 6-ąją poetei, kraštotyrininkei, etnologei, tautodailininkei ir ilgametei Elektrėnų krašto kultūros puoselėtojai Onai Rasutei Šakienei suteiktas Elektrėnų savivaldybės garbės pilietės vardas. Ji tapo pirmąja moterimi, pelniusia šį garbingą įvertinimą.
Žmogaus gyvenimo kelias prasideda gimus, o mokykla yra ta vieta, kur šis kelias įgauna aiškesnę kryptį – čia ugdomas smalsumas, puoselėjamos vertybės ir atrandamas pašaukimas. Šiuose prisiminimuose Ona Rasutė Šakienė su šiluma ir dėkingumu grįžta į visas ugdymo įstaigas, kurios ją augino ir formavo kaip asmenybę – nuo Burbiškių pradinės mokyklos iki studijų Vilniuje ir etninės kultūros mokslų. Tai jautrus pasakojimas apie žmones, palikusius ryškų pėdsaką jos gyvenime, ir apie kelią, atvedusį į prasmingą tarnystę gimtojo krašto kultūrai.
Burbiškių pradinė mokykla
Burbiškės yra nedidelis kaimas Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, Kaišiadorių rajono savivaldybėje. Kaimas yra 3 km į pietus nuo Liutonių, prie kelio Semeliškės–Jagėlonys–Mūro Strėvininkai–Žiežmariai.
Čia pokariu tremtinių namuose buvo įkurta pradinė mokykla vietos vaikams. Ją lankė Burbiškių, Girelės, Verdinių, Taduliškių, dalies Kareivonių kaimų vaikai. Joje 1952–1956 metais dirbo mokytojų, vyro ir žmonos, E. ir V. Valickų šeima. Mokykla buvo įkurta didelėje dzūkiškoje dvigalėje troboje, viduryje buvo koridorius, kuriame buvo pastatytos pakabos mūsų drabužiams sukabinti. Mokytojai mokė dviejose klasėse: 1–3 klasės viename kambaryje, 2–4 – kitame kambaryje. Klasėse stovėjo po dvi eiles mokyklinių suolų: vienoje eilėje sėdėjo vienos klasės mokiniai, kitoje – kitos. Priekyje stovėjo didžiulė juoda rašomoji lenta, šone stovėjo koklinės, malkomis kūrenamos krosnys. Mokytojas, atėjęs į klasę, pirmiausiai duodavo kokią nors užduotį didesniesiems, o pats skyrė keletą minučių laiko mažiesiems. Tada pasikeisdavo – duodavo užduotį mažiesiems, o dirbo su didesniaisiais. Skambutis buvo tikras, gal žalvarinis, juo paskambindavo tokia mergina, kuri dirbo valytoja ir gyveno kartu su mokytojais. Mokytojai gyveno antroje, užpakalinėje trobos dalyje, matyt, buvusioje virtuvėje, ir antrame aukšte miegamuosiuose. Kieme link didelių tvartų, kur stovėjo kolūkio arkliai, buvo daržai, matyt, mokytojų auginamos daržovės, nes kaime nebuvo jokios parduotuvės. Mokytojai turėjo gyventi ūkiškai. Aplink mokyklą pietinėje pusėje buvo didelių medžių alėjos su aikštelėmis, kurios buvo paverstos mums žaidimų ir fizinės kultūros pamokų vietomis. Tolėliau medžių apsuptyje plytėjo didelis tvenkinys.
Iš Girelės kaimo į mokyklą nueiti buvo apie tris kilometrus, todėl tėvai į pirmą klasę mane išleido jau baigiant aštuntus metus, nes gerų kelių nebuvo, tik vietos keliukai arba takai. Mane mokė mokytojas Valentinas Valickas. Aš jį prisimenu su didele meile ir dėkingumu. Jis mokė pagal programą, turėjo nemažą biblioteką, parduodavo už kelias kapeikas kažkokiu būdu pagamintą rašalą, nes rašėme plunksnakočiais, valytoja virdavo mums arbatą. Labai daug gerų prisiminimų iš tų pirmųjų mokslo metų. Gyvenome pokario metą, prisimenu – grėbėme lapus aikštelėje (tada dar ne gėda buvo patiems vaikams paimti grėblį). Pietinėje pusėje už kelio žemyn plytėjo didelis raistas, miškas. Mums grėbiant lapus, tame raiste, miške pasigirdo šūviai ir garsus klyksmas, rėkimas. Mokytojas greitai visus suvedė į klasę ir susodino ant grindų po langais. Prisimenu man buvo baisiausia tai, kad mes sėdime ant grindų ir nebėgame gelbėti klykiančio žmogaus. Tik po tam tikro laiko, viskam nutilus, mokytojas paleido mus namo. Dar prisimenu, kai mirė Stalinas, mokytojas visas klases išsivedė į aikštę ir sustatė visus mokinius tokiu kvadratu aplinkui aikštę, tada paskelbė šią žinią ir paskelbė gedulo minutę. Viena mergaitė, mūsų kolūkio pirmininko dukra, pradėjo kukčiodama verkti, o mums pasidarė kažkodėl labai juokinga ir visi pasileidome juoktis. Tada mokytojas griežtai subarė mus ir liepė tylėti. Dar didelį įspūdį paliko mūsų vyresniųjų klasių kelionė į piliakalnį, kuris buvo šalia mano kaimo, ąžuolyne. Čia prisirinkome sausų šakelių, sukrovėme mažą lauželį ir sukūrenome ugnelę, sėdėdami aplinkui tą lauželį dainavome paprastutę liaudies dainą apie strazdelį. Be žodžių, be pasakojimų, be legendų, kurių paskui ieškojau pati.
Toks buvo mano pirmasis mokytojas, šviesus inteligentiškas dzūkas Valentinas Valickas. Vėliau mokykla buvo uždaryta, mokytojas išvyko dirbti į Varėną.
Kietaviškių vidurinė mokykla
Baigusi Burbiškių pradinę penktą klasę pradėjau lankyti Kietaviškių septynmetę mokyklą.
Kietaviškių švietimo šaknys siekia dar daraktorių laikus, o oficiali Kietaviškių mokyklos pradžia skaičiuojama nuo 1922 m., kai buvo įkurta pirmoji pradžios mokykla. 1922–1933 m. mokykla buvo keturių skyrių, ir joje mokėsi mano tėvas Prancičkus Kliukas, o nuo 1934 m. – šešių skyrių. 1933 m. pastatytas atskiras mokyklos pastatas, tapęs svarbiu apylinkės švietimo židiniu.
1950–1951 m. Kietaviškėse veikė jau septynmetė mokykla. Įrengta sporto aikštelė. Nuo 1955 m. prie mokyklos įrengtas bendrabutis, kuriame apsigyvendavo tolimesnėse vietovėse gyvenantys mokiniai. Keletą gilių sniegingų žiemų ir man teko jame pagyventi po keletą mėnesių, kadangi iki mokyklos buvo penketas kilometrų. Vyresnėse klasėse jau įsigijau slides, o žiemos buvo labai sniegingos, teko jomis važinėti kasdien.
1954–1955 m. mokykla ima sparčiai augti ir plėstis – jau atsirado ir aštunta klasė, po metų – devinta, dar vėliau – kitos klasės. Mokykla tampa vidurine. Išaugus mokinių skaičiui nuomojama vis daugiau patalpų. Prisimenu kaip penktoje klasėje teko mokytis Stankevičienės namuose, kur dabar gyvena mano draugė Irena Petkevičienė. Šitam jos kieme kažkada per pertraukas žaista daug liaudiškų ratelių.
1958 m. išleista pirmoji abiturientų laida. Tačiau vidurinė mokykla gyvavo neilgai. 1960 metais netoli Kietaviškių prasidėjo didieji Lietuvos elektrinės statybos darbai. Išleidus keturias abiturientų laidas, sumažėjus mokinių skaičiui, vidurinė mokykla 1963–1964 m. perorganizuota į aštuonmetę. Tam įtakos turėjo augantis Elektrėnų miestas ir jame atidaryta vidurinė mokykla.
Kietaviškių mokykla jau dirbo pagal dalykinę sistemą, kiekvienas mokytojas turėjo savo klasę ir mes, mokiniai, pertraukos metu turėjome pereiti į kitą klasę, kur dirbo savo dalyko mokytojai.
Labai mylėjau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Stasę Zdanavičiūtę Maleckienę, ji buvo baigusi Vilniaus universitetą, dirbo labai nuoširdžiai, mes ją mylėjome. Tuo metu jau skaičiau daug knygų, rašiau be klaidų, puikiai sekėsi rašyti įvairius rašinius, jau pradėjau kurti eiles.
Gamtos pažinimo ir geografijos mokytoja dirbo Marija Bacenskienė, kurios pasakojimai, viso pasaulio pažinimo pagrindai taip sudomindavo, jog klasėje buvo girdimas musės zyzimas už lango – tokia tyla gaubdavo mokytojos pasakojimų įdomybes.
Su nuoširdumu prisimenu mokytoją Stankevičienę, mokytoją Joaną Girnytę Cibulskienę. Direktoriavo mano mokslo metais Plioplys, su juo susitikę po daugelio metų mokyklos mokinių susitikime turėjome daug kalbos, nes kai mokyklai padovanojau vieną savo paveikslų, tada jis su apgailestavimu kalbėjo apie tai, kad tais laikais kaimo mokyklose vaikai neturėjo galimybių mokytis nei muzikos, nei meno pagrindų… Šias pamokas taip pat vedė atsitiktiniai mokytojai, kurie turėjo mažesnius pamokų krūvius. Užtat fizinę kultūrą vedė jaunas mokytojas Jonas Cibulskas, jis grįžo po kariuomenės, tada įstojo į Pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių ir mus puikiai kariškai pavarinėdavo po naują stadioną. Tais metais, kai mes mokėmės šioje mokykloje, dirbo daug dar tik bestudijuojančių aukštosiose mokyklose mokytojų. Tiesa, turiu prisipažinti – mane visais mokymosi etapais nelabai domino matematika, tiesa, nebuvo, kad nesuprasčiau, tačiau man kažkodėl buvo neįdomu. Ir buvo užėjęs toks „puikus“ etapas, kai klasėje turėjome matematikos asą – Romą Binkulį, kuris prieš pamokas visada duodavo nusirašyti namų darbus. Paskui kažkaip mūsų „kūrybinę veiką“ suuodė mokytojai ir uždraudė Romui ateiti į mokyklą anksčiau, nes jis gyveno prie pat mokyklos.
Daug mokytojų dirbo nuoširdžiai, daug žinių teikė visose pamokose, bet darbas darbu, o dirbti kaimo vaikas jau mokėjo, tačiau čia prasidėjo ir gana aktyvi užklasinė veikla, nes mokykloje veikė daug įvairių vadinamų būrelių. Laksčiau visur, kur tik priimdavo – ir šokau, ir dainavau, ir vaidinau… A, čia buvo po man (kaip sakydavo dzūkai)… Prisimenu po pamokų beveik kasdien dar pasilikdavome kokiame nors būrelyje.
Prisimenu, kaip Puikino ežero saloje vyko dviejų dienų pionierių stovykla. Mokinius iš Kietaviškių iki Puikino salos Alinkos kaiman atvežė bortinės mašinos kėbule, išlipę ėjome iki Puikino salos. Prisimenu, bridome šlapynėmis ir ėjome takais iki gražaus pušyno, kur stovėjo jau daugiau iš kitų mokyklų atvykusių mokinių palapinių. Pasistatėme palapines ir turėjome labai gražiai sutvarkyti jų aplinką – padaryti augalų darželius iš samanų, šakelių ir akmenėlių. Gyvenome palapinėse, maisto turėjome atsinešti patys. Miško proskynoje, aikštelėje sportavome, vakare kūrėme laužą, dainavome, klausėmės pasakojimų, legendų, šokome ratelius. Pavargę miegojome palapinėse pušų šnarėjime ir paukščių balsai tepažadino… Ryte turėjome idealiai sutvarkyti aplinką, kuri buvo truputį nusiaubta mūsų buvimo, tada vėl grįžome takeliais ir šlapynėmis iki Alinkos, kur mus paėmė atvažiavusi ta pati bortinė mašina ir parvežė iki Kietaviškių.
Turiu gražių prisiminimų apie festivalį Gojaus miške prie Loibų sodybos. Jau buvome dideli, gal aštuntokai, o mokyklą baigianti antroji laida suorganizavo festivalį prie abiturientės Elenos Loibaitės sodybos šalia Gojaus miško, pakvietė visus mokinius dalyvauti. Na, kur aš nebūsiu. Su klasės draugėmis susitarėme, kad ir mes būtinai eisime, nors ir buvo toloka. Pradžioje – sporto rungtys. Prisimenu bėgimą su maišais, virvės traukimą, paskui berniukai rungėsi dviračiais, bet ne paprastai – aikštelę reikėjo apvažiuoti kuo lėčiau ir lėčiausiai važiavęs vaikas buvo apdovanotas laimėtoju. Tai buvo kažkoks vietinis, aš jo vardo neprisimenu. Galiausiai prasidėjo rateliai ir, žinoma, šokiai. Vėlyvą vakarą, nuvargę grįžome namo, nes kelias buvo tolimas.
Greta tradicinių šokių, chorų, vykdavo literatų vakarai, tačiau įsimintiniausias man buvo toks mokytojų organizuotas literatūrinis teismas. Aš jame nedalyvavau nė karto, renginius organizavo tik vyresnės klasės, tačiau visada žiūrėdavau jų pasirodymus. Veiksmas vyko taip. Paimdavo kokį nors literatūrinį kūrinį, jo pagrindinius veikėjus „paduodavo į teismą“ ir taip labai giliai išnagrinėdavo kūrinį – veikėjų gyvenimo aplinkybes, jų poelgius ir pasekmes. Manau, tai buvo nuostabus būdas giliai išnagrinėti kūrinį ruošiantis brandos egzaminams.
Reikėtų prisiminti, kaip su rašančiais literatais vykdavome į Vievio mokyklą, pas mus atvažiuodavo semeliškiečiai. Ir visi renginiai būtinai pasibaigdavo šokiais.
Mūsų mokykloje nebuvo salės – sportavome arba koridoriuje, arba lauko aikštelėse, kur buvo krepšinio, tinklinio, šuolių į aukštį ir tolį aikštelės, o prieš mokyklą buvo įrengtas bėgimo takų stadionas.
Taigi salę suruošdavo. Prieš renginį stalius vienoje klasėje atidarydavo vieną sieną ir sujungdavo dvi klases, suolus išnešdavo į kitas klases ir likdavo puiki saliukė. Mūsų laikais klasėse nebuvo tokio didelio mokinių skaičiaus, juolab kad renginiuose ne visada apsilankydavo atokiau gyvenantys, tai šitokios salės mums užtekdavo. Grojo patefonas su plokštelėmis. Tuo metu vyravo rusiškos dainos, bet jau buvo ir itališkų, ispaniškų ritmų, lietuviškų valsų, polkų…
Šokiuose vykdavo tokie žaidimai, įsimintiniausias – laiškelių rašymas. Nori kam nors ką nors šmaikštaus pasakyti, pajuokauti ar kam nors įgelti, tą gali padaryti laiškeliu. Prieš šį žaidimą buvo padalinami numeriukai, kuriuos reikėdavo prisisegti ant krūtinės, kad visi matytų ir galėtų parašyti ką sugalvojęs. Buvo išrenkamas „paštininkas“, kuris keletos šokių metu nešiojo skrybėlę rankoje ir rinko visų laiškelius ir išnešiodavo pagal numerius. Laukdavome tų laiškučių, nes jie paprastai būdavo labai juokingi, tikrai nepiktybiški. Žaisdavome šokių fone, gana ilgai.
Buvo šokamas šluotos šokis. Išrinktasis vedėjas paimdavo šluotą ir paprastai valso metu eidavo nuo vieno prie kito mokinio, pašluodavo jam po kojomis, reiškia turi eiti jam iš paskos. Jis veda, pavyzdžiui, mergaitę priveda prie kokio nors berniuko, ir jam pašluoja po kojomis, tada jie abu turi šokti valsą, o visa salė ploja, o jis jau ieško naujos poros, ir taip suveda, ir turi šokti, kad ir nepatinka, nes išjuoks pabėgusį, neplos… Labai mėgome dabar užmirštą „Polką su ragučiais“. Vėl išrenkamas vedėjas, kuris šokdamas turėjo prišokti prie, pavyzdžiui mergaitės, jai parodyti ragelius ir ji turėjo šokti jam iš paskos, tada bėga jau abu ir vedėjas parodo ragelius berniukui ir taip toliau, kol susidaro nemaža grandinėlė, tada paskelbiamas ratelis, visi susikabina rateliu ir šoka. Paskui vedėjas susigalvoja visokias šokio figūras visaip, visi turėdavo paklusti ir šokti visaip: ir po du, ir rateliais, ir grandinėlėmis ir t.t., kol sušilę, nusiplūkę jau virsdavo iš kojų, o plokštelės adatėlė būdavo perkeliama iš naujo keletą kartų. Šis šokis buvo labai mėgiamas kaimo vakarėliuose.
Turiu būtinai pastebėti viena – tais laikais Vievio rajone vyravo draugiška atmosfera. Iš viso rajone buvo trys vidurinės – Vievio, Semeliškių ir Kietaviškių mokyklos, jos tarpusavyje draugavo, organizuodavo bendras šventes, festivalius, poezijos skaitymus, sporto šventes ir pan. Dažniausiai vykdavome į Vievį, kaip rajono centrą, kartais šventės vykdavo net porą dienų, tada nakvodavome Vievio mokykloje, miegodavome ant grindų, ant patiestų čiužinių, bet argi tai svarbu? O koks džiaugsmas būdavo žygiuoti su degančiais fakelais ežero pakrantėmis iki ten buvusio stadiono, kur dainuodavome bendrame chore ir šokome įvairius šokius. Ir mūsų mokyklą kartais aplankydavo mokiniai iš Semeliškių vidurinės, bendrai vakarodavo, ir pas save kviesdavosi, tačiau šiuose susitikimuose dalyvaudavo vyresnės klasės.
Kai pradėjo statytis Lietuvos elektrinė ir miestas, mūsų Kietaviškių mokykloje visai sumažėjo mokinių skaičius ir buvo uždaromos klasės, tada pradėjau mąstyti, kur dabar reikės pasukti. Po ilgų svarstymų ir apmąstymų pasukau link sostinėje buvusio Kultūros švietimo technikumo. Ir visiškai nesuklydau.
Vilniaus kultūros švietimo technikumas
Tai istorinis Vilniaus geto bibliotekos pastatas Žemaitijos g. 4, Vilniuje, kuriame 1949 m. įkurtas Vilniaus bibliotekinis technikumas. Tai buvo specialioji vidurinė mokykla, vėliau rengianti ir kultūros darbuotojus. 1963 m. metais persikėlė į tuometinę Gorkio gatvę.
Vilniaus kultūros-švietimo technikumas šiuo metu yra reorganizuotas ir jo tradicijas tęsia Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybos fakultetas. Buvęs technikumas ilgą laiką buvo žinomas kaip Vilniaus kultūros mokykla, aukštesnioji mokykla.
Kai 1962 metais įstojau į šią mokyklą, buvau kaimo vaikas, dorai nematęs nei teatro, nei filharmonijos, net ir pianino. Nežinau, kaip aš ten patekau, kaip ten mane, tokią kaimo mergaitę priėmė. Matyt, tuomet kūrėsi gausybė kultūros įstaigų. Tuometinėje sovietinėje Lietuvoje labai reikėjo kultūros darbuotojų, naujo sovietinio gyvenimo propagandai skleisti, o nei muzikos, nei meno mokyklos tokių specialistų neruošė. Mano giliu įsitikinimu buvo šiek tiek apsigauta – į mokyklą dirbti buvo pakviesta daug Vilniaus šviesuomenės, daug gabių žmonių muzikos ir meno srityse, išsilavinimą dar gavusių smetoninėje Lietuvoje ir nemokančių ar nenorinčių dirbti pagal sovietinę propagandą. Tai buvo aukšto intelekto žmonės, kurie į atėjusius mokytis jaunuolius žiūrėjo su nuoširdumu ir pagarba, mokė ne tik savo dėstomo dalyko, bet ir kasdienybės, ir gyvenimo pagrindų. Daug gerų žodžių įsiminė visam gyvenimui, jie, jų žodžiai buvo tarsi gairės, nurodančios tiesius kelius ne tik į meną, bet ir į gyvenimą.
Pati iškiliausia iš moksle sutiktų asmenybių – garsi Lietuvos muzikologė Ona Narbutienė. Sibiro tremtinė, mokiusis ir visą gyvenimą draugavusi su pianiste Gražina Ručyte Landsbergiene. Tuo metu profesorius Landsbergis dirbo konservatorijoje, mūsų dėstytoja mus siuntė į profesoriaus skaitomas įdomias paskaitas apie Lietuvos didįjį menininką M. K. Čiurlionį. Tuomet pasirodė ir pirmosios Vilniuje išleistos knygos apie dailininko gyvenimą, jo susirašinėjimą laiškais. Pirkome knygas, dailininko darbų reprodukcijas, domėjomės jo gyvenimu, kūryba. Ir liko M. K. Čurlionis širdyje visam gyvenimui.
Jau pirmame kurse dėstytoja muzikologė Ona Narbutienė atnešė mums specialius taloniukus koncertams filharmonijoje. Kadangi mokėmės muzikos teorijos dalykų ir paskaitų metu dažnai klausydavomės klasikinių kūrinių, tai koncertai filharmonijoje mums jau nebuvo naujiena – eidavome klausyti Bacho, Bethoveno, Mocarto ir kitų iškilių Europos kompozitorių kūrinių, atliekamų gyvai. O Lietuvos atlikėjai jau ir tais laikais buvo labai stiprūs, geri orkestrai ir dirigentai. Pasakysiu kiek sentimentaliai – pakliuvome į rojų. Man, kaimo vaikui, atėjusiam nuo karvės uodegos, pakliūti į tokius koncertus, buvo tikras Rojus.
Paskui Operos ir baleto teatras Basanavičiaus gatvėje. Greitai praprusome – jau pradėjome rinktis sau mielus atlikėjus ir t.t. Buvome jaunos. Tačiau apie šokius klubuose nebūdavo net minties, o ir laiko tam visai nebuvo. Tiesa, kartais vykdavo pasilinksminimai mūsų salėje, kur buvo geras parketas, tad pašokdavome. Pas mus lankydavosi universiteto jaunuoliai, mat mokėsi daug gražių jaunų merginų.
O kita iškili asmenybė – Eugenija Dvarionaitė Mikėnienė, pianistė, sužinojusi, jog domimės M. K. Čiurlionio kūryba, į mokymosi programas įvedė daug įvairių lengvesnių M. K. Čiurlionio kūrinių, preliudų.
Mes lankėme individualias fortepijono pamokas, kurių metu dėstytoja, greta muzikos, pasakodavo mums daug įvairių epizodų iš jos tėvo ir visų muzikų Dvarionų gyvenimo. Ji pirmoji iš mano sutiktų pedagogų mokytojų nebijojo ištarti: „Mergaitės, netikėkit, kad prie Smetonos buvo bloga gyvent – mes gyvenome muzikos instrumentų meistro šeimoje, nebuvome labai turtinga šeima, tačiau labai taupėmės, kad atėjus Kalėdų ar Velykų šventėms, galėtume jas praleisti kažkur užsienyje. Turėjome galimybes, nebuvo tokių sienų. Ir jūs pasitaupykit, nepirkit šitų pigių batelių, pirkit geresnius, jie laikys dvejus metus ir ilgai bus gražūs“. Buvo daug ko pasimokyti iš tokių dėstytojų, o, sakoma, kad ruošė ideologinio fronto darbuotojus… Gal vėliau, kai tokių dėstytojų tenai neliko.
Panašias mintis jau buvau girdėjusi iš savo tetų, mamos sesių. Jos irgi sakydavo, kad prie Smetonos buvo gerai gyventi ir dar pridėdavo: dirbti reikėjo labai daug, bet sau…
Labai įdomi asmenybė buvo mūsų Vaizdinių priemonių dėstytojas Vladas Sipaitis. Jis dirbo rūsio patalpose, jo auditorijoje buvo kuriamos didžiulės lėlės, gal Lėlės teatrui, bet visada kvepėjo verdamais klijais, mėtėsi gabalai medžiagų, įvairių plakatų, afišų, visokių popierių. Prie sienos stovėjo sena nutrinta sofa, ant stalo ir lentynose buvo sukrauta krūvos visokiausių dažų. Jis mus mokė kurti plakatus, rašyti įvairiais šriftais, tada dar nebuvo kompiuterių, nei spausdintuvų, viską reikėjo mokėti pasidaryti rankomis. Mėgstama jo tema buvo pokalbiai apie teatrus, apie senąjį Kauną. Jeigu jo nuotaika buvo prastoka, niūri, naudojomės tokiais pokalbiais, tada jo veidas keisdavosi, tartum nušvisdavo. Blogų pažymių jis nerašydavo, nedaug reikalavo, tik visada kažką reikėjo padaryti. Nemėgo tinginių. Daug iš jo išmokau, vėliau teko tas žinias panaudoti dirbant.
Solfedį ir choro studijas vedė jauna dėstytoja Audronė Žeimienė. Ji buvo stipri chorvedė, smarki, reikli, todėl mūsų choras laimėdavo pirmas vietas tarp Vilniaus chorų, dainavome net filharmonijoje.
Buvome mokomi ir šokio pagrindų. Pirmaisiais metais šokome veidrodžių salėje, prie barjero mokėmės baleto pradmenų. Antraisiais metais mokėmės sportinio, vadinamo pramoginio šokio, trečiaisiais – jau liaudiškų šokių. Susipažinome su šokių pagrindais, įgijome supratimą apie šį meną. Ko tik mūsų nemokė – mokėmės ir dailės pagrindų, ypač daug teorijos, dailininkų darbus matėme reprodukcijose, lankėme lietuvių dailininkų parodas. Metus mokėmės groti klasikinėmis kanklėmis, praėjome fotografavimo pagrindus.
Klubinį darbą ir anglų kalbą dėstė Rachelė Ošerytė. Tada išaiškėjo, jog mano anglų kalbos žinios, nei tartis, nei žinių bagažas nebuvo labai aukšto lygio, tai turėjau labai daug dirbti, kad išsilaikyčiau, nes ji negalėjo pakęsti tokio užsienio kalbos nemokėjimo.
Žinant, kad šalia dar teko praeiti visos vidurinės mokyklos kursą, nors jis mums ir buvo palengvintas, darbo užteko. Turėjome labai puikią inteligentišką lietuvių literatūros mokytoją Valauskaitę, kurią dažnai sutikdavome filharmonijoje, labai nuoširdžiai, širdingai mokė rusų literatūros mokytoja Štarkienė, su kuria organizuodavome ir literatūrinius vakarus su dainomis, muzika. Gyvenome labai įdomiai. Kai baigiant mokslą teko suprasti, kad jau teks išvažiuoti iš Vilniaus, o studijuoti lietuvių literatūrą universitete nebuvo leista – reikėjo atidirbti už mokslą, buvo labai labai liūdna…
Technikumo direktorius buvo Kličius, vardo nepamenu, bet mes jo beveik nematėme, jis nieko nedėstė ir visiškai nesikišo į mūsų reikalus. Tik baigiantiesiems mokslą įteikė diplomus.
Pedagogų profesinės raidos centras
Jau turėjau nemažą pedagoginio darbo stažą, bet 1998 metais pradėjau studijuoti Pedagogų profesinės raidos centre etninę kultūrą. Po ketverių mokslo metų 2002 metais gavau švietimo konsultanto pažymėjimą Etninės kultūros ugdymo veiklos srityje, išduotą Pedagogų profesinės raidos centro, direktorius – Gintautas Rudzinskas.
Per ketvertą metų teko susipažinti su visomis veiklomis etninės kultūros srityje. Dirbo daug iškilių, šviesių asmenybių – etnologų, dailininkų, folkloristų, archeologų. Vienas iš mano mylimiausių iki šių dienų liko profesorius Libertas Klimka.
Prof. dr. Libertas Klimka (g. 1940 m. rugsėjo 18 d. Kaune) yra išskirtinis lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas bei mokslo istorikas, tautos etnokultūros puoselėtojas. Be visų vardų ir nuopelnų, kurių yra ir daugiau, noriu pažymėti ne tik jo aukštą intelektą, bet ir meilę, paprastumą, šilumą ir žmogiškumą. Man visada atrodė, kad jis tiesiog įsimylėjęs gyvenimą ir visas gyvenimo sritis, ir visas paslaptis, kuo mielai dalindavosi paskaitų metu. Neužmirštama bendravimo patirtis nusitęsė iki šių dienų – labai mielai pabendraudavome visuose susitikimuose. Jis visada džiaugdavosi visais mano pasiekimais, ypač tautosakinėmis knygomis.
Su dr. Libertu Klimka turėjome keletą ekskursijų. Viena jų – kelionė į etnokosmologinį muziejų. 1969 m. Molėtų rajone buvo pastatyta astronomijos observatorija. Lietuvos etnokosmologijos muziejaus idėjos autoriai – Molėtų astronomijos observatorijos personalo vadovas dr. Gunaras Kakaras ir Puslaidininkių fizikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis dr. Libertas Klimka, sumanę susieti etnologiją su astronomija per lietuvių tautos sąsajas su dangumi, Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis ir sudaryti galimybę eiliniams žmonėms, ne mokslininkams, pamatyti žvaigždžių pasaulio vaizdus pro teleskopą, išgirsti atsakymus į juos jaudinančius klausimus
Pakeliui užsukome į Europos geografinį centrą, kuris yra Lietuvoje, 26 km į šiaurę nuo Vilniaus Molėtų kryptimi. Prancūzijos mokslininkai šį tašką apskaičiavo 1989 metais.
Buvome nuvykę į garsios Lietuvos žolininkės ir vaistininkės d. Eugenijos Šimkūnaitės tėviškę Tauragnuose Utenos r. Uteniškė habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996 m.) savo gyvenimu ir veikla sukaupė ne tik didžiulį etnokultūrinį palikimą, bet buvo žinoma ir kaip liaudies žiniuonė, žolininkė.
Vykome į piemenėlių šventę „Ožio varymas aplink baltą beržą“ Aukštaitijoje, turėjome keletą ekskursijų po mitologines-istorines Vilniaus vietoves, po Vilniaus universitetą ir pan.
Tais mokymosi metais teko sutikti daug žmonių, dirbusių Etninės kultūros baruose, ir iš jų daug išmokti. Daug paskaitų vedė dr. Gražina Kadžytė, Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja. Lietuvos žurnalistė, etnologė, tautosakininkė.
Įvairių darbų mokė daug darbuotojų, tuo metu dirbusių Lietuvos Etnininės kultūros centre Vilniuje. Išmokau austi juostas senuoju tradiciniu būdu, susipažinau su kiekvieno Lietuvos regiono tautinio kostiumo ypatybėmis, o su archeologe Daiva Steponavičiene susipažinau su archeologiniu kostiumu, su Loreta Sungailiene – liaudiško dainavimo ypatumais. Jau tada mokėmės ir šiaudinį sodą susipinti, ir eglutei žaisliukas iš šiaudų pasidaryti. Buvau visai eglutei nupynusi žaisliukus, tačiau šiaudas neišsisaugojo, gal to dar niekam tada ir nereikėjo. Darėme kaukes Užgavėnėms, šventėme ir darželyje, ir mokykloje, kur turėjau būrelį.
Tose mokyklose formavosi suvokimas apie Lietuvos žmonių gyvensenos ir kultūros ypatybes, išmokau mylėti gimtą žemę, gerbti ir puoselėti tautos savimonę.
Ir vėliau sutikau nuostabių žmonių, kurie mokė dirbti etnokultūros srityje, kaip dr. Vykintas Vaitkevičius, kuris baigęs Vilniaus universitetą, dirbo Lietuvos istorijos institute. Stažavosi įvairiuose Europos muziejuose ir universitetuose. Nuo 2006 m. dirba Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Nuo 2008 m. dėsto Klaipėdos universitete; profesorius. Nuo 2010 m. dirba Vilniaus universiteto Muzeologijos katedroje. Jo paraginimu ir paaiškinimo dėka gimė mano knygos „Ar meni tų ažerų“ ir „Buvom“. Vėlesniais laikais jau dirbau savarankiškai.
Nuoširdžiai
Ona Rasutė Šakienė
Autorės nuotraukos