Daugirdiškių simbolis – praeitis ir ateitis

Daugirdiškių simbolis – praeitis ir ateitis

Kur tie Remeriai iš Daugirdiškių?

Grafo Juozo mokykla išnyko…

O šventasis Jonas Nepomukas

Kaimą nuo nelaimių saugot liko.

Taip rašiau prieš dvejus metus viename savo eilėraščių apie Daugirdiškes. Iš tikrųjų, kur tos Daugirdiškės? Važiuojant iš Trakų Semeliškių link, pravažiavus Daugirdiškių mišką, dešinėje, gražaus ežero pakrantėje ties sala pamatome didingą koplytstulpį, daugirdiškiečių vadinamą Šv. Jono koplyčia.

Vladislava KURSEVIČIENĖ

Perduodama iš kartos į kartą vietinė legenda byloja, kad kadaise ties ta vieta nuskendo dvaro tarnas – vežikas Jonas. Berods, buvo taip: kartą, pavasarį, Daugirdiškių ponas važiavo karieta nuo kalno. Žinoma, arkliai buvo greiti ir stiprūs, tad lėkė greitai  ir kažko pasibaidę puolė tiesiai ant ledo. Buvo pavasaris, ledas jau patižęs, ir karieta pradėjo grimzti į vandenį. Vežikas šoko nuo pasostės, ištraukė poną iš karietos, nutempė į krantą, dar norėjo gelbėti arklius, bet nususpėjo ir pats žuvo. Dėkingas ponas palaidojo vežiką Užkryžių kapinėse ir jo atminimui pastatė koplytstulpį su Šv. Jono Nepomuko – skęstančiųjų gelbėtojo – skulptūra. Užkryžių kapinių centre iki šiandien yra didelis, raudonų plytų, keturkampio kūgio formos, gerokai aptrupėjęs paminklas – senbuviai sako, kad tai ir yra vežiko Jono kapas. Kiek čia tos tiesos – neaišku.

Kada gi viskas įvyko? Žmonės žino tik, kad kažkoks ponas, o kada ir kuris ponas – ne. Bet Semeliškių klebonas G. A. Jančiauskas 2008 metais aptiko senose bažnytinėse knygose įrašą, kad klebonas Laurynas Vaišnora (ar Vaišnoras?), kuris Semeliškėse klebonavo 1837 – 1860 metais, bet gyveno Merkinėje, vizituodamas parapiją, Daugirdiškėse, ant Monio ežero kranto aptiko koplytėlę su Šv. Jono Nepomuko skulptūrėle. Vadinasi, legendinis Jonas išgelbėjo gyvybę kažkuriam iš Remerių, kadangi ši giminė valdė Daugirdiškes nuo 1733 m. iki 1863 m.

Šis koplytstulpis – keturkampis dviaukštis statinys, kurio kampai yra iš raudonų plytų, tinkuoti. Šonai sumūryti iš vietinių tašytų akmenų. Antro aukšto nišoje – medinė Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Jis vaizduojamas vyskupo drabužiais, vienoje rankoje laiko plunksną, o kitoje – kryžių. Koplytstulpio stogas – skardinis, jo viršūnėje – ornamentuotas metalinis kryžius. Taip koplytstulpis atrodė iki 2010 metų gegužės mėnesio.

1960 metais, kai pradėjau dirbti Daugirdiškėse, tas koplytstulpis buvo gerokai sumenkęs: sienos aptrupėjusios, o pati skulptūra – sudilusi. Žinoma, ateistiniais tarybiniais metais nelabai kas galėjo išdrįsti pasirūpinti religiniu paveldu.

Bet ir tada buvo protingų, suprantančių kultūros reikšmę žmonių. 1974 metais Daugirdiškėse pradėjo veikti poilsio namai „Trakai“. Tada ir buvo restauruotas šis koplytstulpis. Pirmiausiai buvo naujai ištinkuotos sienos, pakeistas surūdijęs ir jau beprarandantis formą kryžius. Sudilusi skulptūra buvo nuimta ir atiduota, berods, į Trakų muziejų. Po kelerių metų vietoje senos buvo įkurdinta anos skulptūros ąžuolinė kopija.

Taip praėjo 30 metų. Lietuva atgavo nepriklausomybę, subyrėjo kolūkiai, nustojo veikti poilsio namai, mokykla buvo reorganizuota į pradinę. Vienu žodžiu, viskas pasikeitė, tik nežinia, į kurią pusę. Sulaukėme kaimo mokyklos jubiliejų. Pernai kaimas šventė 465 metų, o mokykla – 100 metų jubiliejus. Tai progai nutarėme išleisti prisiminimų knygą. Knygai buvo reikalingos nuotraukos. Gegužės mėnesį nufotografavome ir mūsų koplytstulpį su skulptūra, bet gal po savaitės sužinojome, kad skulptūra dingo. Nuvykome patikrinti – ir iš tiesų, koplytstulpį radome, bet be skulptūros. Pasižvalgius atidžiau, žolėje radome suskaldytos skulptūros gabalus, kurie gulėjo ir iš vienos, ir iš kitos koplytstulpio pusės. Skulptūra buvo padaryta iš ąžuolo, medis buvo sveikut sveikutėlis… Juk negalėjo skulptūra pati nušokti nuo ją laikančio strypo, ant kurio ji buvo užmauta? O gal įvyko šiuolaikinis „stebuklas“, kurių tiek daug laisvoje Lietuvoje?

Ką darė gyventojai, išgirdę šią naujieną? Tik malė liežuviais ir kalbėjo nebūtus dalykus, bet niekas nė piršto nepajudino, kad išaiškėtų tiesa. Iš vėl, eilinį kartą, teko man pačiai kelti šį klausimą ir per seniūno ataskaitinį susirinkimą, ir per ikirinkiminius debatus, ir spaudoje…

Ačiū Dievui, kad kaimo istoriniam paveldui neliko abejingas seniūnas Vytas Barzdaitis ir Elektrėnų savivaldybės taryba, kuri priėmė sprendimą restauruoti visą šį ansamblį.

Praeis kuris laikas, ir vėl grožėsimės savo kaimo simboliu. O kol kas, kasmet nuo 2008 metų Daugirdiškės ir Subartėnai gegužės 16 dieną pažymi Šv. Jono Nepomuko dieną, kuri prasideda Šv. Mišiomis Semeliškių bažnyčioje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų