Deimantė Jančiūnaitė
Šiemet lietinga vasara, ką gi nuveikus? Kol lyja, galima namuose padaryti generalinę tvarką – peržiūrėti visų spintų, stalčių turinį. Juk visada atsiranda jau nebenaudojamų daiktų, kurie tik užima vietą, kaupia dulkes. Vis plačiau ir dažniau kalbant apie ekologiją, tvarumą, skatinat tausoti išteklius bei mažinti vartotojiškumą, atrodo, jog lietuviai visad buvo atsakingi, mėgstantys taupyti bei „prikelti“ daiktus naujam gyvenimui. Tautiečiai yra įpratę, jei prireikia kokio daikto, jo ieškoti ir naudotų prekių mainų bei prekybos platformose. Viena tokia įmonė, įkurta lietuvių, prasibrovė į užsienio rinkas ir gali drąsiai sakyti, jog yra šių dienų klestintis Europos verslas.
Lietuviai mielai prikelia daiktus naujam gyvenimui
Dauguma iš mūsų, jau Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, eidavo į taip vadinamąsias „padėvalkes“ ar kuistukus, kuriuose rasdavo, kaip dabar sakoma, įvairių „perliukų“. Ir dabar niekas nepasikeitė. Jaunoji karta save bei savo stilių reprezentuoja pirkdami tokio pat koncepto vietose, tik jau šiandien naudoja kitą terminą, kilusį iš anglų kalbos, „sekondhendas“ (liet. antrų rankų parduotuvė). Šiandien virtualios mainų platformos, kuriose galima įsigyti nuo drabužių, knygų iki sporto reikmenų ar netgi buitinės technikos, varžosi su įprastais blusturgiais. Tačiau tradicinis prekybos būdas leidžia ne tik pajusti tikrąją dvasią, bet ir sutaupyti, kadangi pirkėjui nereikia mokėti nei siuntimo nei administracinio mokesčių. Elektrėnai po truputį taip pat jaukinasi blusturgio konceptą – rugpjūčio 10-ą dieną kultūros centro aikštelėje, kaip pridera tikram blusturgiui, nuo ryto virė veiksmas – daugiau nei dvi dešimtys prekeivių kūrėsi savo prekybos vietas bei dėliojo daiktus, norėdami juos perleisti naujiems šeimininkams. Parduodamų prekių buvo visų poreikiams – ir drabužių, ir knygų, ir papuošalų, ir įvairių žaislų, vinilų, vaikiškų dviračių, netgi augalų.
Blusturgio koncepto ištakos siekia Prancūziją
Jei pasidomėtume apie pačią tokio koncepto prekybos istoriją, atrastume visai įdomios informacijos. Turgų, kuriame prekiaujama naudotais daiktais arba rankdarbiais, įprasta vadinti – blusų. Lietuvių kalba kompaktiška, todėl dėl kalbos ekonomiškumo dažniau yra vartojamas sudurtinis žodis „blusturgis“. Manoma, kad apibrėžimas / sąvoka yra kilusi iš prancūziško išsireiškimo „marché aux puces“, kuris verčiamas pažodžiui – „blusų turgus“. Šis žodis po truputį keliavęs „kalkės principu“ iš Prancūzijos į anglakalbes šalis, kuriose šis išsireiškimas tapo „flea market“ . Nors turgūs visame pasaulyje vyksta jau šimtmečius, tačiau oficialiu pirmuoju blusturgiu įvardijamas „Puces de Saint-Ouen“, susikūręs 1860-aisiais Paryžiuje. Įdomus faktas, jog jis veikia iki šiol ir yra užsitarnavęs savo vardą, kaip vienas žymiausių ir garsiausių blusturgių pasaulyje.
Blusturgis – puiki proga suburti bendruomenę
Šiemet prie blusturgio koordinavimo vairo Elektrėnuose stojo Kultūrinių renginių organizatorė Kristina Vainiutė, tądien jį ne tik kuravusi, bet ir pati prekiavusi. Pavyzdžiui, vienas iš jos tądien parduodamų dalykų – kortos, pirktos Florencijoje. Organizatorė sako, jog blusturgis pirmiausia yra puiki terpė burtis bei įsitraukti bendruomenei: „Yra tokių dalyvių, kurie grįžo į Elektrėnus prekiauti ir šiemet. Dalijosi, jog praėjusių metų blusturgis buvo jiems sėkmingas, todėl šiandien jie čia taip pat yra. Man visada labai smagu, kai prekiauti kartu su tėvais ateina ir vaikai, kadangi tai yra vienas iš geriausių būdų, kaip galima mokintis finansinio raštingumo. Tokie žmonių susibūrimai, mano nuomone, yra svarbus visuomenės reiškinys, kadangi, susirinkę vienoje vietoje, žmonės pamato vieni kitus, susipažįsta bei kuria bendruomenę.“ Kultūrinių renginių organizatorė Kristina Vainiutė dalijosi, kad nors Elektrėnuose tokį prekybinį susibūrimą organizuoja pirmą kartą, tačiau yra labai didelė jų gerbėja ir apkeliavusi ne vieną visame pasaulyje. Sako, jog ją labiausiai sužavėjo Azijoje esantys blusturgiai, kuriuose siūlomos įsigyti prekės dažnai ir kardinaliai gali skirtis nuo tų daiktų, kuriuos mes matome pardavinėjant tokio tipo susibūrimuose: „Man po šiai dienai akyse stovi senas, senas rankų darbo gongas. Aš jį tikrai būčiau parsigabenusi į savo namus, bet kadangi buvau atvykus lėktuvu, tai to negalėjau padaryti. Tas gongas išties slepia įdomią istoriją. Pardavėjas mums pasakojo visą ją nuo paties pagaminimo, buvimo vienuolyne iki tol, kol gongas atsirado paties jo rankose.“ Kristina kviečia aplankyti ir blusturgius arčiau mūsų, netolimose šalyse, sako, kad rekomenduotų vykstančius Vroclave, Leipcige.
Palaiko iniciatyvą
Oficiali prekybos pradžia Elektrėnų kultūros centro kiemelyje prasidėjo nuo dešimtos valandos. Sekmadienio rytą išsimiegoję miestiečiai, galėjo ramiai pasivaikščiodami užsukti į šurmuliuojantį blusturgį bei iš didžiulės gausybės daiktų išsirinkti, ko geidžia širdis. Skubėjau pakalbinti keletą prekiautojų, kol dar prekybos įkarštis nebuvo įsivyravęs. Rūta ir Urtė pernai organizuotame Elektrėnų blustugyje apsilankė kaip pirkėjos. Sako, kad nesitikėjo rasti įdomių, nematytų žaislų, o ir pats susibūrimo konceptas sužavėjo. Todėl jau pernai nusprendė, kad kitą kartą pradės ruoštis iš anksto bei jau pačios prekiaus daiktais, norėdamos jiems suteikti antrą gyvenimą. Iš Vievio atvykusios mama Daiva ir dukra Emilė tądien prekiavo įvairias dalykais: drabužiais, avalyne, knygomis, papuošalais, dėlionėmis ir taip toliau. Mergina sako, kad dažnai važiuoja į blusturgius, vykstančius Vilniuje. Dalijasi, jog jai yra įprasta parduoti jau nebedžiuginančius, vietą tik užimančius daiktus, o ko nors prireikus, pačiai pirmiausia jų ieškoti ne parduotuvėse, bet įsigyti iš antrų rankų. Emilė sako pastebinti, kad tokį pat požiūrį turi ir jos draugai, bendraamžiai. Jos manymu, tokia tendencija yra puiki, kadangi leidžia ne tik sutaupyti, bet ir kurti savitą stilių, būti išskirtiniais. Emilės mama Daiva sako, kad pagrindinis pasiruošimas blusturgiui neužtruko daug laiko – viskas vyko dieną prieš, nors po truputį vis ruošėsi ir anksčiau. Moteris pažymi, kad pirkti iš daiktų mainų platformų yra labai patogu ypač tada, kai žinai, ko tau tiksliai reikia – įvedus į paieškos laukelį, rezultatus gali išsifiltruoti ir greitai rasti norimą daiktą. Daiva dalijasi, jog paskutinis jos laimikis – tokiu principu įsigyti batai, kuriuos iškart labai pamilo bei apibūdina juos kaip – „dieviškus“.
Kilnus tikslas
VšĮ „Keturkojis draugas“ – vietinė, daugeliui gerai žinoma organizacija, besirūpinanti beglobiais šunimis bei katėmis Elektrėnų savivaldybėje. Sako, jog per dešimtmečio veikimą, suaukotus pinigus naudoja tik būtiniausiems dalykams – veterinarinėms paslaugoms bei gyvūnų maistui. Atsidavusių savanorių dėka per tuos gyvavimo metus išgelbėjo nesuskaičiuojamą kiekį gyvūnų iš kritinių situacijų, suteikė jiems naują gyvenimą suradus jiems naujus mylinčius namus. Šios organizacijos savanorė Agnė blusturgyje dalyvavo siekdama ne tik surinkti lėšų (aukos būdu už žmonių įsigytus daiktus) tolesnei organizacijos veiklai, bet ir skleisti žinią apie VšĮ „Keturkojis draugas“ vykdomą veiklą, kviečiant prisidėti vienu ar kitu būdu.
Puiki terpė parodyti savo kūrybą
Ernestos prekybos stalas kiekvieno praeivio akį patraukdavo spalvingais piešiniais ant keramikos dirbinių: puodelių, lėkščių ir lėkštučių, dubenėlių ir t.t. Moteris, kilusi iš Elektrėnų, bet šiuo metu gyvenanti Dzūkijos krašte, pasakoja, jog „LE… kvapo“ kūrybiniai projektai gimė tuomet, kai ji draugams norėjo padovanoti kažką įdomaus, gražaus, pagaminto savo rankomis. Pagalvojo, kad dažnas rytą pradeda nuo kavos ar arbatos puodelio, tai kodėl gi nepabandžius ant puodelio nupiešti kokios nors gėlės, boružėlės ar gyvūnėlio. Moteris dalijasi, kad reikėjo įgusti prie piešimo technikos ant keramikos, kadangi reikia priprasti prie nelygaus paviršiaus, sulaukti kol išdžius vienas dažas, tuomet imti kitą spalvą ir taip piešti, kol tenkins rezultatas. Tuomet kūrybos procesą vainikuoja keramikos dirbinio įdėjimas į krosnį, siekiant, kad užsifiksuotų dažai. Ernesta dalijasi, jog jos kūrybos puodeliai, ant kurių įsitaisė paukščiai, yra keliavę net į Indiją.
Trumpai, bet smagiai
Taip konstatavo iš blusturgio akimirkų sukurto filmuko pavadinimas Elektrėnų kultūros centro socialiniuose tinkluose. Išties, dar ryte besidžiaugę geru oru, galbūt netyčia prisišaukėme ir lietų, kuris po kelių valandų užklupo prekeivius ir pirkėjus. Tačiau juk blusturgyje daiktų „neužsirezervuosi“ – turi per daug „nesnausti“, kad kas nors kitas nenugvelbtų iš panosės kokio nors netikėtai atrasto lobio. Ką galiu patvirtinti, kad tie, kurie spėjo apsilankyti blusturgyje, tai tikrai nenusivylė. Yra didelės tikimybės, kad ir patys sugalvojo susitvarkyti namus, peržiūrėti ir atrinkti nereikalingus daiktus ir surasti jiems naujus namus.