Prisistatymą norėčiau pradėti kūrinėliu apie brangiausia vieta tapusį kraštą, kuriame gyvenu.
Per akmenį kietą
Mažai kas berastų siaurutę upelę,
Vadinamą Rungos vardu.
Srovena ji tyliai ir praeitį mena,
Paženklintą maro, karų.
Per akmenį kietą, pro pilkapių žolę
Prasiskverbė amžių mįslė:
Kadaise su švedais kovojo senoliai,
Kryžeivius baugino strėlėm.
O knygnešio kelias šalia nuvingiavo,
Pro caro rekrūtus, kazokų pulkus,
Kad mūsų gyvenimas – mano ir tavo –
Nebūtų toks juodas, nykus.
Prašvilpia verpetais per ežero plotą
Perkūno galinga rūstis.
Nuo amžių žydėjusį senbuvio sodą
Skalauja jau marių vilnis.
O apie save nežinau ką ir pasakyti. Pripratome skubėti, lėkti, kad net nepamatome, kur gyvenimas dingsta. Gyvenu laikotarpį, kada visi nuopelnai nublanksta prieš žaižaruojančią aušrą ar vaiskiu raudoniu besipuikuojantį saulėlydį. Svarbiausia man šiandien – suvokti, ką gero esi padariusi ir kiek dar žmoniškumo tavyje likę.
Atlygis
Kai dar padebesiais skrajojau, kažkas į žemę sėklą bėrė. Paskui mane viliojo toliai, o tėviškėj nežinomas žmogus prie kuolo vaismedį pririšo. Sugrįžusi iš kerinčių klajonių, sultingą kriaušę nusiskyniau, bet ji nusvilino rankas, nes neuždirbtas vaisius buvo.
Mėgstu išbandyti įvairius žanrus. Kai užplūsta didelis jausmas, griebiuosi eilėraščio. Pajutusi svilėsių kvapą, gaisrą mėginu gesinti šmaikščiu žodeliu. Kada prisirenka daug brandžių minčių, bandau kalbėtis proza. Mielai bendrauju su vaikais, kuriems parašiau nemažą pluoštą eilių. Žaviuosi japoniškaisiais haiku, įspraudžiančiais kūrėją į tvirtus pavalkus, neleidžiančius tuščiažodžiauti, verčiančius pasakyti tai, kas svarbiausia.
Truputėlį
pašmaikštausiu:
Pavėjui
Vis kalbėjo ir žadėjo,
Kad gyvensime gerai.
Baigėsi rinkimai. Vėju
Nuplazdėjo pažadai.
Atatranka
Kai pakylame aukščiau,
Manome esą tvirčiausi.
Norim gauti viską veltui
Ir kuo galima greičiau.
Bet gyvenimas – teisėjas –
Koreguoja atvirkščiai:
Švilpiniuoja staigiai vėjas
Ten, kur lijo pinigais.
Kiekvienas amžius turi savo vertę.
Nuopuolio kaina
Vėjas šiaušia ežero vilnis, pasišokinėdamas gena jas kranto link. Negailestingai bloškia putotas keteras į didžiulius akmenis, bet man čia smagu. Vieta primena Pabalius, kur dantis sukandę bandėme praleisti sunkmetį. O tai buvo jau seniai. Šiandien su sūneliu Laisvūnu įsitaisome ant bangų apšlakstyto milžino viršaus. Stebime, kas dedasi aplinkui. Purslais aptekusios įgriuvos pritraukia daugybę vabzdžių, viliote viliojančių įvairaus plauko gyvūnus. Atplaukia ir antis su pulkeliu neseniai išsiritusių jauniklių. Sutupdo mažylius ant išgulusių meldų prieš saulutę pasišildyti. Pagaliau pasirodo ir gaigalas. Abu atidžiai stebi žvitrią šeimynėlę, rūpestingai saugo nuo netikėtai išnirusio plėšrūno.
Laisvūnas nurimsta, įsistebeilija į paukštelius. Atrodo, visas jo dėmesys nukreiptas į švelnučius pūko kamuoliukus, susigūžusius ant įšilusių išvartų.
Tylą nutraukia skardus balsas:
– Mama, o kur mano tėvelis?
Krūpteliu nuo netikėto klausimo. Sutrinku.
– Žiūrėk, sūneli, narūnėliai pasirodė. Tikriausiai dar nesi jų matęs.
Vaikas dairosi, ieško neregėtų padarėlių. Nudžiungu bent trumpam nutolinusi nemalonų pokalbį, o mintys jau veda į apšiurusią palėpę, kur girdžiu savo išsvajotojo Marčiaus balsą:
– Pardavėja vitrinas papuošti užsakė. Turėčiau gauti šiek tiek pinigų.
– Buteliuką gal ir išgersi už jas. Kitokio užmokesčio nesitikėk.
Krizė visų kišenes jau seniai ištuštino, – burbteliu supykusi.
– Nutapiau naują drobę, mieloji, parduosiu, atsigausim.
– Oho… Atmintinai išmokau tavąją maldelę, o Dievulis nepadeda ir gana. Badu jau visi kampai kvepia.
– Išsiropšim, Viktorija, išsiropšim. Kaip mane gyvą matai! Tik nezirsk susimildama. Man ir be tavo priekaištų paširdžius diegia. Turiu vyno. Gal nuvarykim graužatį?
Matau jo virpančias rankas, neapsakomą norą išgerti.
– Betgi to paveikslo dar nepardavei! Gal niekas ir nepirks. Be to…
– Kas be to?
– Aš… Aš ne viena… Laukiuosi… Už kelių mėnesių pasibels kūdikis.
– Ką išgirdau? Karaliene tu mano! Dabar jau būtinai privalom išgerti. Už tris! Net nebandyk spyriotis. Nenori, vienas padarysiu. Vienas už visus! Supratai?
– Taip, mielasis, – garsiai tarsteliu, glostydama purią sūnaus galvelę, ir nutylu.
– Tęsk, mama, tęsk. Aš girdžiu. Paukščiai klausytis netrukdo.
Pasijuntu pati su savimi besikalbanti.
– Oi, koks laimingas buvo tavo tėvas, sužinojęs, jog netrukus išvysi pasaulį tu, – nurijusi kartėlį, tęsiu pasakojimą.
– O kaip sužinojo?
– Vėl su savo kvailais klausimais… Mažumėlę kantrybės, pakentėk, viskas tuojaus paaiškės.
Nugrimztu į praeitį, kai laimingas būsimasis tėvelis net užmigti negali. Būdrauja, lekia prie molberto. Ir … tapo tapo tapo!
Pabudusi išvystu visu ūgiu stovinčią motiną su kūdikiu ant rankų. Iš paveikslo sklinda tokia šiluma, kad net mūsiškėje kamarėlėje šilčiau pasidaro. Madona, tikra madona!
– Ak, Marčiau Marčiau… Jei ne pomėgis svaigalams, kalnus nuverstum… – atsidūstu ir vėl panyru į gilų miegą.
Pro nediduką palėpės plyšelį skverbiasi priešpiečių saulė. Štai ir Marčius su jau kelintu garuojančios kavos puodeliu.
– Nors kartą gerai išsimiegotum, Martynai! O dabar – kava, pilstukas ir bereikalingi naktinėjimai. Liaukis save alinęs. Taupyk jėgas. Kai vaikelis atsiras, tada tikrai prireiks tavo pagalbos. Abu per virvutę pašokdins, oi, pašokdins… – kalbu ir pasidygėdama purtausi nuo akivaizdžių mylimo žmogaus priklausomybių.
– Užteks visiems mano dėmesio. Nesibaimink dėl to, Viktorija…
Betgi ką aš čia paistau? Vaikui reikia konkretumo. Argi jis supras visa tai?
– Eime, valtimi paplaukiosim, pro meldynus pasidairysim,- bandau nutraukti nejaukią tylą.
– Nenoriu, – suraukia nosį mažasis, ir ašarėlė pliumpteli tiesiai į vandenį.
Kalba nesiriša. Į galvą lenda mažajam pašnekovui netinkamos mintys. Ne jam suprasti, kad jau pusmetis praėjo, o į paveikslus niekas net nepasižiūri. Tiesa, vienas pirklys buvo užsukęs, bet derėjosi tik dėl ,,Madonos”, kurios parduoti nepanorom. Slenka niūrios savaitės, mėnesiai. Jau ir santaupos išseko. Pati darbo nerandu: nuo nėščios moters kiekvienas darbdavys nusisuka. O paveikslų šiais laikais nereikia. Tėvelis vis dažniau grįžta vos ant kojų bestovįs, ne retai ir piktą žodį mesteli. Nedidukė pastogė pragaru virsta. Pagaliau nusprendžiu: gana! Ilgiau laukti išganymo neverta. Savo galva gyventi privalau.
Drėgmė skverbiasi už palaikio paltuko apykaklės, lediniais pirštais graibosi apie platėjantį liemenį. Vėsoka. Paspartinu žingsnį, skubu pas užsienin susiruošusį brolį Igną. Gal patars ar pridurs pinigais.
Kaktomuša susiduriame prie laukujų durų. Ignas suprakaitavęs tempia didžiulį lagaminą.
– Kas gi tave, sesele, tokiu oru išginė? – nustemba vyriškis, smalsiai apžvelgdamas pamėlusią atvykėlę.
– Gaila. Tušti namai, net arbatos puodelio pasiūlyti negaliu. Dar laiko turime. Užsukim į gretimą kavinukę, sušilsime, šnektelsim.
Ilgai Ignas kamantinėja, kol iškvočia mano netikėto apsilankymo priežastį.
– Važiuojam kartu! – šūkteli pralinksmėjęs. – Man reikės pagalbininkės. Kam samdyti svetimą, jei po ranka tokia šauni padėjėja.
– Aš mielai, bet ką daryti su Martynu. Vienas likęs visai nusivažiuos…
– Ne mažas vaikas, neprapuls. Pirmyn!
– Dar luktelsiu…
– Šventoji atsirado. Girtuoklį perauklėti pasiryžo. Mauk greičiau iš čia. Pasidžiauk verčiau, sveiką kailį beturinti.
– Gal ir tavo teisybė, brolau… Bet… Ne toks jau jis blogas, kai blaivus.
– O kada jis blaivus? Elkis kaip išmanai. Paskui nesiskųsk, nepadėsiu.
Staigiai priremta prie sienos, su viskuo sutinku.
– Palūkėk minutėlę, Marčiui paskambinsiu.
– Jokių skambinėjimų. Nuvažiavusi tinkamai įsitaisysi, tada ir praneši, – kaip kirviu nukerta.
Ilgai galvoti nėra kada, du bilietai į Miuncheną jau brolio rankose. Bežadė ir pasimetusi nuseku pakui rūpestingąjį Igną.
– Įsikursim ir apie Marčių pagalvosim. Gydyti jį reikia. Gydyti! – ryžtingai nusprendžia Ignas.
Dar oro uoste pasislėpusi išsiunčiu Marčiui žinutę, kad šis nesijaudintų ir be reikalo nesukeltų policijos ant kojų. Iš Marčiaus jokio atsako. Matyt, sprogsta, laisvas pasijutęs.
Po mėnesio sukrykščia sūnus. Pašlijusi sveikata prideda naujų rūpesčių. Ignui apie Martyną nedrįstu net užsiminti.
Argi visa tai užkrausiu šiam pypliui? Ne! Ne! Jei nėra nieko šviesesnio, verčiau patylėsiu.
– Aš klausau, mama. Pasakok, – vėl ragina Laisvūnas.
– Taip taip, sūnau. Tavo tėvelis garsus dailininkas buvo.
– Kodėl buvo? Man reikia dabar.
– Nepertraukinėk, vaike. Nemandagu… Kai tėtis nutapė puikų paveikslą, jį pakvietė į parodą užsienin… – užsikirsdama ieškau vis naujų žodžių.
– Kas tame paveiksle buvo nupaišyta?
– Mudu.
– O kodėl mūsų į tą parodą nesivežė?
– Tavęs dar nebuvo.
– Kaip nebuvo, jeigu nupiešė?
– Matai, sūnau, dailininkų labai laki vaizduotė. Jie sugeba puikiai nutapyti ir nematytus dalykus.
– Tokius kaip aš?
– Kaip tu.
– Aš į tą berniuką panašus? Gal ten visai ne aš?
– Tu, sūnau, tu…
Laisvūnas jau linksmesnis. Jis didžiuojasi savo tėvu ir daugiau apie jį neklausinėja.
Po kurio laiko vėl naujiena:
– Sakei, kad ano paveikslo tėtis nepardavė. Jis kur nors turėtų būti. Gal važiuojam paieškoti?
– !!!
Apie Marčių nieko nežinau. Ką dabar pasakysiu?
– Turime dar pinigėlių pasitaupyti. Pabaliai nuo Miuncheno labai toli. Kelionė brangiai kainuos, – lemenu, stengdamasi kuo greičiau viską užbaigti.
Nuo šio pokalbio Laisvūnas pradeda taupyti. Kiekvieną pinigėlį į taupyklę kiša. Kamantinėjimai baigiasi.
Staiga:
– Nusišypsok, sesut! Tau siuntinys iš Lietuvos!
– Nesišaipyk, brolau, ten jau nieko nėra, kas galėtų jį siųsti.
– Gana derėtis, eikš, pamatysi.
– Marčius?! Viešpatie švenčiausias! Gal čia pražuvėlio relikvijos?
Bijau net prisiliesti.
Ignas atsargiai atidaro siuntinuką. Ant grindų šlepteli laiškelis.
Atleisk, Viktorija, kad taip ilgai apie save jokios žinelės nedaviau.
Nedrįsau pasirodyti toks, koks buvau. Manau, supranti, apie ką aš kalbu. Kai iš namų tempiau paskutinius daiktus, atsitiktinai sutikau žmogų, ištiesusį pagalbos ranką. Pasiūliau skudurų, o jis pasižiūrėjo į mane tokiomis tyromis akimis ir, nieko nesakęs, parsivežė namo. Tai buvo tėvas Benediktas iš vienuolių brolijos. O man tuo metu turbūt labiau už viską reikėjo šilumos. Broliai kantriai gydė mano pavargusią sielą. Po kelerių metų tvirtai atsistojau ant kojų. Pradėjau tapyti. Papuošiau koplytėlės sienas. Nutapiau prarastos mūsų ,,Madonos” kopiją. Ją ir siunčiu. Dar kartą prašau atleidimo. Labai norėčiau susitikti su Tavimi ir sūneliu. Nebijok, Viktorija, aš jau ne tas, dėl kurio namus palikai aną apniukusį vėjuotą rudenį. Jūsų adresą ir žinias apie Tave gavau iš Igno bičiulio Tomo. Karštai bučiuoju abu.
Martynas
Laisvūnas susirūpinęs apžiūrinėja pasičiuptą mažutį paveikslėlį, be perstojo murmėdamas: ,,Panašus, tikrai panašus į mane. Mama nemelavo. Taip paišyti sugeba tik mano tėvelis!”
Dienos prašviesėja. Šiek tiek baimindamasi laukiu pasirodant žmogaus, kopiančio į neregėtai aukštą, labai stačią viršukalnę. Kol kas takas šviesus, pilnas vilties. Kitaip ir būti negali. Juk pirmąsyk gyvenime tėvas eina į pasimatymą su sūnumi, kur blaiviomis akimis išvys savo gerokai ūgtelėjusį pirmagimį. Vien dėl šios akimirkos vertėjo gyventi. Ir tiek daug kentėti? – tai pasąmonės balsas, dažnai smerkęs ir atleidęs, šaukęs ir atsako neišgirdęs.
Dvejones išsklaido skaidraus spindesio kupinas sūnaus žvilgsnis, primygtinai teigiantis: vaikui tėvai – kaip paukščiui sparnai, abu reikalingi.
Ypač vaikams
pravartu žinoti
Patyčių auka
Nilo upėje, prie kranto,
Krokodilas žolę kramto.
Mat prisiekė jis seniai
Pagyventi čia dorai.
Pasiilgę laisvės žmonės
Džiaugiasi gamtos malonėm.
O visokie padarai
Striksi per vilnis žvaliai.
Į grakščių gazelių būrį
Krokodilas pasižiūri,
Neria gilumon toliausiai
Ir užmiega kuo ramiausiai.
Bet atklydusios beždžionės
Klykia, vaiposi, kvatojas,
Kad vargšelio krokodilo
Visi dantys jau sudilo.
Pyktelėjo vegetaras,
Per šnerves išleido garą,
Šmaukši uodega ir bando
Išvaikyt klykuolių bandą.
Ką bedarė, nepadėjo.
Garsiai dantys sučeksėjo,
Ir viena drąsi puikuolė
Žvėriui į nasrus papuolė.
Nuo to laiko krokodilas
Vėl senoviškai maitinas.
Žiupsnelis trieilių taupaus žodžio mylėtojams
Žiemos vidurys
kiškio šuolis per tylą –
sniegyno gelmė
*
Šarmos nėrinys
rūko balintoj drobėj –
žiemos ažūras
*
Saulės spindulys
šalčiui nosį patampo –
kova už būvį
*
Vėjo švilpynė
keliauninko užanty –
dvigubas žingsnis
*
Saulės zuikutis
viršum kūdikio lopšio –
žaismės paslaptis
*
Puota po medžiu –
vyno butelio dugne
lemties slėpinys
Štai pamažu ir susipažinome. Aš, nors gana sunkiai, išdrįsau atverti savo sielos slapčiausias kerteles, Jūs priėmėte ar atmetėte mane su visais trūkumais ir paklydimais. Malonu, jei išgirdote savojo amžiaus šauksmą ir nesate jam abejingi.
Man šis susitikimas buvo netikėtas, bet malonus. Norėčiau išgirsti ir Jūsų nuomonę.
Pagarbiai,
Genovaitė ŽIGUTIENĖ