Šiuolaikinė klounada – J. Liaugaudės ir I. Lencevičiūtės pašaukimas.
Lauros Vansevičienės nuotr.
Kada paskutinį kartą matėte Elektrėnuose klounes su raudonomis nosimis? Nepamenate? O aš puikiai pamenu. Gegužės 23 d. Elektrėnų profesinio mokymo centre dvi be galo linksmos ir išmintingos klounės Ži ir Pau buvo atvykusios į šiuolaikinės muzikos ir meno festivalį ARS NOVA ir vaidino spektaklyje-klounadoje „Penkios sekundės šlovės“. Susirinko pulkas vaikų iki 10 metų ir pulkelis tėvelių. Klounė Ži labai norėjo būti tokia pat žavinga kaip ir klounė Pau. Labai norėjo stovėti ant Pau scenos, su tokiu pat gražiu kaip ir Pau kostiumu ir taip pat kaip ir Pau žavėti publiką. Ji net pavogė sceninį Pau švarkelį ir atsistojusi ant scenos norėjo pakartoti Pau pasirodymą, bet to jai padaryti nepavyko, todėl ji pradėjo verkti. Tačiau tolerantiška ir empatiška Pau nuramino savo bičiulę ir paaiškino, kad jai nebūtina kopijuoti kito žmogaus. Ji gali susilaukti šlovės būdama savimi ir rodydama tai, ką sugeba ji pati. Jos kitoniškumas yra labai vertinga savybė. Rodos, labai paprasta tiesa, bet ji buvo taip meistriškai pateikta, kad net ir pati mažiausia, dar net kalbėti nemokanti žiūrovė juokėsi kartu su kitais vaikais ir aktyviai dalyvavo spręsdama dviejų klounių dilemą. Nusiraminusios, kad abi gali būti unikalios, klounės baigė savo spektaklį ir leido vaikams kartu su jomis nusifotografuoti. Visiems buvo labai linksma ir smagu.
Netrukus mažieji žiūrovai išsiskirstė, o raudonas nosis nusiėmusios klounės prisistatė esančios Justė Liaugaudė ir Indrė Lencevičiūtė.
Justė yra šiuolaikinės klounados ir fizinio teatro menininkė. Ji klounados ir fizinio teatro žinias nuolat gilina „International School of Humour“ mokykloje Vienoje ir jau dvylika metų dirba organizacijoje „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ kaip aktorė ir meno vadovė.
J. Liaugaudė yra dirbusi su tokiais kūrėjais kaip Aitor Basauri Barruetabena, Sergi Estabanell, Jos Houben, Ami Hattab, John Towsen, Helen Gustin, Vladimir Olshansky, Magdalena Schamberger ir kt. Su tarptautine klounų komanda yra vykusi į ne vieną misiją Ukrainos rytuose ir kūrusi pasirodymus su karo padarinius išgyvenančiomis šeimomis. Taip pat J. Liaugaudė organizuoja cirko dirbtuves trauminį stresą išgyvenantiems vaikams ir jų šeimų nariams Lietuvoje, Ukrainoje, įvairias kompleksines negalias turintiems vaikams Lietuvoje, veda humoro seminarus nevyriausybinių organizacijų darbuotojams, gydytojams, rezidentams.
Indrė taip pat ne iš kelmo spirta. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ji mokėsi režisieriaus Gintaro Varno kurse, yra ne tik profesionali aktorė, bet ir profesionali klounė bei klounados ekspertė. 12 metų Indrė dirba humoro srityje, viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo gilintis į šiuolaikinę klounadą. Žinias gilino „Le Samovar“ klounados mokykloje (Prancūzijoje). Trejus metus dirba organizacijoje „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, veda užsiėmimus „Klounados pagrindai“ ir sugeba įkvėpti juoką ir kūrybiškumą per fizinę komediją.
Aktorės džiaugiasi, kad spektaklis „Penkios sekundės šlovės“ gyvuoja jau trečią sezoną ir yra puikiai tinkamas vaikams iki 10 metų. „Tokie vaikai jau nebijo fizinio teatro, nes čia yra pavaizduojamas ir fizinis skausmas. Beje, tą skausmą vaikams pamatyti yra labai smagu, – juokiasi Justė ir priduria, kad visuose miestuose vaikų reakcija į šio spektaklio scenas yra panaši. – Kai kurie vaikai tiesiai šviesiai sušunka, kad klounas pavogė švarkelį, ieško teisybės. Jausmus vaikai reiškia labai atvirai, o klounai kaip tik ir parodo visus šiuos jausmus, todėl susikalbėti nėra sudėtinga.“ J. Liaugaudė sako, kad spektaklyje rodoma viskas, kas yra ir gyvenime: žmonės ir pavydi, ir trokšta to, kas yra svetima, o galiausiai net ir paima svetimus daiktus, todėl ši pjesė jauniesiems žiūrovams puikiai suprantama.
Mokytis visą gyvenimą
Aktoriai klounai – Lietuvoje nėra dažnas reiškinys. LMTA tokios specialybės nėra. Kur Lietuvoje galima išmokti klouno aktorystės meno? Kaip merginos tapo klounėmis? Pasak Justės, klounada Lietuvoje suklestėjo, kai buvo įkurta organizacija „Raudonos nosys Gydytojai klounai“: „Mes priklausome šiai organizacijai. Aš dirbu ten penkiolika metų, Indrė – trylika. Atėjusios į šią organizaciją mes ir pradėjome mokytis klounados meno. Į Lietuvą pradėjo važinėti lektoriai iš užsienio, o mes metai iš metų mokėmės klounados žanro paslapčių. Šis žanras Lietuvoje labai neįprastas, mažai paplitęs. Mūsų organizacijoje dirba tik 33 profesionalūs klounai. Be savo akademinės, teatrinės patirties, aktoriai mokosi būtent ir šio žanro. Jį išbandyti labai įdomu, nes išmoksti visai kitaip prieiti prie žmogaus ir nagrinėjamų temų.“
Indrė skuba pabrėžti, kad klounados meistriškumo aktoriai mokosi iš geriausių pasaulio profesionalų: „Vykstame į Vienoje esančią Tarptautinę humoro mokyklą. Ten vyksta mokymai, į kuriuos suvažiuoja klounados humoro meistrai iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos. Per sezoną važiuojame mokytis kelis kartus. Vėliau tie patys mokytojai atvyksta į Lietuvą ir tęsia savo užsiėmimus. Tad taip išeina, kad mokomės visą gyvenimą (juokiasi). Tiesa, iš didelės meilės klounadai labai daug ko išmokstame ir individualiai. Pavyzdžiui, aš dvejus metus mokiausi Prancūzijoje, Justė vyko į Slovėniją. Mokyklas, kurios moko klounados meno, aktoriai susiranda patys.“
Pasiteiravus, ar esama klounių repertuare spektaklių suaugusiesiems, aktorės sutartinai sako, kad yra. J. Liaugaudė tuoj pat paaiškina: „Visi esame individualūs menininkai. Kiekvienas kažko ieškome, todėl mūsų su Indre repertuare atsirado ir spektaklių suaugusiesiems. Temos, žinoma, skiriasi nuo vaikiškų. Kadangi šiuolaikinės klounados galimybės yra labai plačios, galima paliesti ir jautriausias, ir aktualias temas, galima prijungti ir groteską, ir bufonadą. Jeigu pačiam sunku kurti, dirbi su režisieriais. Pavyzdžiui, mes dabar dirbame su ispanų režisieriumi A. B. Barruetabena. Jis kuria trijų moterų pasirodymą apie socialinių tinklų įtaką mūsų gyvenimui.“
Nuo baimės iki susižavėjimo
Kaip taip nutiko, kad tokios žavios merginos susidomėjo klounados žanru? Gal susižavėjimas šiuo personažu gyvas nuo vaikystės? Tačiau J. Liaugaudė juokdamasi prisipažįsta, kad kaip tik buvo atvirkščiai – vaikystėje klounas ją išgąsdino: „Turbūt daugelis iš mūsų vaikystėje eidavome į cirką ir ten sutikdavome tokį didelį, ryškiai apsirengusį žmogų – dažniausiai įmitusį vyrą, lakstantį su peruku ir didžiuliais batais. Jis rėkdavo kažką neaiškaus ir net būdavo baisu, kad tik neužkalbintų. Mano vaikystės patirtis buvo tokia. Tačiau vėliau, jau studijuojant aktorystės meną, kartą mane pakvietė į klounados seminarą. Pagalvojau, kad visai neblogai būtų susipažinti su dar vienu žanru. Seminare sužinojau, kad šiuolaikiniai klounai gali būti visai kitokie, negu tie, kuriuos mačiau vaikystėje. Šiuolaikiniai klounai yra daug natūralesni, pasižymi subtilia emocijų amplitude, moka kurti ryšį su žmogumi. Jie ne šaiposi iš žmogaus, o juokiasi kartu su juo. Tokie esminiai dalykai man atvėrė klounados žavesį: tu visą laiką gali būti su žmogumi, tau nereikia scenos su „ketvirta siena“. Kaip ir šios dienos spektaklyje, tu užmezgi ryšį su vaikais ir gali su jais „diskutuoti“ įvairiausiais aktualiais klausimais.“
Gydytojai klounai
Daugelio menininkų svajonė – kurti vien tik meną. Ar tokio gerokai siauresnio vaidybos žanro – klounados – aktorėms pavyksta išgyventi vaidinant tik klounes? I. Lencevičiūtė nieko nelaukdama pasidžiaugia, kad veiklos jų kasdienybėje būna labai įvairios, bet didžiąją dalį jos gyvenimo visgi užima klounada. LMTA ji studijavo režisieriaus G. Varno kurse, bet visada žinojo, kad yra komedijos aktorė, todėl su „Raudonomis nosimis“ atradusi kelionę į humoro pasaulį ji mielai gilinasi į šią sritį, realizuoja save, plečia savo galimybes bei po visą Lietuvą skleidžia juoko bangas. „Organizacijoje „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ dirba 33 aktoriai. Jie ne tik padeda sveikti mažiesiems pacientams vaikų ligoninėse, įkvepia vilties senjorams globos namuose, padeda išveikti emocijas vaikams pabėgėlių centruose, bet ir užsukę į spec. mokyklas ir darželius padeda atrasti ryšį su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, o sanatorijose įgalina vėl pasitikėti savimi fizines traumas patyrusius vaikus. Du tris kartus per savaitę gydytojai klounai lankosi ligoninėse arba senelių globos namuose, susitinka su įvairiomis vaikų pažeidžiamomis grupėmis, todėl veiklos iš tiesų pakanka. Žinoma, šie aktoriai dar vaidina ir teatre, ir kine, dalyvauja įvairiuose su vaidyba susijusiuose projektuose.“
Tačiau gydytojai klounai, bendraudami su sergančiais ar specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, su seneliais globos namuose, turi būti specialiai apmokyti, iš ko galima juoktis ir apie ką galima kalbėti su pažeidžiamais žiūrovais? „Organizacija „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ priklauso tarptautinei organizacijai „Red noses Clowndoctors International“, kuri vienija 11-os šalių profesionalias gydytojų klounų organizacijas. Kai kurios šalys tokią veiklą vysto jau 20 ar net 30 metų, todėl yra sukaupta labai daug patirties. Ja įvairių šalių padaliniai dalijasi tarpusavyje. Šioje tarptautinėje organizacijoje klounų paruošimui skiriama labai daug dėmesio – išvystytos specialios programos, palaikomi aukšti etikos ir meninės kokybės standartai. Todėl visuomet yra užtikrinama, kad bet kuri į gydymo įstaigą ar slaugos namus atvykusi komanda bus tinkamai paruošta. Be to, dar labai svarbi yra ir sertifikatų sistema, kurią aš vadinu klounų universitetu (šypsosi). Per penkerius metus aktorius turi baigti atitinkamus mokymus, į kuriuos įeina ir psichologijos pagrindai, ir sociologijos, ir komunikacijos mokslai. Be išvardytų dalykų, dar reikia susirinkti daugybę meninių valandų, tik tada klounui įteikiamas diplomas“, – pasakoja J. Liaugaudė.
„Tačiau atvykus, pavyzdžiui, į ligoninės palatą visą susitikimo su ligoniais eskizą kuria jau patys aktoriai. Tuomet jie naudojasi daugybe mokymuose gautų įrankių ir jau žino, kokių ribų jie negali peržengti. Vis dėlto svarbiausia gydytojo klouno savybė – empatija. Tik empatiškas žmogus gali dirbti tokį darbą“, – papildo savo kolegę Indrė.
Undinė Maceinaitė