Žurnalistika šiandien: filtruoti, kas yra svarbu

Žurnalistika šiandien: filtruoti, kas yra svarbu

Pasitinkant žurnalistų pasisavintą profesinę šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – galvojau pasidalinti įspūdžiais apie Švedijos ambasadoje vykusią konferenciją „Spaudos laisvė demokratinėje visuomenėje“ ar iš Seime vykusios konferencijos „Visuomenės medijų raštingumas – saugios valstybės sąlyga“, bet…

Prieš pat profesinę šventę redakciją užplūdo gaivūs vėjai: net trys Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentai praktiką atlikti pasisiūlė laikraštyje „Elektrėnų kronika“. Kadangi visuose šiuometiniuose mokymuose buvo akcentuojama, kad dabartinėje informacijos gausoje žurnalistams svarbiausia atrinkti, filtruoti, kas yra svarbiausia, nutariau, kad mūsų skaitytojams gal nėra labai svarbu žinoti, kuo ir kaip gyvos pasaulio, Lietuvos ir Elektrėnų žiniasklaidos priemonės. Svarbesnė gal šių dienų skaitytojui yra informacija apie emigraciją ir reemigraciją. O į mūsų redakciją atlikti praktikos kaip tik atvyksta vienas žurnalistikos studentas, Urugvajuje gimęs ir augęs, kartu su šeima savo lietuvybės šaknų beieškantis 24 metų jaunuolis Rimantas Leonavičius.

Taisyklingai lietuviškai, tik su ispanišku akcentu kalbančio Rimo gyvenimo istorija mane įkvėpė suprasti ir kitiems papasakoti, kad emigracija nėra didžioji Lietuvos rykštė, kad Lietuva gyvuos, kaip gyvavo šimtmečiais, kol pasaulyje gyvens lietuviai. O lietuviai geresnio gyvenimo ieškojo visada, pagal kiekvieno laikotarpio galimybes.

1925 metais (kituose šaltiniuose 1928 m.) dvidešimtmetė Marija Aleksėjūnaitė iš Kaišiadorių rajono, Tauckūnų kaimo, nepabijojusi ilgos ir pavojingos kelionės garlaiviu, skalsesnės duonos ieškoti išvyko į Ameriką. Istorijoje rašoma, kad dėl imigracijų bendrovių ir laivininkystės linijų aktyvios veiklos, jų pažadų vežti emigrantus nemokamai (vėliau jie turėjo atidirbti už bilietus), į emigraciją patraukė tie, kam sunku buvo pragyventi savo šalyje. Tuo metu dauguma emigrantų pasuko į Pietų Ameriką – Braziliją, Argentiną, Urugvajų. Tarp jų buvo ir Marija Aleksejūnaitė. Urugvajuje ji ištekėjo ir pagimdė Rimo senelį Alfonsą. Alfonso dukra, mūsų žurnalisto mama Marisa, nors kalbėjo gimtąja ispanų kalba, bet visada ieškojo lietuviškųjų šaknų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Marisa norėdama išmokti lietuvių kalbos, atvyko į Vokietiją ir pradėjo mokytis lietuviškojoje Vasario 16-osios gimnazijoje. Iš Vokietijos atvykusi į Lietuvą, Marisa Vytauto Didžiojo universitete studijavo antropologiją. Lietuvoje ji ištekėjo, bet Lietuvoje neliko. Namo, į Urugvajų, grįžo su vyru Dariumi. Urugvajuje Marisa buvo paskirta garbės konsule. Pagimdė 4 vaikus. Vis dėlto 2010 metais Marisa su vyru ir 4 vaikais grįžo į Lietuvą ir čia apsigyveno. Tai yra: prieš 90 metų į Ameriką emigravusi močiutė Marija vietoj savęs Lietuvai sugrąžino penkis žmones.

Apie Marisos Leonavičienės, žurnalistikos studento Rimo mamą, ir jos šeimą žiniasklaidoje rašyta nemažai. Tikime apie gyvenimą Urugvajuje, net apie Pietų Amerikos žurnalistikos ypatybes parašyti ir laikraštyje „Elektrėnų kronika“ Rimanto praktikos metu ar kitu laiku. Nes mums jauno ir dar iš svetimos šalies žurnalisto atsiradimas redakcijoje – pati geriausia dovana profesinės šventės proga, kuria norėjome pasidalinti su Jumis, mielieji skaitytojai. Ta mūsų dovana tegul bus skaitytojams žinia apie šio meto žurnalisto darbą – mokėti atrinkti informaciją. Norėjome, kad ši informacija būtų optimistiška. Ar pasisekė?

Nuoširdžiai,

redaktorė Julija Kirkilienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų