Buvusi Pastrėvio bendruomenės pirmininkė ir ansamblio „Vuolasata“ įkūrėja Laimutė Tidikienė dainuoti mėgo nuo tada, kai save prisimena. Dainavo pati, augdama netoli Nemuno pakrančių, Kauno rajone, dainavo savo dukrai ir sūnui. Tik įsigyta profesija bei darbas su muzika nieko bendro neturėjo. Ilgus metus ji dirbo agronome, o dirbdama plačiuose kolūkio laukuose, tik sau dainavo ir girdėjo, kaip dainavo lauko darbininkės, šieną grėbdamos ar rugius rišdamos. Matyt, tai ir paskatino suburti kaimo dainininkes į etnografinį ansamblį „Vuolasta“, kuris praskaidrintų dienas ne tik jo nariams, bet ir kitiems pastrėviečiams. Nuo to laiko jau prabėgo ketvirtis amžiaus. Šią savaitę „Vuolasta“ švenčia 25-ių metų jubiliejų.
Virginija Jacinavičiūtė
Pastrėvyje skambėjo dainos
L. Tidikienė prisimena, kad dirbdama agronome ji kasdien girdėdavo laukuose dainuojančius žmones. Besidarbuodami kolūkiuose, žmonės pradėdavo ir baigdavo dieną su daina lūpose, tačiau keitėsi laikai, namus užvaldė televizija, jaunimas kraustėsi į miestus, pagyvenę žmonės, sulaukę pensinio amžiaus, užsidarydavo namuose, ir dainos ėmė tilti. Kaip sako Laimutė, tuo metu Pastrėvys buvo pačiame Trakų rajono užkampyje, valdžiai mažai rūpėjo kaimo kultūrinis gyvenimas. Nors kaimas ir turėjo kultūros klubą, tačiau veiklos ten buvo mažai.
Laimutė norėjo, kad laukuose išgirstos dainos nebūtų užmirštos, kad jas išmoktų jaunosios kartos, todėl sugalvojo būrin sukviesti dainą mylinčias moteris. Užgimusią mintį įgyvendinti padėjo tuometinis Pastrėvio kultūros klubo direktorius Aleksas Dulkė. 1986 metais Pastrėvyje suskambo pirmosios Laimutės ir Alekso Dulkės įkurto ansamblio dainos.
Dainų skrynelės
Iš pradžių ansamblis repetuodavo, vakarones rengdavo kaimo kultūros klube. Nors valdžia pasikeitė, žmonės sulaukė nepriklausomos Lietuvos, bet valdžios požiūris į kultūrą nepasikeitė. 1992 metais kultūros klubas buvo uždarytas, klubo direktorių A. Dulkę atleido iš pareigų, o ansamblietės repetuoti persikraustė į Laimutės Tidikienės ir Bronės Cibulskienės namus. „Vuolasta“ sukaupė didelį dainų repertuarą. Daugiausiai jų ansamblio nares išmokė „dainų skrynelės“. Taip L. Tidikienė vadina daug krašto dainų žinančias kolektyvo nares Marytę Stančikienę, Zofiją Pinelienę, Pranutę Taurienę. „Vuolasta“ atlieka liaudiškas, patriotines dainas bei romansus. Prieš kelerius metus išleistoje video plokštelėje įrašytos net 36 dainos. Jos skamba dzūkiška tarme, nes Pastrėvys, pasak L. Tidikienės, – Dzūkijos pakraštys.
Dainavimas jaunina
L. Tidikienės jaunystėje lietuviškoji estrada dar tik kūrėsi, lietuviškų plokštelių nebuvo galima gauti, todėl mielai klausė rusiškos muzikos. Jai labai patiko meksikietiško bei neopolietiško stiliaus dainos.
Sakoma, likimas viską sudėlioja į savo vietas. Gal dėl to L. Tidikienę, mėgusią dainuoti, jis atvedė į kaimelį, kuriame ji galėjo daryti tai, ką mėgo. Agronomės darbą buvo sunku ištverti, o dainavimas „Vuolastoje“ praskaidrindavo gyvenimą.
„Dabar kaip niekad branginame jau retėjančius mūsų grupelės susitikimus, padainavimus. Dainavimas mus atjaunina, prideda sveikatos. Žinome, kad už visus turtus yra svarbesnis mūsų bendravimas, jis apsaugo nuo depresijų, vienatvių“, – rašo L. Tidikienė mažutėje knygutėje, kurią ji parašė jubiliejaus proga.
Nuo ansamblio susikūrimo per visą dvidešimtpenktmetį ansamblyje dainavo devynios dainininkės. Tik dviejų – Marytės Bliujienės, Onos Čižienės – jau nebėra. Išėjusias pakeičia jaunos, mylinčios liaudies dainas, tokios kaip Jadvyga Strasevičienė. Juk ansamblį Laimutė tam ir subūrė, kad jaunimas tėvų dainų nepamirštų.
25-ių metų sukaktis bus minima penktadienį (11-18) Pastrėvio mokykloje.