Ten, kur saugoma Elektrėnų krašto dvasia

Ten, kur saugoma Elektrėnų krašto dvasia

Raminta ČESNAUSKAITĖ

Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejų sudaro aštuoni skyriai, ilgiausiai buvo kuriamas Etnografinis skyrius. Šiuo metu ekspoziciją sudaro senovinis stalas, lovos, kraitinės skrynios, girnos, namų apyvokos ir kiti daiktai, skyrių puošia Ipolito Užkurnio darbai, etnokultūros mokslininkų ir muziejininkų knygos. Daugiausiai eksponatų surinko kelis metus muziejuje dirbusi etnologė Ona Rasutė Šakienė. Pernai jai įteikta „Tautosakos medaus 2014“ nominacija.

Priglaudė

Knygoje „Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejus“ rašoma, kad Etnografinis skyrius įkurtas, nes „visiems labai rūpėjo prikelti ir parodyti senus tautos papročius, o vaikams palikti dar gyvas protėvių dvasios apraiškas“. Muziejaus įkūrėjas Vytautas Mizeras prisimena, kad Etnografinio skyriaus kūrimas vyko ilgai ir sudėtingai: jis pradėtas kurti dar sovietiniais metais ir kurtas apie 10 metų, tuo metu mokykloje trūko patalpų, toje pačioje klasėje vyko lietuvių kalbos pamokos. „Padarėme spintą eksponatams, audėja J. Kazlauskienė fakultatyvų metu mokė austi, audė raštuotas užuolaidas, I. Užkurnys padovanojo skulptūrą „Vyrai gėrė“, išdrožė bareljefų lentą „Nelaimė“, kurioje įspėjama apie lietuvių paprotinėje kultūroje įsišaknijusius žalingus įpročius,“ – prisimena V. Mizeras.

literatuose 2Tuo metu Elektrėnų kultūros namuose buvo surinkti etnologės O. R. Šakienės senoviniai baldai, buities įrankiai, kadangi ten nebuvo tinkamų sąlygų juos laikyti, muziejus laikinai priglaudė tuos daiktus. Tas laikinai kelis dešimtmečius tęsiasi iki dabar.

Buvusi muziejaus darbuotoja, etnologė Ona Rasutė Šakienė visus tuos metus laukia, kad Elektrėnuose atsirastų kraštotyros muziejus, kuriame ir būtų eksponuojami surinkti daiktai. Daugelyje Lietuvos miestų tokie muziejai kūrėsi po Nepriklausomybės atkūrimo.

Kultūrinis pakilimas

Atgavus Nepriklausomybę buvo didelis pakilimas, žadinęs ne tik kūną, bet ir mintis. Lietuvoje kūrėsi kraštotyros, etnografiniai muziejai, steigėsi etnokultūros darbuotojo etatai, O. R. Šakienė tuo metu jau buvo baigusi etnologijos mokslus ir turėjo etninės veiklos ugdymo konsultanto pažymėjimą, dirbo Elektrėnų kultūros centre, kur pradėjo rinkti Elektrėnų savivaldybės kaimuose senovinius daiktus ir žmonių prisiminimus. 2006 m. tuometinis Elektrėnų savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vytautas Griščenka pakvietė O. R. Šakienę dirbti į muziejų. O. R. Šakienė prisimena Etnografiniame skyriuje radusi didelį stalą, ilgus suoluos, audimo stakles…

Kol dirbo Elektrėnų kultūros namuose, ji važinėjo po kaimus ir klausė, kur gyvena seni žmonės, ėjo, rinko, o kartais ir pirko įvairius senovinius buities daiktus. V. Griščenka skyrė 1000 litų „stambiems“ daiktams – spintoms, stalams, lovoms – pirkti. Etnologė prisimena, kad teko pirkti stalą iš buvusio Obenių dvaro kučero (vežiko) anūko. Už kai kuriuos daiktus tekdavo atiduoti ir apie 100 litų. Būsimus eksponatus reikėdavo paruošti muziejui: vaškuoti, impregnuoti. Kai kurie daiktai buvo suėsti kinvarpų, reikėjo restauruoti, o lėšų nebuvo. Restauratoriai patarė visus daiktus žiemą, kai 25 laipsniai šalčio, ištempti į lauką ir palaikyti. Muziejaus darbuotojai taip ir padarė. Kinvarpų nebeliko.

Kai kurie daiktai netilpo į muziejų, O. R. Šakienei labai gaila seno avilio, liko nepaimta ir piesta. „Reikėjo viską daryti skubiai. Atrodo, praėjo tik 2-3 savaitės, o žmogaus jau nebėra… ir daiktų nelieka“, – sako O. R. Šakienė. – „Po kelių metų žmonės ėmė vertinti senus daiktus, sodybose kūrėsi ir naudojo, dabar jau būtų neįmanoma tiek jų surinkti“.

Ėjo į žmones

KAIME PAS PATEIKĖJĄO. R. Šakienė sako duoklę gimtajam kraštui atidavusi, tik liko didelis noras, kad būtų įkurtas kraštotyros muziejus, nes šiuo metu daug radinių, istorinių duomenų apie Elektrėnų teritoriją keliauja į nacionalinį arba Kaišiadorių muziejų. O. R. Šakienė neslepia nusivylimo, kai vis dar manoma, kad Elektrėnų miestas neturi istorinės praeities, nors jos gali pavydėti daugelis kitų Lietuvos miestų. Su pasididžiavimu ji pasakoja, kad Elektrėnus supa akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, piliakalniai ir šventvietės. Apie tai pasakoja senieji žemėlapiai, nuotraukos ir prisiminimai. O. R. Šakienės gimtosios vietos, Perkūnakiemio vardo kilmės ir kitos praeities paslaptys paskatino ją rinkti tautosaką. Įvairiuose istoriniuose archyvuose ji duomenų nerado, bet archeologui dr. Vykintui Vaitkevičiui patarus „ėjo į žmones“ ir jų klausinėjo. Ir rado atsakymus, ne tik apie Perkūnakiemio kilmę, bet tiek, kad sudėjo juos į 2 storiausias knygas, pilnas žmonių pasakojimų, senovinių nuotraukų, istorijos archyvuose rastų žemėlapių.

su loretaO. R. Šakienė prisimena, kai išgirdo pasakojimą apie Anelę Švenčionienę, kuri sirgdama Abromiškių reabilitacijos ligoninėje žiūrėjo pro langą į ežerą ir graudenosi, kad neliko jos gimtųjų vietų. O. R. Šakienė aplankė moterį, pakalbėjo, užrašė pasakojimus ir kelias pavardes žmonių, kurie dar gali pasidalinti prisiminimais, sakmėmis, legendomis. Ir užsisuko ratas. Nuo vieno prie kito. Tada jau liko pasirūpinti šios sakytinės istorijos turto išsaugojimu. Knygos „Ar meni tų ažerų?” ir „Buvom” bei muziejuje esantys daiktai saugo Elektrėnų krašto dvasią ir tikrąją istoriją.sakiene

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų