Daiva Červokienė
Semeliškių seniūnijai priklauso 37 kaimų. Šįkart pasidomėkime, ką pasakoja arčiausiai seniausio Elektrėnų savivaldybės miestelio įsikūrusių kaimų pavadinimai.
Aleksandras ir Aleksandrava, Aleksandriškės, Aleksandruvka
Aleksandravos kaimas (dar prieš keliolika metų kaimo pavadinimas buvo Aleksandriškės, žmonės dažniausiai jį vadino ir tebevadina Aleksandruvka) yra vos kilometrą į vakarus nutolęs nuo Semeliškių miestelio. 2001 m. jame buvo 41 gyventojas, dabar – 32 žmonės.
Ar daug Aleksandrų kaime gyveno? Kada daugiausia žmonių jame susirenka? To pasiteiravome Aleksandravos kaimo gyventojo Vasilijaus Trukšino, sugrįžusio gyventi į tėvų – Veros ir Aleksandro Trukšinų – namus. Vyriškis neabejojo, kad Aleksandrų čia gyveno daug – juk tai rusų kaimas, ir jo tėvas buvo Aleksandras. Kaimo pavadinimas vis keitėsi: caro laikais vadinosi Novaja Aleksandrava, vėliau Aleksandriškės, dabar – Aleksandrava. Dabar tik du rusai Trukšinai jame gyvena, kiti gyventojai – Markevičiai, Jančiauskas, Žilinskas, Klimienė, Marcinkevičiai, Venskutoniai, Salemonas, Streikauskienė, Šidlauskas – lietuviai.
Per Aleksandravos kaimą eina Vytauto gatvė, kuri prasideda Semeliškių miestelyje ir per Aleksandravos, Žuvyčių, Maitiegališkių, Šakaldonių, Bajorų, Vindziulių kaimus driekiasi iki Jagėlonių, jungia dvi seniūnijas.
Beje, Lietuvoje yra bent aštuoni Aleksandravos kaimai, dar kone tiek pat – ir Aleksandravo kaimų. O kur dar Aleksandriškės, Aleksandriškiai, Aleksandrijos, Aleksandruvkos… 1995 m. išleistoje knygelėje „Trakų rajono gyvenamųjų vietų sąrašas“ Aleksandravos kaimai minimi Onuškio, Vievio, Semeliškių seniūnijose, Aleksandriškių kaimai – Vievio ir Rūdiškių seniūnijose.
Ir stačiatikių kapinės
Žymiausias ir dažniausiai lankomas objektas Aleksandravos kaime yra stačiatikių kapinės, kurias vietos gyventojai dažniau vadina rusų kapinėmis. Vasilijus Trukšinas pastebėjo, kad Semeliškėse tebeveikia Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė, kurioje pamaldos vyksta kartą per mėnesį šiltuoju metų laiku, nuo šv. Velykų iki Visų Šventųjų, paskutinį mėnesio pirmadienį.
Pasak V. Trukšino, į pamaldas Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje susirenka nemažai, apie 30, tikinčiųjų. Vietinių būna nedaug, daugiau atvažiavusių iš Elektrėnų, Vievio ar Vilniaus, Alytaus – tokių, kurių seneliai ar proseneliai gyveno Semeliškėse ar kaimuose greta miestelio. Daugiausia tikinčiųjų į pamaldas Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje susirenka per Sekmines. Po mišių tądien žmonės su šventiku eina aplankyti kapinių Aleksandravos kaime ir pagerbti ten palaidotų savo artimųjų, meldžiasi prie atskirų kapų.
Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę aptarnaujantis Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės dvasininkas tėvas Venjaminas pastebėjo, kad tai vyksta ypatingai ramiai, iškilmingai ir jautriai, nes žmonių būna nedaug, visi vienas kitą gerai pažįsta, niekas neskuba. Pagerbę mirusius artimuosius, parapijiečiai pasivaišina lauke prie kapinių ar pas ką nors namuose.
Rudauka arba Rūdelė
Rudauka – maždaug pusantro kilometro į pietus nuo Semeliškių nutolęs kaimas. 2001 m. jame gyveno 9 žmonės, dabar jame gyvenamąją vietą deklaruoja keturi asmenys: trys Kazlauskai ir Pranas Sadkauskas.
Algis Kazlauskas, bene stambiausias ūkininkas Semeliškių seniūnijoje, gyvena rekonstruotame tėvų name, augina grūdines kultūras. A. Kazlauskas sakė domėjęsis savo kaimo pavadinimu, su svainiais senuose – Smetonos laikų – žemėlapiuose rado kitą šio kaimo pavadinimą – Rūdelė.
„Čia išteka šaltinis, jo vanduo rudas, jame – daug geležies, virinant iškrenta rudų nuosėdų. Gal pavadinimas nuo to ir kilęs. O kadangi aplinkui Semeliškes ir pačiame miestelyje gyveno daug rusų, ten ir stačiatikių cerkvė yra, tikėtina, pavadinimą kažkada surusino. Sovietmečiu Rūdelė tapo Rudovka, atgavus nepriklausomybę oficialus kaimo pavadinimas tapo Rudauka. Namo nuosavybės dokumentuose 1988 m. įrašytas – Rudovkos kaimas, o tėvukui išduotuose žemės nuosavybės atgavimo dokumentuose – jau Rudauka“, – sakė Algis Kazlauskas.
„Gal nuo senovės čia būta balų rūdos, iš jos darydavo ginklus, įrankius. Nebūtinai ankstesnis pavadinimas Rudovka siejasi su rusakalbiais. Nes, tarkim, ir Lenkijoje yra Rudauka, lenkiškai „Rudawka“. Ir Baltarusijoje yra toks pats kaimas „Rudawka“. Net Ukrainoje yra Rudovka. Žemėlapiai rodo – ten, kur Rudauka, ten kažkoks vandens šaltinis. Pavyzdžiui, „Rudaukos-Lesnajos pasienio punktas (lenk. Przejście graniczne Rudawka-Lesnaja) – Baltarusijos–Lenkijos valstybinės sienos upinis pasienio punktas, Augustavo kanale šalia Rudaukos kaimo, Plaskų valsčiuje, Augustavo apskrityje iš Lenkijos pusės ir šalia Lesnajos kaimo iš Baltarusijos pusės“, – pastebėjo A.Kazlausko sūnus, istorijos studijas baigęs Giedrius Kazlauskas.
Jis pabrėžė, kad namo pirkimo dokumentuose 1960 m. rašoma Rudaukos kaimas, 1967 m dieduko kooperatyvo nario knygelėje parašyta Rudelės kaimas, o paties Giedrius Kazlausko gimimo liudijime 1989 m. – Rudovkos k.
„Turbūt kaimo pavadinimas daug priklausė nuo valdininkų, aukštesnio viršininko tautybės ir malonės arba buvo rašomas taip, kaip pasakydavo pats žmogus“, – pastebėjo G. Kazlauskas.
Prie šaltinėlio
Algis ir Giedrius Kazlauskai sakė, kad šaltinėlį prie jų namų taip ir vadino – Rudaukos ar Rudovkos, gal ir Rūdelės šaltinis. Tarybiniais metais jis buvo užtvenktas, jo tėkmė buvo reguliuojama.
„Mūsų kaimo pavadinimas – tarsi žodžių rūda ir daug junginys. Galvojant, ką jie byloja, visko galima prisigalvoti. Žinant, kad netoli yra Žuvyčių piliakalnis, peršasi mintis – galbūt senovės lietuviai čia kasdavo balų rūdą. Vanduo gana geležingas. Šaltinio ištakose tokiu metu daug rudos spalvos, šios vietos labai vandeningos ir žvyringos. Atlikti kasinėjimai, ko gero, patvirtintų, kad čia buvo išgaunama rūda“, – tęsė G. Kazlauskas.
Kazlauskai savo namų valdoje, prie upelio, su metalo ieškikliu buvo radę šautuvo ar pistoleto gilzių.
„Sunku pasakyti, ar jie likę nuo karo ar šiaip iš kažkur atsiradę. Bet turint omenyje, kad Semeliškių kapinėse yra palaidoti Pirmojo pasaulinio karo vokiečių ir rusų kareiviai, galime daryti itin nedrąsias išvadas apie buvusius susirėmimus šioje vietoje. Tačiau nebūtinai šalimais kritę kareiviai buvo laidojami vietos kapinėse… Galimai upelis nuo seno buvo svarbus geriamo vandens šaltinis ir sustojimo vieta važiuojant nuo Aukštadvario. Savotiška strateginė vieta – nuo kalno gerai atsiveria vaizdas į Semeliškių apylinkes bei siauras keliukas į kalnelį“, – svarstė Algis ir Giedrius Kazlauskai.
Pasak jų, sovietiniais metais, asfaltuojant kelią į Aukštadvarį, Rudaukoje buvo atidarytas žvyro karjeras. Matyt žvyras naudotas kelio tiesimo darbams. Yra ir dabar išlikusių to karjero žymių.
Kas tverta Tvertinėse?
Tvertinės – kaimas, apie 2 kilometrus nutolęs į pietus nuo Semeliškių miestelio, už Semeliškių kaimo tęsiasi link Nestrėvančio ežero. Šis kaimas įsikūręs kairėje Strėvos upės pusėje, o Semeliškių miestelis – dešinėje, tad kai kurie miestelio gyventojai pro savo namų langus puikiai matė ir dabar mato Tvertinės kaimo žmonių trobesius, anksčiau matė ir ganyklose besiganančius gyvulius. Nuo sovietmečiu buvusios Semeliškių pirties pastato, kurį įsigijo ir tvarko semeliškiečių Jono ir Aldonos Junevičių sūnus Mantas, vedė lieptas į Tvertinių kaimą. Liepto nėra jau apie 30 metų, maždaug nuo tada, kai buvo pastatytas tiltas per Strėvą prie buvusios pieninės, sutrumpinęs kelią į kitą Strėvos upės pusę. Tą vietą žymi tik aukštokų medžių grupė kairėje Strėvos upės pusėje.
Tvertinės – gyventojų skaičiumi nemažėjantis kaimas. Semeliškių seniūnijos duomenimis, 2001 m. jame gyveno 26 žmonės, šiuo metu jame gyvenamąją vietą deklaravęs 31 žmogus.
Užkalbinę kelis kaimo gyventojus išgirdome, kad jie apie kaimo pavadinimo kilmę nieko nėra girdėję, tuo nesidomėję, o senesnių žmonių, kurie galėtų ką nors papasakoti apie vadinamuosius Smetonos laikus, kaime jau nebėra.
„Gal to kaimo pavadinimas nuo žodžio tverti. Gal ten buvo aptvertos žemės, sodybos, ganyklos? Gal tvartai? Žodžio šaknis galėjo kisti“, – samprotavo šiuo klausimu kalbinti tvertiniškiai ir Semeliškių miestelio gyventojai. Visiems Tvertinių kaimo pavadinimas asocijavosi su tvoromis.
Ilgametė Semeliškių vidurinės mokyklos direktorė istorikė Irena Adomėnienė sakė iš savo mamos Marijos Ovčinikaitės-Ribnikovienės (1923–2003) girdėjusi pasakojimą, kad Tvertinėse gyveno Speičiai, iš kažkur toliau atsikėlusi šeima. Jie žemės turėjo nedaug, ji buvo aptverta. Šeimos vyrai buvo labai nagingi, prie Strėvos turėjo malūną, šeima vertėsi grūdų malimu, vilnos karšimu.
Lietuvių kalbos žodyne surašyta net 13 žodžio tverti reikšmių. Pirmoji – tvora riboti, daryti, statyti tvorą („Prisdariau šulelių, sukasiau juos in žemę ir dar tversiu tvorą.“, „Tvora tveriama ne nuo žmonių, o nuo gyvulių.“). Kitos šio žodžio reikšmės: tvora riboti, supti, juosti; aptveriant daryti, statyti riboti, supti, juosti tverti aptvarą; pertvaromis dalyti į atskiras dalis, statyti; daryti kliūtį, užstoti. Dar retesnės šio žodžio reikšmės: vynioti tvarsčiu, rišti („Žaizdą tverti“); tvirtinti, taisyti; daryti, kad būtų, egzistuotų („Dievas tvėrė svietą per šešias dienas.“, „Kultūringos tautos tvėrė savo kalbą per ištisus metų šimtus ir tūkstančius“, „Per kritiką ir sveikus ginčus kalbos tveriasi ir eina geryn“); steigti, organizuoti („Mūsų kraštas čia, mes čia dirbom, dainavom, tvėrėm draugijas.“, J. Avyžius rašė: „Ėmė vyrus šaukti ginti savo kraštą, tverti nepriklausomą Lietuvą.“) bei kalbėti niekus, taukšti, plepėti („Ką tu čia tveri atsisėdęs, eik akėt.“).
Tie nagingieji Speičiai ir aukštos tvoros
Manoma, kad malūnas ant Dabintos upelio, įtekančio į Strėvą, pastatytas 19 a. antroje pusėje caro pristavo. Didelės raguvos pabaigoje buvo iškastas tvenkinys, iš kurio krintantis vanduo sukdavo girnas. Iš caro pristavo jį 19 a. pabaigoje įsigijo Speičių šeima, atsikėlusi iš Rokiškio. 20 a. pradžioje malūną perėmė Aleksandras Speičys.
Ilgametė Semeliškių vidurinės mokyklos direktorė istorikė Ada Speičienė prisiminė, kad pas uošvius ją labiausiai nustebino aukštos, tvirtos sodybos tvoros – senųjų nėra nė pėdsakų. Pasak A. Speičienės, turbūt nuo tų tvorų viskas ir prasidėjo.
„Tam kaimui buvo būdingos aukštos tvoros. Visas kaimas grūdus malė tik pas Speičį, visas kaimas padėdavo Speičiams apsirūpinti malkomis. Malūne malė paprastus ir pikliuotus miltus, kruopoms. Antano mama Viktorija Speičienė net sakydavo: „Mūsų fabrikas“. Labai draugiškai kaime žmonės gyveno – šeštadienį jauniausia Speičių dukra apibėgdavo kaimynus: „Kviečiam, kūrenam pirtį“. Motina Viktorija išverda didelį kibirą kompoto, iškepa pyragą, uošvis Aleksandras kibiriuką medaus atneša“, – pasakojo Ada Speičienė.
Kodėl Speičių tvoros buvo išskirtinės?
„Žmonės į malūną atvažiuodavo su arkliais, prie kumelės dažnai ir kumeliukas bėgdavo. Gal tvorų reikėjo kad daržų neištryptų?. Ir gal savotišką saugumą teikė. Šeima buvo didelė, joje augo septyni vaikai, o prie pat namų – kelias, arti vanduo, tvenkinys – nesaugu“, – svarstė Ada Speičienė.
Pasak jos, A. Speičys buvo labai šiltas, taktiškas, tolerantiškas, kaimiečių labai gerbiamas, jo žmona Viktorija – kiek stačiokiškesnė, grubesnė. Speičių malūnas, vilnų karšykla ir vėlykla veikė regis iki 1970 m.
Dzenkus, Dzenkūnas ir Dzenkūniškės
Dzenkūniškių kaimas įsikūręs maždaug tris kilometrus į pietvakarius nuo Semeliškių miestelio, prie Vievio–Aukštadvario plento, buvusio vieškelio.
Lietuvos vietovardžių žodyne teigiama, kad kaimo pavadinimas greičiausiai kilęs iš asmenvardžio Dzenkūnas ar Dzenkus. Iš šio kaimo kilusi ir tėvų sodybą dažnai aplankanti ilgametė Semeliškių vidurinės mokyklos mokytoja Vlada Matonienė pasakojo, kad kaimo pavadinimas kildinamas nuo dvarininko Dzenkūnio, kuris, manoma, ten buvo įkūręs dvarą, vardo. Ilgainiui dvaras išnyko, liko tik keletas namų. 1929 metais Dzenkūniškių kaime buvo 66 gyventojai, 2001 m. jame gyveno 9 žmonės, dabar jame gyvenamąją vietą deklaruoja tik 7 asmenys.
Kaip pastebėjo V. Matonienė, kaimas buvo tarsi padalintas į dvi dalis: prie vieškelio buvo įsikūrusios Stosiūnų sodybos (keturi namai), o toliau, už puskilometrio prie ežero, – Bartusevičių sodybos (dar keturi namai).
Pasak ilgametės mokytojos, Dzenkūniškių žmonės pravardžių neturėjo, vieni kitus vadindavo vardais: Stosiūnų Zigmas arba Bartusevičių Ignas, Bronius… Tiesa, jos senelis anksti liko našlaitis, jo mama antrą kartą ištekėjo už Čižio, tai jų šeimą vadino Čižais.
Žemė kaime buvo padalinta rėžiais. Tie rėžiai vis siaurėjo, nes tėvai juos padalindavo vaikams. Apie 1930–1940 metus rėžiai buvo panaikinti, žmonės kėlėsi į vienkiemius. Kaimas prasiplėtė. Į vienkiemius išsikėlė Kanapicko ir Vinco Bartusevičiaus sūnaus Antano šeimos. Pasistatė namus arčiau miško. Senoje vietoje liko tik Alekso ir brolių Vlado ir Broniaus šeimos. Stosiūnų šeimos taip pat liko senoje vietoje, į vienkiemius nesikėlė.
Per Dzenkūniškes eina trys gatvės: Aušros gatvė jungia kelis kaimus – Budilius, Dzenkūniškes, Barboriškes, Gaštautiškes, nusitęsia iki pat Beižionių, sujungia dvi seniūnijas bei Dabinčiaus ir Dabintos gatvės. Mat prie Dzenkūniškių kaimo tyvuliuoja ežeriukas Dabinčius, pro kurį teka Dabintos upelis, kairysis Strėvos intakas.
Dabinčius ir Dabinta
Iš kur kilo ežero ir upelio pavadinimai? Štai ką studentei Vladai Matonienei, tada dar Bartusevičiūtei, papasakojo jos tėtis Bronius Bartusevičiaus: Seniai seniai kaime gyveno turtingas pirklys, turėjęs labai gražią dukterį. Ją puošdavo gražiausiais drabužiais, papuošalais. Mergaitė visada buvo gražiai pasidabinusi, todėl kaimas ją praminė Dabinta. O kitame kaime gyveno gražus jaunikaitis, kuris taip pat mėgo puoštis. Jį vadino Dabinčiumi. Kartą jis bažnyčios šventoriuje pamatė Dabintą. Pamilo iš pirmo žvilgsnio. Dabinta atsakė tuo pačiu. Nors tėvai priešinosi, tačiau jaunieji atšoko vestuves. Neilgai džiaugėsi savo laime. Kraštą užpuolė priešai. Jaunasis Dabinčius išvyko ginti tėvynės ir žuvo, pakirstas priešo kalavijo.
Jaunoji Dabinta ilgai laukė savo mylimojo. Nuėjusi prie ežero gailiai verkė, kol iš sielvarto plyšo jos širdelė. Nuo to laiko ežerą žmonės vadina Dabinčiumi, o upelį – Dabinta.
Hidronimų žodyne teigiama, kad ir Dabinčiaus ežeriuko, ir Dabintos upelio pavadinimų šaknis Dab- sietina su lietuviškais žodžiais doba, dobas, dobė, reiškiančiais „iškasta duobė linams džiovinti, duoba“ arba su lietuvišku žodžiu daburys, reiškiančiu „sūkurys, verpetas, duburys“. Kalbininkas P. Skardžius spėja, kad šalia dap- (dapas – „potvynis, tvanas“) seniau galėjusi būti artimos ar panašios reikšmės šaknis dab- , deb-. Bet šis spėjimas yra sunkiai įrodomas.
Lietuvių kalbos žodyne pateikiama ir tokia žodžio dabas reikšmė, kuri reiškia gražumą. Pateikiamas toks pavyzdys „Duok mano giesmei miklumo ir dabo!“. Vietiniai žmonės akivaizdžiai ežero ir upelio pavadinimus sieja su žodžio dap- reikšme gražus ir lietuvių kalbos žodžiais: dabintis, dabišius.
Mokytoja Vlada Matonienė pasakojo, kad prie ežero galima prieiti tik iš rytų pusės, ten dirbama žemė driekėsi iki pat ežero: „Kaimo žmonės čia eidavo maudytis. Vyrai perplaukdavo ežerą skersai ir išilgai. Kartu mergaitės ir berniukai nesimaudydavo. Jeigu atėję prie ežeriuko rasdavome ką nors besimaudantį, toliau atsisėsdavome ir palaukdavome, kol išlips“.
Ir „Laisvės varpas“ Dzenkūniškėse
Dzenkūniškėse veikia ir kaimo sodyba „Dabintos slėnis“. Jos savininkas Aušrys Žukauskas savo asmeninėmis lėšomis privačioje valdoje pastatė 8 metrų aukščio betoninį monolitinį paminklą „Laisvės varpas“, skirtą Lietuvos atkūrimo 100-čiui paminėti ir žuvusiems už jos laisvę pagerbti.
Pernai už šią iniciatyvą A. Žukauskas pelnė Elektrėnų savivaldybės „Metų žmogaus“ titulą. Atsiimdamas apdovanojimą nominantas dėkojo savo tėčiui, nupirkusiam sodybą Semeliškių seniūnijoje ir įskiepijusiam patriotizmą.
Autorės ir Sauliaus Červoko nuotr.