Sėkmė šypsosi drąsiems ir kūrybingiems

Žaslių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimu­tė Dekienė pedagoginį darbą dirba jau 36 metus. Ji yra pedagogų ­dinastijos vaikas, abu jos tėvai – Vladislava ir Kazys Kursevičiai buvo pedagogai, dirbo Daugirdiškių mokykloje ir ilgai jai vadovavo. L. Dekienė yra „Enciklopedijos vaikams apie Lietuvą“ autorė, dažna viktorinų, intelektinių žaidimų dalyvė. Su pedagoge kalbėjomės apie kūrybiškumą ir jo ugdymą ­šeimose ir švietimo sistemoje.

Prisiminkite, kaip rinkotės mokytojo specialybę? Lėmė tėvų pavyzdys?
Be abejo. Užaugau mokytojų šeimoje. Populiariausios specialybės tarp merginų tais laikais buvo mediko ir mokytojo. Spėju, kad jei­gu ne tėvų mokytojų pavyzdys, ko gero, būčiau pasukusi į mediciną. Kai mokėmės Vilniaus pedagoginiame institute, buvo privalomas karo medicinos kursas, ruošė būsimas civilinės saugos medicinos seseris. Tomis žiniomis ne kartą vėliau teko pasinaudoti.

Norėjote būti būtent pradinukų mokytoja? Kodėl?
Pirmiausia norėjau būti istorijos mokytoja. Man šis dalykas buvo įdomus. Gal tam turėjo įtakos ir šviesaus atminimo mano auklėtojas, Semeliškių vidurinės mokyklos mokytojas Jonas Nasutavičius. Jis buvo ne tik mano, bet ir mano tėčio Kazio, ir mano jaunesnės sesės Alinos, taip pat mokytojos, auklėtojas. Netiesiogiai turėjo įtakos ir mano visam gyvenimui. Semeliškių vidurinėje Jonas Nasutavičius su Jonu Arlausku vadovavo orientacinio sporto būreliui. Nueiti į jį prikalbino suo­lo draugė. Nors tas mano pomėgis pasibaigė atsisveikinus su vidurine mokykla, bet meilė miškui gyva iki dabar. Bendri interesai – istorija ir orientacinis – suvedė mane su būsimu vyru.

Bet grįžkime prie Jūsų specialybės…
Besimokydama vienuoliktoje klasėje buvau ir į atvirų durų dieną Vilniaus universiteto Istorijos fakultete nuvažiavusi. Bet vėliau persigalvojau ir įstojau studijuoti rusų kalbos. Turbūt todėl, kad mama ją dėstė. Buvo ir pragmatiškesnių dalykų: didesnės algos, klasės skeliamos į dvi grupes. Baigusi Vilniaus pedagoginiame universitete rusų kalbos specialybę su vyru istoriku atvykome į Žaslius. Penkerius metus dėsčiau rusų kalbą mokykloje ir buvau direktoriaus pavaduotoja užklasiniam darbui.

Sekėte mamos pavyzdžiu?
Ne visai. Mama buvo baigusi pradinio ugdymo specialybę Vilniaus mokytojų seminarijoje, o vėliau Vilniaus pedagoginiame institute baigė rusų kalbą ir literatūrą, o aš – atvirkščiai. Kai neliko rusų ­kalbos ir literatūros pamokų, reikėjo persikvalifikuoti. Norėjau tapti vo­kiečių kalbos mokytoja, bet tada nebuvo tokios galimybės, todėl 1993 m. baigiau pradinio ugdymo specialybę Šiaulių universitete.

Galite palyginti, su vyres­niais ar jaunesniais vaikais dirbti įdomiau. Kodėl?
Gal su mažiukais įdomiau. Matai, kaip jie keičiasi, tobulėja. Jautiesi šiokiu tokiu skulptoriumi, paliekančiu žymę būsimame ateities pilietyje. Pradinukai nori mokytis, su jais smagu atrasti naujus dalykus, žaisti, bet yra ir kita medalio pusė. Dirbant pradinukų mokytoju reikia daug įvairių (ne tik skirtingų dalykų) gebėjimų, kantrybės, kūrybiškumo. Vėliau, kad ir puikiausius, atsiminimus apie pirmąjį mokytoją užgožia geras klasės auklėtojas, nes jis būna šalia likusius šešerius–aštuonerius metus.

Kaip manote, kas lėmė Jūsų drąsą imtis nestandartinių ­da­lykų – parengti knygą, entuziastingai dalyvauti viktorinose, intelektiniuose žaidimuose?
Tas pat kūrybinis mąstymas. Noras eiti į priekį, išbandyti savo galimybių ribas. Nebijau rizikuo­ti ir klysti. Ir ta knyga – netyčiukas. Pasiūlė parašyti skyrių, sutikau. Bedirbant pamatė, kad galiu padaryti ir daugiau – taip vasaros naktimis ir parašiau visą enciklopediją. Kai gavome pirmą kvietimą į televizijos viktoriną „Auksinis protas“, kiti mūsų, Žaslių komandos „Varsa“, nariai pabijojo važiuoti, o aš surizikavau… Vėliau išdrįso ir kiti. Dabar namuose puikuojasi mūsų – Dekų šeimos – laimėti penki ženkleliai. O dar ir kiti jų laimėję yra. Taip garsinam savo miestelį, kuris šiemet švenčia 565 metų jubiliejų.

Iš kur Jūsų pačios kūrybiškumas, drąsa?
Pirmiausia turbūt iš šeimos, iš mamos. Kiek prisimenu iš mažens – mama labai daug skaitė, domėjosi daile, sportu, važiavom į teatrus, lankėm muziejus. Vėliau, kai už ežero įsikūrė poilsio namai „Trakai“, daugybė garsių to meto kolektyvų koncertų, spektaklių būdavo čia. Tad kultūros „ragavau“ sočiai. Aš dar pradinukė buvau perskaičiusi visas Kietaviškių bibliotekos vaikams skirtas knygas, tad man leido imti ir skirtas vyresniems. Laukdavau senelių kieme bibliotekininkės – saugodavau, kad nepražiopsočiau į darbą einančios. O tas platesnis žinių ratas įvairiose situacijose leidžia elgtis kūrybingiau, drąsiau. Baigdama rusų kalbos studijas rašiau kursinį, o vėliau diplominį darbą apie grafiko Stasio Krasausko (1929–1977) ir poeto Roberto Roždestvenskio (1932–1994) kūrybinius ryšius. Kai skaičiau knygą apie tuomet bene populiariausią Lietuvos dailininką Stasį Krasauską, atkreipiau dėmesį, kad jis bičiuliavosi su Robertu Roždestenskiu, iliustravo poeto knygą, o šis buvo pažadėjęs sukurti ­poemą ­pagal dailininko grafikos ciklą. O man kūno kultūrą dėstė dailininko Stasio Krasausko žmona, su ja kalbėjomės šia tema. Kai netyčia su kuratore išsikalbėjom apie tuos ryšius, ji ir pasiūlė rinktis šią temą darbui. Medžiagą rinkti buvo sunku, bet su pranešimu ta tema dalyvavau konferencijose Baltarusijoje ir Armėnijoje. Mokytis man visada patiko ir sekėsi puikiai, o kai atrandi ką nors naujo, dar labiau veda pirmyn.

Kaip suprantamas vaikų kūrybiškumas?
Daug kas galvoja, kad kū­rybiškumas – tai tik parašytas eilėraštis ar dailus piešinys,­ gebėjimas muzikuoti. Anaip­tol. Buvo atliktas tyrimas apie kū­rybiš­kumo ugdymo situaciją Lietuvoje. Mokinių manymu, labiausiai jų kūrybiškumą skatina dailė ir muzika, lietuvių kalba – trečioje vietoje. Tačiau ir matematikos galima mokytis kūrybiškai, kiek kūrybiškumo reikalauja technologijos, netgi buities darbai. Kūrybiškumo kompetenciją naujų ugdymo programų rengėjai apibūdina kaip „gebėjimą tyrinėti, generuoti, kurti, vertinti sau ir kitiems reikšmingas kūrybines idėjas, produktus, problemų sprendimus“ (R. Girdzijauskienė,A. Kazlauskienė) . Skiriamos net dvi sąvokos – kūrybingas ir kūrybiškas. Kūrybingas vartotinas reikšme „kuriantis, kūrybos galių turintis“, o kūrybiškas – reikšme „netikėtus sprendimus randantis, originalus, netikėtas, išradingas“.

Teko tuo domėtis? Turėjot projektų?
Bene prieš 10 metų Žaslių pagrindinės mokyklos pradinukai dalyvavo „Kūrybinių partnerysčių“ projekte. Jame dirbdami kartu su kūrybiniais agentais ir kuriančiais praktikais susipažinom su kūrybinio mąstymo principais. Teko stažuotis Niukastle, Anglijoje. Labai naudinga patirtis.

Sužinojote daug naujo?
Taip. Kad ir kažką panašaus darėme, bet viskas nebuvo tiek susisteminta, suformuluota. O ir bendra veikla projekte, ten suburtų žmonių mintys, pavyzdžiai turėjo įtakos. Viską, ką buvau užsibrėžusi, po stažuotės įgyvendinau.

Tad plačiau apibūdinkite, kas tas kūrybinis mąstymas ir kaip jis ugdomas?
Kūrybinio mąstymo įpročiai yra vaizduotė, smalsumas, atkaklumas, nuosekli praktika ir bendradarbiavimas. Jei smalsumas jaunesnio amžiaus vaikams yra natūralus (jie stebisi, klausinėja, ieško atsakymų, dažnai nepripažįsta įsitvirtinusių prielaidų), tai kitus įpročius reikia stipriai „treniruoti“.

Kiek tam mokinių kūry­bingumui turi įtakos tėvai ir namų aplinka, o kiek mokykla ir mokytojas?
Manau, vaikų kūrybiškumą didžiąja dalimi lemia jo šeima, socialinė aplinka. Į pradinę mokyklą atėjęs vaikas nėra tarsi baltas popieriaus lapas ar švari rašomoji lenta. Ne, jis jau turi tam tikrus įgūdžius, įpročius. Maži vaikai viską kopi­juoja. Juos mokome ne žodžiais, o pavyz­džiu. Stebiu savo anūkes, matau, kaip mažoji kaip beždžioniukė viską daro kaip vyresnėlė.
Jei vaikas auga šeimoje, ku­rioje svarbu tik fiziologiniai poreikiai, nėra knygų, išvykų, platesnio pasaulio suvokimo, vaiko smalsumas, atkaklumas neskatinami. Kai stebiu savo mokinius ir matau, kad kartais pakankamai gabiems vaikams socialinė aplinka „kiša koją“, darosi liūdna.
Regis, Justinas Marcinkevičius yra sakęs, kad vaikas kaip duo­na – tėvai užmaišo tešlą, o mokytojas kepa. Jei gausiu rupios ruginės duo­nos tešlą – šokoladinio kekso neiškepsiu. Bet jei aš neatliksiu savo darbo – vėlgi nebus gražaus skanaus pyrago: gali prisvilti, sukristi. Kai tėvai sako – mokykla neišmokė, kritikos nepriimu. Mokykla ir mo­kytojai nieko per prievartą negali ­išmokyti, gali tik padėti išmokti, ­sudominti, nukreipti. Tai visų bendras reikalas.

Ką tada mokytojas gali pa­daryti, jei „tešla nebuvo gerai užmaišyta“?
Dirbti su tuo, ką turi klasėje. Gal pavyks kažkuo „užkabinti“, sudominti. Visada stengiuosi, kad vaikas pamatytų pasaulį, platesnį nei jo kiemas, atrastų save jame ir būtų geriausias ten, kur jis gali būti geriausias. Kai išleidžiu ketvirtokus iš pradinės mokyklos, visada sakau: geriausias klasės matematikas, geriausias skaitytojas, geriausias piešėjas, greičiausias bėgikas, darbščiausias talkininkas, ypatingiausias draugas. Stengiuosi rasti ir ugdyti tą sritį, kurioje vaikas geriausias. Kai vaikas ­patiria sėkmę, atsiranda didesnis noras gilintis ir į kitas sritis, eiti į priekį. Tuo ir remiasi žydų pedagogika. Prisiminkim anekdotą, kaip žydai ateina pasikalbėti pas savo vaiko mokytoją. Ši sako, kad jam nesiseka kalba, matematika, istorija…. Tėvai kantriai išklauso ir paklausia, ar ką nors jis geba? Mokytoja pagiria, kad vaikas gražiai dainuoja. „Ačiū. Ten ir investuosim“, – nuskamba padėka.

Kokia Jūsų nuomonė apie lopšinių, pasakų svarbą vaikui?
Tai labai svarbu bendram vaiko išsivystymui. Jeigu mažas vaikas negirdėjo lopšinių, pasakų, jam neskaitė knygų, žodynas gerokai menkesnis. Dabar nemažai vaikų kone visai nežino liaudies posakių, patarlių, vaizdingų posakių nesupranta, ko anksčiau nebuvo. Tas greitas gyvenimo tempas, mažesnis namiškių bendravimas, kompiuterinės technologijos „kiša koją“ kalbos įgūdžiams. Nuolatinis bendravimas bei viskas, kas lavina vaiko smulkiąją motoriką (pieštukas, žirklės, darbeliai, konstruktoriai), turi teigiamos įtakos ir kalbos vystymuisi.

O informacinių technolo­gijų įtaka vaiko lavėjimui?
Puiki, jei jos su protu naudojamos, o jei be saiko – nėra gerai. Kompiuteris, mobilusis telefonas neturi atstoti tėvų ir gyvo bendravimo šeimose. Ir per pamokas mokymuisi naudojame kompiuterius, mobiliuosius telefonus, planšetes.­ Jei to netektume, klasėje kebliai jaustumėmės. Ir buityje. Juk kaip apmokėtume sąskaitas, sužinotume naudingą informaciją, nusipirktume bilietus į teatrą ar koncertą…. O juk tik prieš 20 metų pradėjome jas ­naudoti. Prisimenu, kai 2000-ųjų žiemą nešildomoje mokykloje vietoj neapmokamų atostogų mokėmės dirbti kompiuteriais. Sunkus laikas buvo švietimui.

Kas yra kūrybiškumas ugdymo sistemoje?
Manau, kad įvairių dalykų integravimas, patirtinis, probleminis, STEAM ugdymas, smalsumo ir vaizduotės, drąsos pabandyti, įvertinti ir įsivertinti, kas pavyko, o kas ne, ką ir kaip galima būtų patobulinti, skatinimas. Kartais vaikai klausia, kokia čia pamoka, nes pradedi lietuvių kalba, prireikia išsi­traukti žemėlapį, vaikams kyla klausimai ir nuo jo nuklysti į istoriją. Integruotas ugdymas – labai gerai. Juk ir mes kepdami pyragą ar blynus turim perskaityti receptą ir jį suvokti (kas yra kalbos mokymasis), tada pasverti ir matuoti (jau matematika), tada maišyti ir kepti, prižiūrėti (jau technologijos)… O kur dar bendrauti, paskui ragauti, aptarti, kas pavyko, kas nelabai, ką reikėtų daryti kitaip.

Kodėl kūrybiškumo ugdymas labai svarbus ir reikalingas būtent dabar?
Jis visais laikais buvo svarbus, tik dabar labiau aktualizuotas. Visi suprantame, kad Albertas Einšteinas ar Elonas Maskas yra kūrybingi. Jokio naujo produkto be kūrybinio mąstymo nepadarysi. Kaip ir be žinių. Jei turi žinių, atkaklumo, vaizduotės, sugebėsi pagauti svajonę už uodegos. Vienintelis Lietuvoje vienaragis, taip vadinami itin sėkmingi startuoliai, „Vinted“ , kurio vertė 3,5 mlrd. eurų yra internetinė naudotų drabužių mainų ir prekybos platforma. Išdrįsti daryti bent truputį ką nors naujo yra žmogui ­labai svarbu.

Miestų ir nedidelių mies­telių, kaimų vaikai turi pana­šias galimybes lavintis?
Jeigu kalbame apie užklasinį lavinimą, tai rajonuose turi mažiau galimybių. Kas iš toli privežios juos į būrelius? Miesto vaikai turi daugiau galimybių. Ne todėl, kad ten kitokie žmonės gyvena, o kad ten arčiau ir daugiau įvairių užklasinių veiklų, būrelių, geresnis susisiekimas. Ir tė­vai daugiau stengiasi lavinti vaikus, socialinė aplinka dėkingesnė. Nesakau, kad kaime mažiau gabių vaikų – ir į gimnaziją nuėję mūsiškiai puikiai jaučiasi ir mokosi. Turim ir mokslo daktarų, ir vadovų, ir gydytojų, o ir šiaip sėkmingų žmonių. Kai kam pakanka mažesnio išsilavinimo. Ir tai nėra blogai,- svarbiausia, kad jaunas žmogus kažko norėtų ir siektų, rastų savo vietą gyvenime.

Kokos pamokos pradinukams įdomiausios?
Netradicinės – pažintinės, integruotos, probleminės veiklos dienos, pamokos už klasės ribų, eksperimentai. Vilnius laimėjo 1 mln. JAV dolerių Niujorko mero Maiklo Blumbergo fondo paramą idėjai paversti visą miestą atvira mokykla – įkurti daugybę edukacinių erdvių sostinėje. O mes kiek metų tai darome be papildomų lėšų. Žasliuose labai tam tinkama aplinka. Vieta, kurioje yra įsikūrusi Žaslių mo­kykla, leidžia ugdymosi procesą organi­zuoti ne klasėje, ne mokykloje, o kitose vietose: miške, prie 1 iš 4 ežerų, upelio, pievoje, ant piliakalnio, Kultūros ir amatų centre, bibliotekoje, pašte ar parduotuvėje ir kitur, tad ir veiklos dažnai būna kito­kios. Mokiniai nei rašo į sąsiuvinius, nei skaičiuoja, o mokosi veikdami. Kai patys kuria savo žinojimą, įgauna įgūdžių, ugdosi gebėjimus ir vertybes iš tiesioginės savo, o kartais ir kitų patirties. Daug keliaujame. Kiekvienais mokslo metais suplanuojame 15 nepamokinės veiklos dienų, o kur dar atskiros pamokos kitose edukacinėse aplinkose! Kitoj aplinkoj vaikai labai noriai mokosi ir gerai įsimena. Kad ir ant Žaslių bažnyčios kalno, Budelių piliakalnio, prie Neries ar Paparčių botaniniame draustinyje, CurioCity parke Kaune. Svarbu pasiūlyti įdomią temą, iškelti aktualią vaikams problemą, jie ieškos sprendimų. Dar labai svarbu reflektuoti: tą dieną įsivertinti ir apibendrinti, ką pamatė, ko išmoko, ką atrado, kas buvo netikėta.

Kokie svarbiausi požymiai, kad pedagogas ir mokykla eina teisingu keliu?
Galbūt, kad vaikai noriai eina į mokyklą, gerai joje jaučiasi, tobulėja ir pasiekia reikalingą išmokimo lygį. Tik ne išoriniai požymiai ir vertinimai. Prieš porą metų Švietimo ir mokslo ministerija surašė 100 mokyklų, neturinčių Geros mokyklos požymių. Pagrindiniai vertinimo kriterijai buvo tokie: kiek mokykloje mokinių, kiek gaunančių nemokamą maitinimą, kiek socialiai remtinų. Nesuvokiantys teksto ir konteksto tuoj padaro išvadas – Negera. Kokie skaudūs tokie vertinimai buvo kaimo mokykloms, progimnazijoms, kurių gabiausieji mokiniai, baigę 8 klases, išeina toliau mokytis į gimnaziją. Ten jų rezultatai puikūs. O kas juos paruošė? Likusių devintoje ir dešimtoje klasėje mokinių susidomėjimas mokslu – menkas. Paklaustas: „Kuo būsi gyvenime?“, vienas net atsakė: „Būsiu bedarbis“. Nes jo tėvai bedarbiai. Man atrodo, kad labai svarbu būtų stiprinti ekonominį švietimą valstybėje, ugdyti finansinį raštingumą, supratimą, kad valstybė neturi duoti pašalpų šiaip sau. Žmogus turi dirbti, užsidirbti ir suprasti, kad pinigai ant fikusų neauga. Jų valstybė turi tiek, kiek suneša dirbantys.

Ką manote apie privačias, alternatyvias mokyklas?
Čia laisva valstybė, normalu privačios ugdymo įstaigos. Jeigu finansinės galimybės leidžia, tėvai išgali mokėti už mokymą, gali leisti vaikus. Tačiau įkurti tokią nedi­deliuose miesteliuose – maža tikimybė, tėvai nebus mokūs. Ir kodėl jie turėtų mokėti už vaikų mokslą, jeigu ir valstybinėje mokykloje mokiniai pasiekia gerų rezultatų. Kuo privačios pranašesnės? Kiek­viena privati kiek kitokia. Manau, mokytojai ir mokiniai laisvesni, mažiau ataskaitų.
Ateini į klasę, matai besišypsančias vaikų akis, ir smagu. O kai prasideda posėdžiai, planų ir programų rašymas, visokios darbo grupės, ataskaitos – rankos svyra. Ir privačių mokyklų pedagogai turi tokią pat valstybės patvirtintą mokymo programą, tačiau mo­kyklos geriau aprūpintos. Jei mes norime dažniau nuvežti mokinius į ekskursiją, turim parengti ir laimėti projektą, kad gautume lėšų pasamdyti autobusui, o privačių mokyklų pedagogams, ko gero, tai mažai rūpi – finansuoja tėvai. Daugumoje pri­vačių mokyklų ir klasės mažesnės – jose mažiau mokinių. Nedidelėse miestelių, kaimų mokyklose klasės irgi mažesnės, čia daugiau dėmesio gauna kiekvienas vaikas. Bet labai mažos, jungtinės klasės irgi negerai. Sveika konkurencija skatina tobu­lėti greičiau.

Kaip manote, kūrybingu­mas metams bėgant didėja, ar priešingai, silpnėja?
Manau, priklauso nuo žmogaus. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Pradinių klasių mokytojo darbas tikrai neleidžia apkerpėti ar apsamanoti.

Kaip galėtume apibendrinti mūsų pokalbį?
Nueina tik einantys, parašo tik rašantys, išmoksta tik besimokantys. Tad nuosekli praktika, vaizduotė ir atkaklumas bei bendras tėvų, mokytojų darbas gali padėti tapti nauju Einšteinu, Džobsu, Čiur­lioniu ar Saboniu.

Turit savo mėgstamą posakį? Gal apibendrinimui pasakykit.
Sėkmė šypsosi drąsiems!

Dėkoju už pokalbį. Ir linkiu sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė