Pirmasis pavasario penktadienis. Ruošiuosi į tradicinę Kaziuko mugę, ne į Vilnių, o į Elektrėnų profesinio mokymo centrą, kur triukšminga pavasario pradžios šventė organizuojama jau 22 kartą. Į mugę atvažiavau pačiu laiku. Man pasisekė, dar radau vietos mašinai pastatyti. Pasukus link Profesinio mokymo centro, pasklido šašlyko aromatas. Matyt, ne man vienai, jis primena šiltus vakarus gamtoje. Laimė, pusryčiai buvo vėlyvi, tad praskuodžiau neišleidus pustrečio euro.
O EPMC salėje mugė jau kaip reikiant įsiūžus. Į kurią čia pusę pasukus? Iki renginio atidarymo – dar keliolika minučių. Pasuku apžiūrėti, ką šiais metais prekeiviai siūlo. Akivaizdu, kad svarbiausias lietuviams yra maistas. Nenutrūkstama eilė prie mėsos ir žuvies gaminių. Nors neteko tame laikotarpyje gyventi, tačiau įsivaizduoju, kad tokia buvo ir ta legendinė tarybinė eilė, apie kurią dažnai girdžiu iš vyresniųjų. Ne ką mažesnė eilė prie Elektrėnų profesinio mokymo centro mokinės Ingos Labunskienės stalelio. Antrakursės kepti grybukai ir kaštonai aptepti cukraus glajumi išgraibstyti dar pirmosios valandos pabaigoje.
Šalia yra gausus kitų EPMC konditerių stalas. Ant jo įvairūs skanėstai: sausainiai, meduoliai, cukraus vata, čia pat galima nusipirkti ir kavos.
Renginio vedėjai Donatas Šareika ir Žygimantas Tomkus paprašo dėmesio, mugėje pasirodo Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis. Jis dėkoja EPMC direktorei Silvai Lengvinienei, kad ji puoselėja mugės tradicijas ir kasmet surengia tokią gausią šventę, kuri drąsiai galėtų varžytis su didžiąja Vilniaus muge.
Po direktorės palinkėjimo gerai praleisti laiką, prasideda linksmybės. Į sceną vienas po kito žengia kolektyvai, šokiais ir dainomis linksmina susirinkusiuosius. Vieni stebi koncertą, kiti suka ratus ir ieško, ką įsigyti. Matyt, kaip ir aš girdėjo renginio vedėjų žodžius, kad grįžti iš mugės nieko nenusipirkus labai jau negerai.
Toliau keliauju po mugę. Daug pažįstamų veidų matyti, pasilabinu. „Daug naujų dalyvių“, – pastebiu. „Bet daug senųjų nėra“, – porina man pašnekovė ir priduria, kad jie išvyko prekiauti į Vilniaus mugę, nes ten daug daugiau pirkėjų ir uždirbti galima.
„Reikia atkreipti dėmesį į kainas“, – pagalvoju. Į akis krenta paveikslas. „Kiek kainuoja“, – klausiu. „40“,- atsako. Gal ir nedaug, galvoju, bet prisimenu, kad čia gi kaina ne litais. Atsisveikinu galvą pakinkavus. Na, tikrai Vilniuje gal ir daugiau galimybių rasti pirkėją. Ant kito stalelio – kelios dešimtys mielų kūdikių kojinyčių. Jas numezgė Filomena Malinauskienė. Išskirtinį apavą senolė pardavinėja po penkis eurus. Pirkėjų ne tiek, kad iš laimės širdis šoktų, tačiau vienas kitas perka, o kas neperka, tas širdį komplimentais paglosto.
Čia pat mugės naujiena – Amatų kiemelis. Lyg profesionalas iš vytelių krepšius pina Stasys Voveris. Sužinau, kad šio amato EPMC mokytoją išmokė močiutė, kai jam tebuvo šešeri. Krepšiai nedideli, tinkamiausi grybautojams, mat nesunkiai sveria. Nupinti krepšį trunka pustrečios valandos, tačiau sunkiausia surasti vyteles, kurios, pasak pynėjo, auga ten, kur sunku prieiti. Toliau virpa audimo staklės, tačiau prie jų sėdi ne etnografė Ona Patronaitienė, o pirmoji Elektrėnų darželio vadovė Emilija Lingevičienė. Dabar senolei jau 88-eri, tačiau jaunystėje išmokto amato ji dar nepamiršo. Aplink stakles vis spiečiasi smalsuoliai, tiek vyresniems, tiek vaikams įdomu, kaip gimsta audinių raštai.
Šalia sausų žolynų ir šieno nukrautų stalų sėdi darbščiosios Gilučių moterys. Jos riša paukštelius, kurie savo originalumu tikrai papuoštų bet kurių namų palubį ar Kalėdų eglutę. Kita gilutiškė moko vaikus rišti verbas.
Vieną po kito suku ratus aplink mugės prekiautojų staliukus. Žmonės viską čiupinėja, domisi kainomis. Dažnas sustoja prie Elektrėnų visuomenės sveikatos biuro stendo, pasimatuoti iš ko sudaryta jų kūno masė. Vis nemažėja eilė prie mėsos ir žuvies produktų. Gerai gyvena elektrėniškiai, pagalvoju, pamačiusi graibstomos rūkytos stintos kainą. Beveik 10 eurų už kilogramą.
Pasibaigus koncertui, mugės triukšmas nurimo, tačiau dalyviai vis tarškėjo prie stalelių derėdamiesi dėl kainos ar klausinėdami apie rankdarbius. Iš mugės grįžau nešina klubo „Rankų kalba“ pagaminta verba, gilutiškių pagamintu paukšteliu. Vaškinį zuikelį, deja, pamečiau. Viliuos, kad tam, kuris rado, jo labiau reikėjo. O dar labiau viliuos, kad mugės triukšmautojai pažadino pavasarį, kuris mus pradžiugins šiltomis ir gražiomis dienomis.
Kaziuko mugė viliojo saldumynais
Kovo 4 d. gimnazijoje vyko Kaziuko mugė. Tie, kas į mugę skubėjo tikėdamiesi skaniai pavalgyti, tikrai nenusivylė – saldumynais, skanumynais buvo nukrauti visi stalai. 5-8 ir 1-2 kl. mokiniai pardavinėjo vaflius, grybukus, atvirukus, karoliukus, apyrankes, auskarus, medžio dirbinius. Mokiniai kartu su technologijų mokytoja D. Šumskiene pristatė daug gražių kūrybinių darbų. Visi galėjome gėrėtis verbomis ir puikiais papuošalais, kuriuos į parodą atnešė bibliotekos vedėja Vega Tenikienė. Kaziuko mugės organizatorės vyr. socialinė pedagogė A. Apyvalienė ir direktoriaus pavaduotoja D. Šumskienė visiems dėkojo už nuostabias renginio akimirkas.
Aistė Apyvalienė,
vyr. socialinė pedagogė
Kaziuko mugė Kazokiškėse
Kazokiškių kultūros namuose vyko Kaziuko mugė. Kazokiškiečiai ir svečiai galėjo įsigyti ne tik pintinių, medinių šaukštų, verbų, pagalvėlių ir kitų rankdarbių, bet ir pasižiūrėti nuotaikingą vaidinimą. „Vievio teatras“ parodė J. Žemaitės komediją „Trys mylimos“(vadovė Vanda Bukėnienė).
Dėkoju visiems prekiautojams ir visiems dalyvavusiems šiame renginyje.
Daiva Pileckienė
Terbu terbu, gurgu gurgu kviečiam į Kaziuko turgų!
Kovo 4 d. Semeliškių gimnazijoje, kaip ir daugelyje Lietuvos mokyklų, šurmuliavo Kaziuko mugė. Šiais metais Semeliškių Kaziukas šventė savo 18-ąjį gimtadienį. Mugę organizavo jaunieji muziejininkai, vadovaujami Meilutės Rašimienės.
Po šventės pradžios paskelbimo, prasidėjo prekyba. Kiekvienas gyrė savo prekę ir stengėsi įkalbėti pirkėjus ją nupirkti. Savo išmone ir prekių gausa stebino pradinių klasių mokiniai ir jų išradingosios mokytojos: Daiva Šareikienė, Vaita Vitkauskaitė, Janė Rusakovienė, Irutė Rulevičienė. Aktyvūs buvo tėveliai, jie kartu su savo vaikais gamino darbelius, kepė pyragus ir talkino prekyboje. Technologijų mokytoja Snieguolė Klimovičienė su meistrų komanda viliojo pirkėjus medžio darbais: suoliukais, lentynėlėmis, pjaustymo lentelėmis, žvakidėmis. Savo prekes – atvirukus, dekupažo darbus, keptus skruzdėlynus – gyrė vyresniųjų klasių mergaitės (mokytoja Meilutė Rašimienė). Čia pat buvo parduodami inkilėliai, dailiai surištos šluotos, įvairūs kepti skanėstai. Kazytės užeigoje ekologiškais produktais – obuolių sūriais ir sultimis – prekiavo mokytoja Ona Bukinienė. Miestelio gyventoja Teresė pirkėjus stebino megztais ir nertais gaminiais. Mugėje dalyvavo Semeliškių darželio ugdytiniai ir jų auklėtojos. Turgų aplankė Semeliškių seniūnė Loreta Karalevičienė, kuriai dėkojame už paramą, skirtą mugės organizavimui.
Mugės metu galima buvo ne tik akis paganyti, pirkti, bet ir dalyvauti įvairiose rungtyse, jas organizavo, tautiniais drabužiais pasipuošę, jaunieji muziejininkai. Šventei įpusėjus bendruomenės „Strėva“ pirmininkas Antanas Bielskis pakvietė visus į kiemą pasisveikinti su Anykščių „Arklio muziejaus“ entuziastais, kurie šešiais žemaitukais pakinkytais vežimais keliavo į Vilniaus Kaziuko mugę. Semeliškių gimnazijos Kaziukas prašė pasveikinti Vilniaus Kaziuką ir perdavė lauktuvių „Skruzdėlyną“.
Terbu terbu, gurgu gurgu baigėsi Kaziuko turgus…
Meilutė Rašimienė
Žemaitukų kinkiniai į Kaziuką pro Semeliškes
Silvija Bielskienė
Kovo 4 dieną semeliškiečių akį traukė neįprastas reginys – prie Semeliškių gimnazijos stovintys keturi žemaitukų kinkiniai su vadeliotojais, atrodantys, tarsi iš kokio senovinio filmo. Tai Arklio muziejaus darbuotojai, tęsiantys tradicija tampančią pavasario kelionę į Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę. Muziejus – Niūronių kaime, Anykščių rajone – vienintelis Pabaltijo šalyse, kur aštuoniuose muziejaus pastatuose eksponuojami arkliniai žemės dirbimo padargai, kalvio įrankiai, senoviniai krepšiai, arklio gadynės transporto priemonės – iš visos Lietuvos surinkti vežimai: bričkelės, lineikos, važeliai. Štai ištrauka iš Arklio muziejaus naujienlaiškio: „Šiais metais surėmę pečius vienam tikslui – populiarinti lietuviškus žemaitukų veislės žirgelius – Arklio muziejaus muziejininkai ir žemaitukų augintojai iš Žemaitijos tris dienas keliavo iš Rumšiškių į Vilnių. Žygis prasidėjo kovo 2 d. Rumšiškėse. Žygeiviai išvažiavo iš tos vietos, kur 1966 m. Pievelių kaimo teritorijoje buvo pradėtas kurti Liaudies buities muziejus. Apvažiavę visų Lietuvos etnografinių regionų sodybas, simboliškai paminėjo muziejaus įkūrimo 50-metį. Toliau žemaitukų kinkiniai judėjo pro Kapitoniškių kaimą, Davainonių miestelį, vakare ties Nemaitonių kaimu apsistojo jaunų šeimininkų Lino ir Neringos „Karūnos sodyboje“. Kitą dieną (kovo 3 d.) pasiekė vieną seniausių Lietuvoje Semeliškių miestelį, šiais metais minintį 740 metų įkūrimo sukaktį. Semeliškių seniūnijos centre bendruomenės „Strėva“ pirmininkas Antanas Bielskis ir klebonas Gintautas Jančiauskas pasirūpino nakvyne parapijos namuose. Vėliau kinkiniai pro Daugirdiškes nuvažiavo į Užutrakio dvarą, aplankė žemaitukų augintoją ir žirgų sporto trenerę Laimą Martinavičienę. Kovo 5 d. jau Vilniuje žemaitukų kinkiniai su vadeliotojais dalyvavo šventės parade ir Kaziuko mugėje prekiavo atsivežtais ūkininkų ir amatininkų produktais. Keliauninkai norėjo parodyti, kad kaimas nėra visiškai miręs, tik reikia dar labiau atgaivinti senuosius papročius ir skatinti tradicinį kaimo žmogaus gyvenimo būdą. Svarbus žygio tikslas – miesto vaikams ir tėveliams parodyti gražuolius žemaitukus ir paskatinti į kaimus gyventi sugrįžtantį jaunimą juos auginti“.
Kovo 4 dieną prie Semeliškių gimnazijos vadeliotojai mielai bendravo, fotografavosi su susirinkusiais miestelio gyventojais, kurie svečius apdovanojo saldumynais, drožiniais, semeliškietė Teresė net savo nertą skarą padovanojo žolininkei Jadvygai. Muziejininkas Mindaugas maloniai pakvietė semeliškiečius į Arklio muziejų, kuriame kasmet apsilanko per 30 tūkstančių lankytojų.