Pastarųjų dienų straipsniai informacinėse priemonėse apie savižudybes jaudina ir mūsų krašto žmones. Laikraštis „Elektrėnų kronika“ pirmą kartą atvirai bandė analizuoti situaciją dėl padažnėjusių savižudybių, bandė ieškoti galimų sprendimo kelių. Straipsnyje „Kaltųjų paieškos dėl neišgelbėtos septyniolikmečio gyvybės“ buvo aptarta, kokia svarbi artimųjų žmonių aplinka, palaikymas, meilė, supratimas. Viso to neįmanoma nusipirkti už pinigus.
Susimąstyti privertė ir kolegos, gydytojo psichiatro Alfredo Arlausko mintys, kad mūsų tauta linkusi idealizuoti žinomų žmonių savižudybes. Pačius gražiausius žodžius skiriame mirusiesiems, patys gražiausi parkai – tai kapinės – kuriose žydi pačios gražiausios gėlės. Ir tiek mažai gėlių mūsų kasdieniniame gyvenime, retai nuoširdžiai dėkojame už kasdieninius darbus.
Tačiau ar mūsų valstybė turi savo požiūrį, priemones kovai prieš savižudybes? Turime pripažinti, kad šiandieninės priemonės: pagalbos telefonai, psichologinė, medicininė pagalba – tai tik vienas – pirmas – laiptelis kovoje prieš paplitusį reiškinį – nuosprendį sau, kiek turi gyventi. O galbūt žmogui, bandžiusiam prieš save pakelti ranką, reikia ne tik šių priemonių. Gal žmogui, mąstančiam apie savižudybę, pravartu pabūti ten, kur kiekvienas gyvas padarėlis, tarp jų ir žmogus, kovoja už Gyvenimą: gyvūnų globos namuose, ligoninėse, vaikų ir invalidų namuose, senelių globos namuose. Ir tai turėtų būti ne bausmė ar prievolė, bet Gyvenimo pažinimas, kad kitiems būna dar sunkiau. Bet Gyvenimas kiekvienam duodamas tik vieną kartą ir kaip pati didžiausia Dovana, kurią priimti reikia tokią, kokia tau skirta.
Tiesa, teko girdėti ir kitokį požiūrį: negydykime savižudžių, liks daugiau lėšų norintiems gyventi. Bet mums kiekvienam dar daug kartų teks permąstyti ir bandyti suprasti tas savižudybes, kuriomis protestuojama prieš politinį režimą, už politinę ar religinę laisvę, žmogaus teises. Savižudžius laikome net didvyriais.
Lietuvos didvyriu laikome Romą Kalantą, protestą prieš sovietinę okupaciją pareiškusį savižudybe, kai kas garbina Tibeto aktyvistus. Didvyriu daromas Prancūzijos istorikas ir mąstytojas Dominique’as Venneris, gegužės mėnesį Paryžiaus Dievo Motinos katedroje savižudybę pasirinkusį kaip protestą prieš tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą. Skirtingas nuomones žmonės turi ir dėl baisiausios savižudybės formos – terorizmo, kai savižudis su savimi išsiveda gyventi trokštančius žmones. Didžiausia laimė būtų, kad to niekam netektų patirti.
Rašau šį komentarą todėl, kad straipsnis „Kaltųjų paieškos dėl neišgelbėtos septyniolikmečio gyvybės“ sukėlė įtampą tarp medikų ir policijos pareigūnų. Aš nesupratau pareigūnų pasiteisinimo, kad gydytoja neva leido pareigūnui palikti ligonį ir neperspėjo, kad reikės ligonį lydėti į psichiatrijos ligoninę. O juk pareigūnų statute ar pareigybinėje instrukcijoje nėra tokio punkto, kad pareigūnas turėtų paklusti medikų nurodymams.
Aš esu gydytoja. Kai man tenka gydyti sunkų ligonį, aš siunčiu jį konsultacijoms pas įvairius specialistus, tačiau gydymą suderinti tenka man pačiai ir atsakomybė tenka man. Gydytojo ir pareigūno tarnybos panašios: vykdyti įsakymus ir būti atsakingam už savo veiksmus. Kuo sunkesnė situacija, tuo labiau reikalingas glaudesnis ryšys, bendradarbiavimas tarp kolegų, kartais vieniems kitus suprasti tenka be žodžių. Pirmiausia atliekami atsakingi veiksmai, o tik paskui veiksmų analizė. Nuo klaidos neapsaugotas nė vienos profesijos žmogus, tik kiekvienos profesijos žmogaus klaidos turi skirtingas pasekmes. Vienas galima ištaisyti, kitų – ne. Klaida dėl žmogaus gyvybės, kaip žinome, jau nepataisoma, nežiūrint į tai, ar žmogus norėjo, ar nenorėjo gyventi.
Gydytoja, savivaldybės tarybos narė Laimutė Ablingienė