Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vėversių
(P. Vaičaitis)
Šiemet minime lietuvių poeto, elegijos žanro pradininko, lyriko Prano Vaičaičio (1876–1901) 150-ąsias gimimo ir 125-ąsias mirties metines. P. Vaičaitis buvo atsidavęs mokslui, visuomeniniam darbui ir gyvenęs ateities viltimi ir kūryba. O apie save rimtai pagalvojęs tik tada, kai džiovos jau buvo apimti plaučiai. Dėl to jo gyvenimas buvo trumpas, bet palikimas ryškus. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į istorinės, politinės, socialinės atminties išsaugojimo svarbą, priėmė rezoliuciją, kuria pakvietė 2026 m. paminėti Praną Vaičaitį.
Aš šių metų kovo 9 d. buvau pakviesta į Vilnių TBN surengtą muzikinę-literatūrinę popietę „Trumpas gyvenimas, ilgi aidai“, kuri buvo labai įdomi ir prasminga. Todėl grįžusi ir pasitarusi su Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos atstovais nusprendėme, kad reikia suorganizuoti tokį renginį ir elektrėniečiams. Ir buvo nutarta šį renginį suorganizuoti kartu su Elektrėnų sveikatos draugijos „Mes esame“ ataskaitinio susirinkimo pravedimu.
Kaip tarėm, taip padarėm. „Trumpas gyvenimas, ilgi aidai“ muzikinė-poetinė popietė balandžio 10 d. įvyko Elektrėnų bibliotekos salėje.
Per eilėraščius, dainas, muziką ir biografijos faktus buvusi diktorė Liudgarda Čepienė ir Vilniaus tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų gildijos „Vingis“ narės Birutė Gaučienė ir Inga Gučienė sumaniai, jautriai ir išradingai skleidė trumpą, bet kupiną meilės Lietuvos poeto gyvenimo ir kūrybos kelią. Nuo jo vaikystės, kuri prabėgo Sintautų valsčiuje, studijų ir darbo Sankt Peterburgo universitete ir sugrįžimo atgal į tėvų namus. Tačiau iš išorės ramaus, bet viduje maištingo ir be galo talentingo kūrėjo gyvenimas palūžo ir sulaukęs tik 25-erių iškeliavo į amžinybę.
P. Vaičaitis buvo vienas iš atgimstančio lietuvybės sąjūdžio žmonių, viešosios kalbos kūrėjas. Jo eilės, kurios nuskambėjo renginio metu, brandino lietuvišką žodį. Atlikėjų tautinė apranga, švelnus, valdingas Liudgardos balsas ir Ingutės bei Birutės atliktos dainos, kurioms muziką sukūrė B. Gaučienė, visiems labai patiko, ir jas išlydėjome su ilgais plojimais. Joms buvo padėkota įteikiant suvenyrus.
Atlikėjas išlydėjome, bet salėje toliau vyko drg. „Mes esame“ ataskaitinis už 2025 m. susirinkimas. Ataskaitą perskaitė vadovė O. Kulbokienė. Po jos virte virė pasisakymai dėl darbo draugijoje. Kristina Kožeivienė kalbėjo apie išvykas į muziejus ir dėkojo už tai. Svetlana Kločinskaja darbą siūlė įvertinti labai gerai, nes vyksta susitikimai su specialistais ir įžymiais žmonėmis. Staselė Šarakojytė dėkojo vadovei už tai, kad draugija dirba daug ir kryptingai. Hendrikita Saladonova stebėjosi tuo, kad darbas vyksta, nors pinigų iš projektų beveik negaunama, kad kasmet gruodžio mėnesį aplankoma Vilniaus eglutė ir dar muziejai bei Aušros vartai. Elena Vaicekauskienė dėkojo už nuveiktus darbus. Emilija Chalalovienė draugijoje dar tik 3 mėnesius, bet jau pamatė, kiek daug dirbama, pabuvojo su vadove Vilniuje duonos šventėje ir muziejuose. Genutė Dapkevičienė savo žodžiais tarsi vainikavo visumą, sakydama, kad dirbama daug, kryptingai, yra ko pasimokyti ir kitoms draugijoms.
Pasibaigus pasisakymams, darbas draugijos buvo įvertintas – gerai. Po to revizijos komisijos pirmininkė Danutė Malinauskienė paskaitė revizijos komisijos aktą.
Renginys baigėsi, o širdyje liko prisiminimų, šviesos, ramybės ir vidinės pilnatvės jausmas. Buvo tarsi įrodymas, kaip galima visus sujungti, įkvėpti ir suartinti ieškant prasmės kasdienybėje ir išsaugojant dvasinį jautrumą, kurį sukūrė tautinio atgimimo dainiaus P. Vaičaičio popietė „Trumpas gyvenimas, ilgi aidai“ ir gražus ansamblio „Smilga“ pasirodymas.
Ačiū visiems, kad dalyvavote, o labiausiai ačiū Elektrėnų bibliotekos kolektyvui, kuris stipriai prisideda prie tokių renginių, ir, be abejo, renginio atlikėjoms iš Vilniaus ir Elektrėnų dainuojančiai grupei „Smilga“.
Onutė Kulbokienė, LKRS pirmininkė
Nuotr. autorius Almutė Juzėnienė