Politikas irgi žmogus

Kad Prezidentei svarbūs elektrėniečiai nereikėtų nė abejoti, nes per savo pirmuosius prezidentavimo metus ji surado laiko net dviems vizitams į mūsų savivaldybę ir abu – pas eilinius žmones. Pirmasis vizitas įvyko prieš šv. Kalėdas Abromiškių vaikų sanatorijoje, o ketvirtadienį Prezidentės sulaukė Kazokiškių ir aplinkinių kaimų bendruomenės.
Savivaldybės vadovai taip pat visais įmanomais būdais stengiasi įtikti žmonėms, ypač artėjant rinkimams, bet ne visada sekasi, ne visada teisingai suprasti lieka.  Nors www.kronika.lt apklausoje beveik  35 proc. pasisakiusiųjų mano, kad jubiliejaus šventė buvo įspūdinga, bet komentaruose ir pokalbiuose apie šventę daugiausia kritikos buvo išsakyta dėl nepastebėtų, neprisimintų žmonių.
Pirmoji mokytoja Ramutė Liepinienė prisiminta buvo tik todėl, kad elektrinės direktoriui Pranui Noreikai dovanojo suvenyrinį kilimėlį – lino rišinį, į kurį mėgino surišti tiek mazgelių, kiek per 50 metų nugyventa dienų. O pirmieji į Elektrėnus atvykę energetikai ir kiti naujam miestui reikalingi specialistai laukė, kol jie, žilagalviai, bus išrikiuoti prieš jaunąją Elektrėnų kartą. Pamiršti buvo pirmieji energetikai, mokytojai, medikai. Štai ką apie tai rašo svetainės lankytojas:
Iš tikrųjų šventė įvyko: šokiai, dainos, tostai, sveikinimai, žibintai (vietoje fejerverkų). O trūkumas tik vienas – pamiršta šalia P. Noreikos pakviesti pirmąjį mokytoją, pirmąjį gydytoją, pirmąjį bibliotekininką, pirmąjį vaistininką, pirmąją darželio auklėtoją ar auklytę… Gal jų, gyvų, dar per daug? Galvoju, kad jų nebe daug. Juk jiems po 70 m. ir daugiau. Štai šitų žmonių pasigesta šventėje. Suprantu, kad labai sunku ir ilgu rinkti informaciją, istorinius faktus. Sunku, tačiau būtina. Nežinau, ar organizaciniame komitete buvo tikrasis pirmakūris, tačiau, esu įsitikinusi, toks žmogus (pavyzdžiui, G. Dapkevičienė, A. Rutkauskas, V. Mizeras, R. Liepinienė, S. Kacevičienė) būtų atkreipęs dėmesį į tikrąsias Elektrėnų šaknis.
Keletą pastabų išgirdome ir dėl knygos „Elektrėnų kraštas“. Nuraminome tik kritikus, maniusius, kad antrame puslapyje turėjo būti P. Noreikos nuotrauka, o ne mero Arvydo  Vyšniausko. Bet kas vartė knygą, tas pamatė, kad ją atvertus pirmiausia į akis krenta būtent dešinėje išspausdinta P. Noreikos nuotrauka, o tik po to kairėje esanti A. Vyšniausko. Leidėjai, matyt, išmano maketavimo subtilybes.
Daugiausia šventėje, žinoma, garbės teko politikams: aktorystę demonstravo meras A. Vyšniauskas į sceną kviesdamas visų kadencijų tarybos narius, seniūnus, kitų savivaldybių ir apskrities atstovus, atvykusius  pasveikinti. Bet, kaip sakoma, politikai irgi žmonės ir kartais kai kurie net pagarbos verti būna. Šventės organizatoriai tikrai stengėsi nepamiršti nusipelniusių žmonių. Į šventę pakviesti buvo įžymūs menininkai, garsinantys Elektrėnus pasaulyje,  vėliavą kėlė pirmasis čia įregistruotas naujagimis Arūnas Kaminskas, dainą „Elektrėnų žiburiai“ vėl dainavo Jonas Mašanauskas, kiekvienam saviveiklininkui, koncertavusiam šventėje, buvo įteiktas mero padėkos raštas ir pan.
Deja, liko ir pamirštųjų. Bet jubiliejiniai metai, kaip sako Elektrėnų seniūnas Antanas Šalkauskas, jubiliejumi nesibaigia. Bus dar šiais metais švenčių ir gal metų pabaigoje mažiau liks pamirštųjų. Gerai miestų, kurie šimtmečius švenčia, švenčių organizatoriams – pamirštieji nebeįsižeidžia. O elektrėniečiai laukia kitų jubiliejų, kurie žmogui jau senatvė būtų, o miestui – tik pati jaunystė.