Pokalbis su Alfredu Vainausku: apie sportą, Elektrėnus ir dar šį bei tą

Pokalbis su Alfredu Vainausku:  apie sportą, Elektrėnus ir dar šį bei tą

Julija Kirkilienė

Alfredas Vainauskas profesionalų sportą iškeitė į valdžios biurokrato kėdę ir jau greit bus mėnuo kaip eina Elektrėnų savivaldybės sporto centro direktoriaus pareigas.

Alfredas Vainauskas – vienas žymiausių Lietuvos krepšininkų, kurį penkiasdešimtmečiai dar prisimena, o trisdešimtmečiai iš istorijos vadovėlių žino apie Vilniaus „Statybos“ komandos krašto puolėją, Lietuvos rinktinės ir trumpai net SSRS rinktinės (kartu su Arvydu Saboniu, Sergejumi Jovaiša, Valdemaru Chomičiumi, Šarūnu Marčiulioniu ir kitomis 1979-1989 metais švietusiomis žvaigždėmis) narį. Sportininkas žaidė užsienio klubuose, vėliau dirbo treneriu Lietuvoje ir užsienio šalyse, o šiuo metu nusprendė pradėti sėslų gyvenimą Elektrėnuose. Apie tai, kodėl profesionalus sportininkas nusprendė dirbti už simbolinį atlyginimą, kokia Elektrėnų vieta Lietuvos sportiniame gyvenime, ir kitus sporto bei gyvenimo iššūkius pirmadienio popietę ir kalbėjomės su naujuoju Sporto centro direktoriumi Alfredu Vainausku.

J.K. Esate vilnietis. Kodėl pasirinkote Elektrėnus?

A. V. Žmona Rasa yra elektrėnietė. Pastrėvio seniūnijoje turiu sodybą, tai ir save laikau vietiniu. Gavau pasiūlymą dalyvauti konkurse ir nutariau išmėginti save kitoje sferoje. Man patinka iššūkiai, gyvenimo pokyčiai. Čia, manau, ir nervams bus ramiau nei dirbant treneriu, ir tobulėti galėsiu. Ir miestas labai gražėja, man čia patinka.

J.K. Bet ar žinojote, kiek gausite atlyginimo?

A.V. Kiek davė, tiek gerai. Nereikia pamiršti, kad lietuviai patriotai buvo ne tik 1990 metais. Esu patenkintas darbu, kolektyvu, turiu planų, vizijų, tikslų ir siekių, kad Elektrėnai taptų tikra sporto Meka.

J.K. Tai, kad Elektrėnuose Alfredas Vainauskas ir Arvydas Sabonis planuoja pastatyti naują sporto kompleksą, nėra gandas?

A.V. Laukiau to klausimo. Ne Vainauskas su Saboniu statys. Jei savivaldybės taryba pritars, kad toks daugiafunkcis sporto centras ar kaip kitaip pavadintume mažą sporto areną, reikalingas Elektrėnams, tai mes esame užsidegę varstyti Krepšinio, Tinklinio, Sportinių šokių, Rankinio, Lengvosios atletikos federacijų, specialių fondų duris, kalbėtis, tartis, ieškoti galimybių Elektrėnuose pastatyti nedidukę sporto areną, bet atitinkančią visus reikalingus standartus ir talpinančią kelis tūkstančius žiūrovų. Pakėlus krepšinio lankus, sporto salėje žaistų tinklininkai, rankininkai, vyktų sportinių šokių treniruotės ir varžybos, lengvosios atletikos treniruotės, o nuleidus lankus – salę užimtų krepšininkai. Šalia restauruojamų Ledo rūmų tokia arena labai tiktų. Toks sporto kompleksas į Elektrėnus pritrauktų profesionalius klubus treniruotėms ir varžyboms. Kam komandoms iš Vilniaus treniruotis važinėti į pajūrį ar Druskininkus, jei šalia, Elektrėnuose, yra puikus ežeras, įrengtas paplūdimys ir net reabilitacijos ligoninė?

J.K. Elektrėnuose vyrauja kitos sporto šakos, o krepšinio nėra net Sporto mokyklos sporto šakų sąrašuose. Ar su Jūsų atėjimu į Elektrėnus krepšiniui bus skirta daugiau dėmesio nei Ledo rituliui ar dziudo sportui?

A.V. Tikrai ne. Nieko nenaikinsime, kas gražaus sukurta Elektrėnuose. Kas gražu – Elektrėnus puošia. Va, dziudo, aukštų pasiekimų turinčiai sporto šakai, treniruotėms jau atidavėme didžiąją salę Sporto centro pastate. Spalio mėnesį bus baigtas baseino remontas. Šiuo metu vyksta derybos su vienu žinomu plaukimo treneriu – gal sutiks padirbėti Elektrėnuose. Ką tik suremontavo Ledo rūmų stogą, tęsiami renovacijos darbai viduje. Ledo ritulys Elektrėnuose labiausiai remiama ir prestižinė sporto šaka, bet manau, kad vietos turėtų atsirasti ir krepšiniui. Irklavimas Elektrėnuose taip pat populiarus: trys moksleiviai išvyksta į moksleivių olimpiadą Vengrijoje. Krepšinis – labai mėgstama Lietuvoje sporto šaka, bet Elektrėnuose populiarus ir rankinis, ir tinklinis. Mums svarbu, kad savivaldybėje būtų kuo didesnis sporto šakų pasirinkimas, svarbu sportu sudominti jaunimą, kad jiems mažiau liktų laiko alui ir kitiems sveikatai nenaudingiems įpročiams.

J. K. O futbolas?

A.V. Kaip tik dabar grįžau iš susitikimo pas savivaldybės merą su Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentu Edvinu Eimontu ir futbolo A lygos prezidentu Deividu Šemberu. Labai tikime, kad jie ateis į pagalbą (Elektrėnuose įsisavinant Europos Sąjungos 2014-2020 metų finansavimo lėšas red.) ir stadiono rekonstrukcija bus atlikta pagal atitinkančius standartus. Rekonstravus stadioną, gal ir futbolą Elektrėnuose pasisektų išjudinti. Žinau, kad savivaldybėje yra futbolo entuziastų. Bet dėl riboto biudžeto visoms sporto šakoms paramos suteikti tiek, kiek reikėtų, negalėsime…

J.K. O gal pasiseks aktyviau į rėmimo programas įtraukti savivaldybės verslininkus?

A.V. Esu daug metų sporte, žinau, kaip verslininkai bendrauja su „ištiesta ranka“. Verslininkai investuoja į tas sporto šakas, kur jų reklama plačiausiai matoma. Be to, sporto rėmimas vis dar apaugęs gandais apie korupciją, todėl verslininkai labiau linkę paremti kokius vaikų namus nei sportą, kad mažiau tikrintojų sulauktų. O biudžeto lėšas, kurių yra tiek, kiek yra, kiekviena sporto šaka į savo pusę tampo.

J.K. O iš kur toje mažoje savivaldybėje pritraukti lėšų daugiau nei yra biudžete?

A. V. Nors dabar Sporto centras yra biudžetinė įmonė ir užsidirbti pinigų negali, bet į savivaldybės biudžetą už atnaujintos sporto infrastruktūros nuomą kažkiek lėšų turi įplaukti. Svarbiausia, kad viskas vyktų skaidriai, darniai, ir gyventojai, ir investuotojai, ir sporto bendruomenė patikėtų savivaldybės vadovų pastangomis, sportinės veiklos nauda savivaldybei. Tada ir lėšų padaugės, gal ir geranorių verslininkų atsiras…

J.K. Atrodo, kad esate pasiryžęs užkrėsti Elektrėnus savo idėjomis ir entuziazmu? O jei nusivilsite?

A.K. Jei po trejų metų nepavyktų įgyvendinti trijų užsibrėžtų tikslų: renovuoti stadioną, įtikinti savivaldybės tarybą ir investuotojus sporto arenos reikalingumu bei pastatyti nuolydį įvažiuoti neįgaliems žmonėms į rampą ir keltuvą prie laiptų link baseino, tai beliktų pasiimti savo tris daiktus ir išeiti.

J.K. O kol dar puošiate Elektrėnus savo buvimu ir prisiminėte apie neįgaliuosius, kada jau jie savarankiškai galės patekti į baseiną?

A.K. Aš jeigu užsidegu, noriu padaryti greitai. Dėl neįgaliųjų jau kalbėjausi savivaldybėje. Administracijos direktorius Virgilijus Pruskas pokalbio metu iš karto tarėsi telefonu su atsakingais žmonėmis, kaip šią problemą išspręsti. Supratau, kad investicijų didelių nereikės, gal Sporto centras kiek prisidės, ir pandusas bei keltuvas neįgaliesiems bus pastatytas.  

J.K. Turite šeimą? Ar Jums pačiam nepritrūks lėšų šeimai išlaikyti?

A.V. Chm… Auginame tris sūnus. Vyriausias Titas, baigęs JAV karo akademiją. Toks paradoksas, kad pagal taisykles, karinį lėktuvą pilotuoti gali ne aukštesnis kaip 1 m 96 cm žmogus, o mano sūnus tą standartą peraugo 1 cm. Vėliau jis Floridos TEH universitete įsigijo antrą profesiją. Šiuo metu dirba Vilniuje, vienoje JAV kompanijoje. Greitai anūką žada padovanoti. Dvyniai Rapolas ir Matas – dar studentai. Studijuoja Vilniuje. Šeimoje vieni kitiems visada padedame, kaip sakoma: mums – tėvai, mes – savo vaikams ir t.t. Lietuvoje gal tos šeimos tradicijos puoselėjamos nepakankamai.

J.K.Jei apie Lietuvą prakalbote, tai gal priklausote kokiai partijai?

A.V. Ne. Net komjaunuoliu nesu buvęs, bet į krepšinio TSRS rinktinę trumpai buvau patekęs. Pravardę turėjau Vaina. Išvykai į Ispaniją reikėjo užpildyti anketą, kurioje vienas klausimas buvo apie partiškumą. Treneris Aleksandras Gomelskis, pamatęs įrašą, kad esu nepartinis, pamojo pirštu: Vaina, kas čia dabar? Nežinau, ar jie patys ištaisė tą anketą, ar kaip ten buvo, bet į Ispaniją mane paėmė. O va, Rusijoje treniruojamai moterų rinktinei dėl pateisinamų priežasčių nepatekus į pasaulio čempionatą, spaudoje pavadintas buvau miško broliu. Iš tiesų, mano tėvų šeimoje buvo ir tremtinių, ir politinių kalinių, ir išbuožintų. Apie giminių partizanavimą nesu girdėjęs, bet patriotiškumo jausmą tėvai įskiepijo man, aš norėčiau tai perduoti savo vaikams ir elektrėniškiams sportininkams.

J. K. Jūsų atsiradimas Elektrėnuose akivaizdžiai paįvairino sportinį gyvenimą, o kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai?

A.V. Geri. Pirmiausia esu nustebintas mero Kęstučio Vaitukaičio geranoriškumu, supratimu ir dėmesiu sportui. Matau ir stebiuosi trenerių nuoširdžiu darbu ir atsidavimu vaikams. Kolektyvas nemažas ir gal šiek tiek susiskaldęs. Gal po dviejų įstaigų – Sporto mokyklos ir Sporto, turizmo ir pramogų centro – sujungimo dar nesusigyveno. Bet manau, kad ateityje visi dirbsime kartu, draugiškai ir Elektrėnų sportui bei visai savivaldybei būsime savo darbu naudingi.  

Ačiū už pokalbį.

A. Vainauskas gimė 1961 m. 1979 metų TSRS bronzos medalio laimėtojas, Lietuvos rinktinės narys 1982-1989 metais, LKL bronzos medalio laimėtojas 1994 metais. Žaidė: 1979-1989 m. Vilniaus „Statyba“, 1989-1991 m.: BC Prievidza (Slovakija), 1991-1992 m.: Deko Debrecin (Vengrija), 1992-1994 m.: Mlekarna Kunin (Čekija), 1994-1995 m.: Vilniaus „Statyba“ (LKL).

Dirbo: Vilniaus „Lietuvos rytas“ (LKL) vyr. treneriu, Vilniaus „Lietuvos rytas“ (LKL) trenerio asistentu, Vilniaus „Lietuvos telekomas (LMKL) trenerio asistentu, Vilniaus TEO (LMKL) trenerio asistentu, Rusijos Kursko „Dinamo“ moterų komandos ir Rusijos moterų rinktinės komandos, Utenos moterų komandos treneriu.   2011 ir 2012 m. pripažintas Rusijos geriausiu metų treneriu. 2014 ir 2015 metais geriausiu Lietuvos moterų treneriu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų