Po pusšimčio metų kartu: kas kam skirta, kaip koja paspirta

Po pusšimčio metų kartu: kas kam skirta, kaip koja paspirta

Ineta BRICAITĖ

Švento Valentino dienos proga ieškojome atsakymo, kas yra meilė. Geriausiai apie meilę, žinoma, žino tie žmonės, kurie santuokoje pragyveno bent pusę šimtmečio. Suradome tokią porą Abromiškėse.
Pranciškus ir Danutė Markevičiai yra susituokę ir kartu gyvena jau 53 metus. Susilaukė per tuos metus sutuoktiniai trijų vaikų, turi septynis anūkus. Tačiau, kas yra meilė, sako nežinantys.

„Tuokėmės, nes reikėjo. Nebuvo ten jokios meilės, – pokalbį pradeda Danutė Markevičienė,- gyvenome 10 kilometrų atstumu, tai buvom nuo vaikystės pažįstami“. Danutė, pasak Pranciškaus, buvo mandra merga – daug dirbo, užsispyrusi, o kai pati Danutė kalba apie vyrą, taip pat vadina jį mandru – su motociklu važinėjo ir merginų dėmesiu nesiskundė. Kilę jie ne iš Abromiškių, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį, o iš vietovių visai šalia Baltarusijos.

 
Taip ir leido Pranciškus nerūpestingas dienas, bet taip jau atsitiko, kad vieną žiemą mirė jo mama. Sunerimo sūnus –  pavasarį bulves reikės sodinti, o moteriškų rankų trūksta. Tad pradėjo ieškoti gaspadinės. Išsirinko Danutę, nes darbšti mergina buvo – audė, buvo vyriausias vaikas šeimoje, padėjo savo jaunesnėms sesėms į mokslus eiti, tėvams ūkio darbus dirbti. „Man rūpėjo darbas, pinigai, o ne meilė. Nei mes draugavom, nei mylėjom. Susituokėm ir gyvenom“, – sakė Danutė.

Norėdamas įsiteikti, Pranciškus Danutę ir ant motociklo pas audėją, kur Danutė  uždarbiaudavo ausdama rankšluoščius, lovatieses, pavėžėdavo. Kartą Pranciškus sugalvojo būsimą žmoną nuvežti tėvui parodyti, bet, kai važiavo per laukus, net nepastebėjo, kaip Danutė nuo motociklo nušoko ir į darbą nupėdino. „Atvažiuoja Pranciškus pas tėvą ir žiūri – o marčios tai nėr“, – juokėsi Danutė. Vėliau jaunikis piktas ir išsigandęs, kad būsimą žmoną pražudė, atvažiavo pas Danutę į trobą, kurioje ji audė, o ji juokėsi taip, kad net pilvą skaudėjo.

Dar anksčiau Danutei siūlė giminaičių vestuvėse būti pamerge ir pabroliu pasiimti Pranciškų, bet ji nesutiko – galvojo, kad Pranciškus pernelyg šykštus ir net saldainių nenupirks. Tada ji nė nenumanė, kad tas taupuolis kada nors bus jos vyras. Bet, kaip pati sako, taupus vyras šeimoje yra gerai.

Untitled-2Susituokė Markevičiai prieš pat bulvių sodinimą – gegužės 1 dieną, 1961 metais. Danutei buvo 22 metai, Pranciškui – 27. Vestuves atšoko pas Danutės tėvus, nes Pranciškaus namuose  buvo gedulas. Vestuvės buvo gražios, bet ir be muštynių neapsiėjo. Po metų gimė pirmoji dukra, dar po poros – ir antroji. Gyveno Markevičiai vargingai, troboje be elektros, vienkiemyje, kol likimas jų nenubloškė į Abromiškes. Danutės sesuo Genė, baigusi Žemės ūkio technikumą, gavo paskyrimą į Abromiškes ir Danutės šeimą pas save pasikvietė.

Atsikraustę į Abromiškes, jie ne iš karto pradėjo gyventi tame name, kuriame gyvena dabar. Iš pradžių gal metus su ketverių ir šešerių metų dukromis Angele ir Roma gyveno Abromiškių dvare, vėliau gavo pusę namo, kuriame gyveno jau ne vienerius metus. Šeima tą namą norėjo išsipirkti, bet neleido kolūkio pirmininkas. Abu sutuoktiniai dirbo fermose, abu buvo darbštūs – giriami ir skatinami premijomis. Sutaupę šiek tiek pinigų, patys savomis rankomis pasistatė namą, kuriame gyvena ir dabar. Čia gimė ir šeimos pagrandukas – sūnus Giedrius. Dideliame name dabar vietos užtenka ir jo šeimai.  

Markevičius džiugina net septyni anūkai. Vyriausiai anūkei – 27 metai, o jauniausiam – vos 6. Svarbiausia, pasak Danutės, yra tai, kad anūkai ir vaikai ne tik dori, bet ir išsimokslinę. „Net pats anūkas kartą paklausė – jūs gi nemokyti, iš kur pas jus tokie protingi vaikai“, – kalba Danutė. Vaikaičiai senelių nepamiršta – ir lauktuvių atveža, ir aplanko, ir apsikabina, pabučiuoja. „Tokie aukšti, kad net apsikabinti nepasiekiu“, – didžiuojasi anūkais Danutė. Markevičiai, patys mokslo mažai ragavę,  visus vaikus į mokslus išleido, o dabar anūkai tėvų pėdomis seka, mokslo siekia, visi savo vietas Lietuvoje rado. Didžiuojasi Danutė ir Pranciškus pedagogėmis dukromis Angele ir Roma, sūnumi Giedriumi, vaikaičiais, kurie yra garsūs savo sričių specialistai. Anūkas Julius, pavyzdžiui, yra garsus fizikas, dabar dirbantis Indijoje. „Didelį konkursą laimėjo, į vieną darbo vietą 25 kandidatai buvo, bet Julius nugalėjo”, – sakė močiutė. Ne vienas šeimos narys dėstytojo kelią pasirinko. Anūkai yra tokie talentingi, kad universitetų vadovybė iš mokslo įstaigų jų išleisti nenori.

Untitled-KLKJ Džiaugiasi Markevičiai ir tais, kurie su jų vaikais ir vaikaičiais šeimas kuria: pavyzdžiui, žentas docentas Aras Puodžiukynas vos prieš kelias dienas Kauno klinikose atliko unikalią širdies operaciją.

Apie meilę Markevičiai turi savo nuomonę: meilė praeina, o kas kam skirta, tai kaip koja paspirta.  Sutuoktiniai pasakojo, kad apie skyrybas nė karto gyvenime nepagalvojo – tiesiog nebuvo kada: reikėjo dirbti, vaikus auginti. „Visko gyvenime buvo. Pasibart tai pasibardavom, bet muštis nė karto neteko, – pasakojo moteris, – visada Dievą mylėjau, tai jis tikriausiai mūsų šeimai ir padėjo“.

Kad ir kiek kartų sutuoktiniai kartojo, kad nežino, kas yra meilė, visgi pripažino, kad per gyvenimą abiems kartu keliauti buvo lengviau. „Ateini, apsikabini, pabučiuoji ir gera“, – sakė Pranciškus. Jam jau šlubuoja sveikata, bet žmona vyru rūpinasi: ji jam ir daktarė, ir slaugytoja, ir taip gerai rūpinasi, kad net gydytojai stebisi.  „Gerai, kad esame kartu. Jei nebūtų su kuo pasibarti, visai liūdna būtų“, – tarsi visas kalbas apie santuoką be meilės pamiršusi atsisveikindama sakė Danutė Markevičienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų