Menininkė Silvija Vaidogaitė apie studijas Škotijoje: universitete mus mokė ne tik kūrybiškumo, bet ir savarankiškumo

Menininkė Silvija Vaidogaitė apie studijas Škotijoje: universitete mus mokė ne tik kūrybiškumo, bet ir savarankiškumo

Eglė Butkutė

Silvija Vaidogaitė – menininkė, gimusi ir užaugusi Elektrėnuose. Baigusi Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją savo profesinį tobulėjimą nusprendė tęsti užsienyje – mokėsi ir baigė Škotijos Heriot-Watt universitetą. Savo kūrybinį kelią pradėjusi dar anks­tyvoje vaikystėje – Elektrėnų meno mokykloje ji mokėsi skambinti fortepijonu, dailės subtilybių, aktorinio meistriškumo. Savo studijas Silvija taip pat susiejo su kūrybiškumu ir menu – užsienyje pasirinko tobulėti mados srityje. Baigusi studijas Škotijoje menininkė ten neliko, o grįžo savo talentą realizuoti į Lietuvą. Čia ne tik atskleidė savo mados ir komunikacijos gebėjimus, tačiau ir išleido poezijos knygą. „Pastebėjau tai, kad tik išvažiavusi aš pradėjau vertinti dalykus, kurie buvo Lietuvoje, norėjau grįžti ir jais pasidžiaugti“, – sako Silvija Vaidogaitė.

Baigėte mokyklą Elektrė­nuose, o vėliau priėmėte spren­dimą studijuoti Škotijoje ma­dos specialybę. Kaip nuspren­dėte, kad norite mokytis užsienyje ir kodėl pasirinkote būtent to­kią specialybę?

Menininkė Silvija Vaidogaitė

Aš visą laiką galvojau, kad man reikia eiti tuo keliu, kuriame būtų kūryba. Elektrėnų meno mokykloje baigiau fortepijono klasę pas mokytoją Oną Navickienę, lankiau dailės mokyklą, po studijų užsienyje, grįžusi į Lietuvą, sostinėje lankiau aktorinio meistriškumo kursus pas žinomą aktorę Jolantą Dapkūnaitę. Dar baigdama mokyklą galvojau, kad studijuosiu architektūrą, bet mama mane skatino stoti į universitetą užsienyje. Ji motyvavo mane, kad ten gali atsiverti daugiau galimybių. Aš, prisipažinsiu, tuo metu to nenorėjau. Mano visi draugai, šeima gyveno Lietuvoje, todėl ir aš pati iš čia išvykti nenorėjau. Aš visuomet klausiau mamos, o tuo metu pati nebuvau tvirtai apsisprendusi, kuo ateityje norėčiau būti, nežinojau, ko noriu, todėl ir nusprendžiau, kad verta pabandyti. Prisimenu, kaip analizavau internetinę svetainę, kur buvo galima rasti visus Jungtinės Karalystės universitetus ir jų siūlomas paslaugas: viską iš eilės skaičiau ir žiūrėjau, kas man labiausiai tiktų. Turėjau minčių pasukti ir kita, ne kūrybine linkme. Galvojau ne tik apie architektūrą ar kūrybines studijas, bet ir apie turizmą, todėl ir geografijos valstybinį egzaminą galvojau laikyti, buvau pasirinkusi geografijos pamo­kas, tačiau vis dėlto egzamino nelaikiau. Renkantis studijų kryptis, bent tuomet, nebuvo galima rinktis labai skirtingų specialybių. Taip, kaip ir Lietuvoje, taip ir Jungtinėje Karalystėje, negalima teikti paraiškų į begalę specialybių ar universitetų. Kai aš rinkausi specialybę ir mokymosi įstaigą, buvo galima teikti paraiškas į penkias skirtingas vietas. Reikėjo rašyti motyvacinį laišką, kuriame būtina nurodyti, kodėl nori būtent ten mokytis. Juk negali motyvaciniame laiške rašyti, kad nežinai, kur tiksliai nori mokytis, todėl ir aš turėjau nuspręsti, kuria kryptimi noriu eiti. Anglijoje studijų trukmė – treji metai, o Škotijoje – ketveri. Analizuodama visas specialybes ir universitetus supratau, kad noriu daugiau žinių ir patirties gauti mados srityje. Škotija mane patraukė tuo, kad šioje šalyje moks­las nemokamas. Atitikau visus reikalavimus, stojau su gana aukštais balais, su draugių pagalba padariau savo darbų aplanką, nupiešiau mados iliustracijas ir viską išsiunčiau. Taip ir įstojau į Herriot-Watt universitetą, mados specialybę (BA (Hons) Fashion, Heriot-Watt Univer­sity). Didžiausia mano patarėja ir palaikytoja buvo mama, kuri mane drąsino ir skatino nebijoti ieškoti savęs. Užsienio universitetai nebuvo vieninteliai mano pasirinkimų rate. Aš taip pat siunčiau prašymus ir į Lietuvos universitetus, tokius kaip Vilniaus universitetas bei ISM. Tačiau sakiau sau, kad Lietuvoje liksiu mokytis tik tuomet, jei gausiu valstybės finansuojamą vietą. Buvau įstojusi į iš dalies finansuojamą vietą ISM universitete, ten ir specialybės buvo visiškai iš kitos srities – susijusios su verslu, tačiau ne su kūryba. Todėl susidėliojau visus pliusus ir minusus bei priėmiau sprendimą savo jėgas ­išbandyti užsienyje.

Kaip atrodė lietuvės studen­tės gyvenimas Škotijoje?
Gyvenimas Škotijoje buvo tikrai labai linksmas. Neslėpsiu, pačio­je pradžioje buvo labai sunku. Kadangi išvažiavau viena, viską turėjau daryti pati – ieškojau buto, gaminau valgyti, nors prieš tai su maisto ruoša neturėjau nieko bendro. Tikriausiai ir Lietuvoje būtų buvę panašiai, nes išvykus iš namų tėvai ir Vilniuje nebegamintų valgyti. Pirmaisiais mėnesiais valgydavau greitojo maisto restoranuose, kuriuos jau žinojau anksčiau, tad nemažai priaugau ir svorio. Tačiau vėliau suėmiau save į rankas ir viską susitvarkiau. Užsienyje viskas yra kur kas sunkiau, nes kalbi ne gimtąja kalba, skiriasi ir kultūra. Anglų kalbos gramatiką mokėjau labai gerai, bet kalbėti pradžioje buvo baisu, tačiau tai, kad išvažiavau viena, padėjo tobulėti ir nugalėti baimes. Greitai susiradau draugų, nes nebijojau eiti viena į vakarėlius, nebijojau pati užkalbinti žmonių. Būdavo labai smagu, nes su draugais susigalvodavome įvairių veiklų: kartu gamindavomės vakarienę, eidavome į kiną ir tikrai daug šokdavome.

Sakėte, kad dar prieš stojant į universitetą, lankėte ir baigėte Elektrėnų meno mo­kyk­lą, mokėtės groti, piešti. Ar šios užklasinės kūrybinės veiklos padėjo apsispręsti dėl to­limesnės ateities ir toliau siek­ti tikslų kūrybiniame kelyje?
Manau, kad apsisprendimui šios veiklos tikrai padėjo. Man labai patiko dailė, aš atsipalaiduodavau dailės pamokose. Nors ten nebuvo visiškos kūrybinės laisvės, mokėmės piešimo technikų, turėjome atsižvelgti į tam tikras taisykles, tačiau man labai patiko. Dailė nėra lengva meno sritis, reikia turėti pakankamai daug žinių. Užklasines menines veiklas lankiau nuo mažumės ir, manau, kad jos man labai padėjo atrasti savo meninę pu­sę, padėjo suprasti, kad esu meniškos sielos žmogus, kad man patinka kurti ir save atskleisti per kūrybą. Tiek mano mama Regina, tiek mano močiutė Bronislava yra kūrybingos, todėl tiek mano veikla, tiek mane supantys žmonės visuomet buvo susiję su kūryba ir tai taip pat manyje augino kūrybiškumą. Prisipažinsiu, dar mokykloje humanitariniai dalykai man geriau sekėsi nei tikslieji mokslai, aš visiškai nenorėjau sieti savo gyvenimo su skaičiais, matematika, man reikėjo daugiau laisvės. Labai malonu prisiminti tuos laikus, nes buvo labai gera atmosfera ir yra išlikę nuostabūs prisiminimai.

Užsiminėte, kad dailės užsiėmimuose negalėjote į viską žvelgti visiškai iš kūrybinės pusės, ten reikėjo laikytis ir tam tikrų taisyklių, technikų. O kaip buvo studijose? Kiek jose buvo duota kūrybinės laisvės?

Su mama Regina, kuri visada skatino nebijoti savęs atskleisti

Buvo tam tikros gairės, kurių reikėjo laikytis, bet, galiu pasakyti, kad kūrybinės laisvės buvo tikrai daug. Mes gaudavome tam tikrą temą, kurioje turėdavome save parodyti iš kūrybinės pusės, atskleisti savo kūrybiškumą per duotą perspektyvą. Universitete mus mokė ne tik kūrybiškumo, bet ir savarankiškumo. Mokėmės, kaip savarankiškai rasti reikiamos informacijos darbams. Pavyzdžiui, buvome gavę temą – sportas ir mada. Turėjome rasti informacijos, kaip sportas siejasi su mada, koks jų santykis. Mūsų grupė išsirinko fechtavimą, nes mums at­rodė, kad tai – viena iš stilingiausių sporto šakų. Turėjome kelių žmonių komandą ir visi rinkomės spalvas, medžiagas ir kūrėme kolekciją, derinome, kad viskas derėtų tarpusavyje. Komandoje dirbti kūrybišką darbą yra sunkiau. Dirbdamas vienas turi visišką kūrybinę laisvę, o dirbant komandoje reikia derintis ir su kitais, reikia turėti bendrą tikslą. Pačioje studijų pradžioje turėjome visišką kūrybinę laisvę, galėjome rinktis, ką tik nori­me. Aš, prisimenu, iš marškinių kūriau kelnes. Turėjome atskleisti savo kū­rybiškumą ten, kur kai kam gali atrodyti, kad tai – neįmanoma. Paskutiniais – ketvirtaisiais – studijų metais man teko pakeisti kursą, tačiau žinau, kad būtent tada buvo suteikta didžiausia kūrybinė laisvė. Tais metais reikėjo kurti savo drabužių kolekciją, kuri ir buvo baigiamasis darbas. Viską nuo pradžios iki galo reikėjo sukurti pačiam – pradedant tema, baigiant pristatymu. Reikėjo sukurti šešis įvaizdžius. Mano kurso draugai dirbo ne tik dienomis, bet ir naktimis, nes tai – labai sunkus darbas, reikalaujantis daug laiko.

Kodėl paskutiniais metais pakeitėte kursą?
Trečiame studijų kurse aš įsidarbinau pilnu etatu mados par­duotuvėje „Harvey Nichols“. Tai prabangos prekių parduotuvė, geras darbo užmokestis, todėl nenorėjau prarasti darbo. Kai dirbi pilnu etatu, pajauti skirtumą lyginant su tuo, kai esi studentas ir skaičiuoji kiekvieną centą, kai gyveni taupymo režimu. Aš, kaip ir daugelis kitų jaunų žmonių, taip pat mėgau pramogauti su draugais, smagiai leisti laiką, nenorėjau, kad mano gyvenimu užsienyje turėtų rūpintis šeima, todėl reikėjo labai gerai apgalvoti savo finansus. Ir kai pradėjau dirbti pilnu etatu geroje vietoje, pajaučiau visiškai kitą gyvenimo skonį. Šis darbas man suteikė ne tik finansinę laisvę, tačiau ir praplėtė akiratį. Ten dirbdama susipažinau ir pradėjau bendrauti su labai įdomiais žmonėmis, galėjau tvirčiau jaustis stovinti ant žemės. Man labai patiko darbas, aš ilgai apie jį svajojau. Ir kai pajauti šį jausmą, visko atsisakyti ir grįžti atgal nesinori. Aš supratau, kad darbo ir mokslų baigiamajame kurse nepavyks suderinti, todėl turėjau ieškoti išeičių, kad nei studijos, nei darbas nenukentėtų. Kreipiausi į universiteto dekanę, jai paaiškinau visą situaciją ir paklausiau jos patarimo, ką turėčiau daryti, kaip galėčiau suderinti studijas su darbu. Ji mane suprato, pasakė, kad mano noras – ambicingas, tačiau nėra neįmanomas. Ji pasakė, kad dirbti pilnu etatu ir mokytis paskutiniame kurse būtent toje specialybėje, kurioje studijavau aš, praktiškai neįmanoma, nes vien studijos reikalauja, kad studentai visą laiką atiduotų studijoms ir baigiamajam darbui. Ji man pasiūlė tiesiog pakeisti kursą. Ir džiaugiuo­si, kad viskas pasisuko tokia linkme. Paskutiniame kurse norėjau gilintis į mados komunikaciją. Man visada patiko mada, bet kartu man gerai sekėsi ir dizainas, bet buvo dalykų, kurių aš ir nemėgau. Dėl to mane kartais aplankydavo mintys, kad, galbūt, man reikėjo pasukti kitu keliu, gal reikėjo savo gyvenimą sieti su komunikacija. Bet tai buvo tik pasvarstymai. Studijų kurse mes buvome susipažinę su šia sritimi ir tik tada linkome daugiau į dizaino pusę. Tačiau dekanė pasakė, kad negaliu studijų pabaigti komunikacijos kurse, nes tam trūktų žinių ir ji man pasiūlė save išbandyti mados marketingo ir pardavimų srityje. Tais metais tame kurse nebuvo daug paskaitų, todėl galėjau suderinti studijas su mokslais, baigiamasis darbas buvo kiek kitoks, nei tai, ką ruošė mano kurso draugai iš mados studijų. Man nereikėjo kurti kolekcijų ar atlikti kitų kūrybinių darbų, turėjau parašyti disertaciją, kas Lietuvoje prilygtų bakalauro baigiamajam darbui. Mano darbo tema buvo susieta su technologijomis ir mada. Aš gilinausi, ar yra madai vietos technologijų pasaulyje. Ir labai džiugu matyti, kad visa tai jau virsta realybe – jau yra kuriamos suknelės su LED šviesomis, kuriami drabužiai, kurie, pavyzdžiui, gali keisti spalvą vos vienu telefono ekrano palietimu. Kai mokiausi, šių dalykų dar nelabai buvo. Tuo metu gyvenau tikrai įtemptu ritmu: penkias dienas dirbau, o dvi dienas mokiausi universitete. Nuovargis buvo didžiulis, todėl teko priimti sprendimą ir dirbti mažesniu etatu. Tačiau viskas pavyko puikiai, parašiau baigiamąjį darbą ir baigiau universitetą. Prisimenu, kad marketingo studijose, prie kurių prisijungiau tik paskutiniame kurse, baigiamąjį darbą parašiau geriau ir gavau aukštesnius balus nei kiti studentai, kurie šiose studijose mokėsi nuo pirmojo kurso. Džiaugiuosi dėl to, kad galutinis balas nebuvo vien iš paskutiniųjų metų, o universiteto vadovybė atkreipė dėmesį ir į balus, kuriuos buvau gavusi tuos trejus ­metus mados studijose.

Baigusi studijas, grįžote į Lietuvą?

Džiaugsmas, gavus universiteto baigimo diplomą

Kai tik gavau diplomą, nusipirkau bilietą namo. Buvau labai pasiilgusi namų ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl grįžau atgal į Lietuvą. Taip pat ilgėjausi šeimos, draugų, lietuviško maisto. Vilnius man atrodė tokia neįgyvendinta svajonė – nepagyvenau šiame mieste, nors anks­čiau norėjau ir svajojau kartu su draugėmis. Man atrodė labai puiku, kad Vilniuje yra ir miestas, ir gamta, ir upė. Lietuvoje yra aiškūs 4 metų laikai. Škotijoje oras dažniausiai yra niūrus ir vidutiniška oro temperatūra – nei šalta, nei šilta. Mažai kada galėdavau vilkėti šortus ar suknelę trumpomis rankovėmis, o Lietuvoje ateina tas laikas, kai taip rengtis galima. Pastebėjau tai, kad tik išvažiavusi aš pradėjau vertinti dalykus, kurie buvo Lietuvoje, norėjau grįžti ir jais pasidžiaugti. Visada galvojau, kad jei norėsiu išvykti, visada galėsiu.

Grįžusi į Lietuvą, toliau savo gyvenimą siejote su kūryba – lankėte aktorinio meistriškumo kursus, prisidėjote prie Lietuvoje gerai žinomo žurnalo „Aš ikona“ veiklos, kūryboje ieškojote savęs. Kokios gali­mybės atsivėrė Lietuvoje? Kaip prisimenate tą laikotarpį?
Kai grįžau į Lietuvą, visų pirma savęs ieškojau reklamos agentūroje. Ten man pasiūlė gerą atlyginimą ir iš karto suteikė galimybę užimti projektų vadovės poziciją. Džiaugiausi, kad tik pabaigus studijas, turėjau galimybę pradėti jau nuo aukštų pareigų, tuo metu maniau, kad man labai pasisekė. Tačiau bėgant laikui vis dar norėjau ieškoti savęs. Man visada buvo labai svarbu, kad pati būčiau laiminga ir džiaugčiausi tuo, ką darau. Baigusi darbą su reklamos agentūra nusprendžiau kurį laiką pabūti laisvai samdoma darbuotoja, nes labai norėjau pabandyti dirbti sau, norėjau pasižiūrėti, ar aš tai sugebu. Tuomet ir pajutau viduje jausmą, kad man reikia grįžti prie to, nuo ko ir pradėjau – prie mados. Tuomet prisijungiau prie „Aš ikona“ veiklos ir žurnale dirbau laisvai samdoma stiliste. Prie šio leidinio veiklos dirbau apie metus. Man patiko dirbti su drabužiais, patiko fotosesijos. Tas mano gyvenimo etapas buvo susietas su savęs paieškomis. Visos patirtys – tiek reklamos srityje, tiek dirbant stiliste – man davė daug gero, turiu gražių prisiminimų ir patirties. Man trūko kūrybos ir džiaugiuosi, kad tada turėjau drąsos klausyti savo širdies ir ieškoti to, kas man pačiai būtų geriausia. Grįžusi į Lietuvą dirbau laisvai samdoma tekstų kūrėja, stiliste, lankiau aktorinio meistriškumo kursus. Aš manau, kad Lietuva suteikia daug galimybių save išbandyti ten, kur jauti, kad nori ir gali išreikšti savo sugebėjimus.
Apie Silvijos Vaidogaitės toli­mesnį profesinį kelią, keliones ir jų reikšmę kūrybiškumui bei poezijos knygą kviečiame skaityti kitame „Elektrėnų kronikos“ numeryje.

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo.
Bus daugiau

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69