Menininkė Silvija Vaidogaitė: svarbu yra tai, ką jauti pats

Eglė Butkutė

Ankstesniame „Elektrėnų kronikos“ numeryje supažindinome skaitytojus su menininke Silvija Vaidogaite. Kūrybiškumu pasižyminti įvairiose meno srityse ir nebijanti savęs išbandyti skirtingose veiklose, Silvija baigė Škotijos Heriot-Watt universitetą, mados specialybę, tačiau užsienyje gyventi neliko, o grįžo į Lietuvą ir savo gabumus atskleidžia gimtojoje šalyje. Dirbusi reklamos srityje, taip pat žinomame mados žurnale „Aš ikona“, menininkė nusprendė daugiau dėmesio skirti su komunikacija susijusiam darbui, o karantino metu ji išleido ir pirmąją savo poezijos knygą „Sau“.

Internete galima rasti Jūsų sukurtą puslapį „Suknelė be panelės“. Kas tai?

Čia aš susiejau savo meilę madai ir rašymui. Tai tokia internetinė svetainė, kurią aš naudoju savęs pateikimui, pristatymui. Kurį laiką buvau ją apleidusi, turiu minčių daug ką ten pakeisti, nes dabar esu kaip batsiuvys be batų. Tame puslapyje yra mano paslaugų aprašymas. „Suknelė be panelės“ puslapio pradžioje ir yra rašoma, kad žiūri į ant pakabos kabančią suknelę ir atrodo, kad lyg ir viskas gerai – ji graži. Žiūri į ją ilgai, nes kažkas neleidžia visiškai ja patikėti. Žiūrėdamas supranti, kad jai šio to trūksta. Ir tikrai – jai trūksta formos, charakterio ir patrauklios asmenybės. Aš manau, kad būtent taip nutinka ir su prekių ženklais be tinkamo turinio. Čia yra daug svarbių veiksnių, su kuriais aš ir dirbu jau ne vienus metus. Visur yra svarbi kūryba. Vienas žodis, iš jo sudaryta frazė, sakinys ar tekstas turi fenomenalią galią. Sėkmingas tas, kuris tai suvokia ir nepraleidžia galimybės tuo pasinaudoti. Vienu atveju žodžiais ir vaizdais išreiškiame jausmus, pojūčius, emocijas, kitu – visa tai sukeliame į socialinius tinklus. Labai svarbu yra ir tai, kaip klientas jausis, įsigijęs siūlomą produktą, kokias emocijas jam sukels pasinaudojimas unikalia paslauga. Mano kuriami tekstai garso ar vaizdo klipams leidžia klientui mintyse paragauti produko, įsivaizduoti, kad jau naudojasi paslauga, leidžia bent pirštų galiukais prisiliesti, išgirsti, pajausti. Taip pat, manau, kad yra svarbu klientui suteikti progą susipažinti su kvapą gniaužiančia istorija ir suprasti, kodėl tai yra daroma, kas yra daroma ir kas įkvepia bei motyvuoja tobulėti ir judėti toliau. Džiaugiuosi tuo, kad, kalbėdama apie savo gebėjimus kūrybiškai, sulaukiau nemažai pasisekimo, į mane atkreipė dėmesį, suradau daug partnerių. Taip pat galiu pasidžiaugti ir tuo, kad į tokį savo gebėjimų pateikimą atsiliepė net žmonės, kurie tuo metu bendradarbiauti galimybės neturėjo, tačiau vėliau manęs nepamiršo ir po kurio laiko pasirinko naudotis būtent mano paslaugomis, nes gebėjimų pristatymas jiems paliko įspūdį. Aš manau, kad rašytojas taip ir turėtų prisistatyti – kūrybiškai, kad nebijotų savęs pateikti kitaip nei kiti, jei nori nepa­simesti didelėje masėje.

Turite daug kūrybinių min­čių: ir mada, ir reklama, tekstai, rodos, visas Jūsų gyvenimas paremtas vien kūryba. Iš kur kyla visos mintys ir idėjos?
Atsakymo į šį klausimą, greičiausiai, aš ir pati neturiu. Man atrodo, kad tai tiesiog savaime kyla, kad tam nereikia papildomų pastangų. Aš net neprovokuoju to, nes kai bandai specialiai kažką sukurti, tai ir sekasi ­gerokai sunkiau. Tai turi būti natūralus procesas. Man kartais atrodo, kad man pats gyvenimas siunčia viską, kad galėčiau tobulėti. Šiuo metu esu JAV, visai neplanuotai atsidūriau tarp žmonių, kurie man daug davė, kad atsirastų dar daugiau kūrybinių minčių. Tų minčių tiek, kad kartais net baisu ką nors svarbaus pamiršti, todėl dabar kiekvieną kilusią idėja užsirašau, kad ji nedingtų. Aš manau, kad visos mintys ir idėjos yra įgimtos. Augau tarp kūrybingų žmonių, mano mama ­Regina visada buvo susijusi su menu, ji dirbo meno srityje, nuolat gyveno su muzika, namuose ir tapydavo, gal tai taip pat turėjo įtakos mano atei­čiai, ugdė mano pačios išradingumą. Kiekvieną dieną man gimsta vis ­nau­jos idėjos, aš dieną pradedu vis su nauja mintimi, todėl dar jaučiuo­si labai daug ko nepadariusi, bet tikiuosi, kad visas idėjas įgyvendinsiu ir tai neliks tik mintimis.

Labai daug keliaujate – šiuo metu esate JAV, apkeliavote nemažai ir kitų šalių, net savanoriavote Hondūro Resupublikoje, vietoje, kuri daug ką išgąsdina nesaugumu. Ar kelionės turi įtakos Jūsų kūrybinėms mintims?

Manau, kad kelionės, pasaulio­ pažinimas, kitų kultūrų pamatymas­ kūrybiškumui duoda labai daug. Ke­lionių nenuginčijama nauda yra ne tik kūrybiškumui, tačiau ir visam žmo­gaus gyvenimui, jo pasaulėžiūrai, tobulėjimui. Juk yra sakoma, kad vienintelis dalykas, kuriam nereikia priežasties – tai kelionės. Ir aš visiškai su tuo sutinku. Manau, kad žmogus turi keliauti ne tik tuomet, kai jaučiasi pavargęs, nori pailsėti ir keliauja į užsienio šalis atostogauti. Aš manau, kad kelionės turėtų būti labai svarbi žmonių gyvenimo dalis, mes labai daug ką prarandame nekeliaudami. Sėdėdamas vienoje vietoje, matydamas tik vieną kultūrą, nuolat bendraujantis tik su tais pačias žmonėmis, girdintis tik vieną kalbą žmogus praranda labai daug galimybių. Keliaujant susipažįsti su svetimomis kultūromis, kitaip pradedi matyti pasaulio spalvas. Ir tada savaime žmogus negali kažko gero nepasisemti, tiesiog natūraliai gauna įkvėpimo, kažko naujo. Prie to prisideda viskas – tiek gamta, tiek architektūra, žmonės, istorija. Neseniai lankiausi Dominikos Respublikoje. Rodos, kad nedaug keliavome po šalį, tačiau pastebėjau tokius kontrastus, kurie kažką manyje taip pat pakeitė. Stebėjau tos šalies atlikėjų meninius pasirodymus, aprangą, atkreipiau dėmesį į tai, ką ten žmonės valgo, ką geria, kaip lei­džia savo laiką ir mane tai šokiravo. Kontrastai tarp prabangių viešbučių ir skurdo gatvėje priverčia giliau susimąstyti apie tam tikrus dalykus, apie tai, kas yra svarbiausia gyvenime. Kol nepamatai kitokio gyvenimo, galbūt ne taip vertini tai, ką turi, nes tada supranti, kad tavo kasdienybė – kažkieno svajonė. Rodos, kad kiekvienas žinome, kad pasaulyje yra blogiau, nei ten, kur gyvename mes, tačiau kai atsiduri viso to centre, kai matai, kad vaikai, kurie turėtų mėgautis vaikyste ir žaisti su draugais, gatvėje prašo išmaldos, kad turėtų ką pavalgyti, pradedi labiau vertinti tai, ką turi, pradedi mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitą. Supranti, kad gyvenime turėtų būti svarbūs ne tik materialūs dalykai, tačiau ir žmogiška šiluma, atjauta, švelnumas. Man visuomet buvo svarbu padėti kitiems, tai tokie dalykai, pamatyti kitose šalyse, mane skatina gilintis į tas problemas, skatina tai, kad tobulėčiau ne tik profesinėje srityje, tačiau ir iš žmogiškosios pusės. Kiekvienas į tokius vaizdus greičiausiai reaguoja skirtingai, tačiau mane tai skatina domėtis tuo, kodėl taip atsitinka. Dažnu atveju pastebiu, kad daug kur trūksta edukacijos. Ir tai tampa lyg užburtu ratu. O prie edukacijos galime prisidėti kiekvienas. Kelionės ugdo norą būti geresniam, labiau vertinti tai, ką turi, suprasti, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kad niekas negali teisti kito žmogaus, nes tik jis pats žino, kokią istoriją jis gyvena, su kokias sunkumais susiduria. Kelionės skatina į viską žiūrėti plačiau, o tai prisideda ir prie kūrybiškumo ugdymo.

Savo kūrybiškumą įpras­minote ir poezijos knygoje, kurią pavadinote „Sau“. Dažnai jauni žmonės mažiau domisi poezija, kaip kilo mintis išleisti poezijos knygą?
Tiesą pasakius, pradžio­je neturėjau minties išleisti knygos.­ Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš keletą metų į galvą visiškai netikėčiausiu laiku pradėjo lįsti įvairios kūrybiš­kos mintys. Būdavo taip, kad eidavau gatvėje, o mintyse susidėdavo graži frazė. Ir tai nutikdavo visiškai netikėtai, kasdieninio gyvenimo sraute. O mintys kildavo ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, tačiau vėliau nusprendžiau, kad viską reikia užsirašyti. Tai buvo pradžia. Mano kūryba yra daugiau iš modernio­sios poezijos pusės. Tų mūzų, kurios įkvėpia kurti, taip pat yra ne ­viena. Anksčiau aš mūzomis netikėjau, tačiau dabar mane kurti įkvepia žmonės, esantys šalia manęs, tie, kurie anksčiau buvo mano gyvenime. Aš nežinau, ar kūrybai įkvepia tikrai žmonės, galbūt tai gali būti ­tiesiog jausmas, kaip pats jautiesi prie tų žmonių. Kai supratau, kad visai gražios mintys ateina į galvą, stengiausi specialiai bandyti kurti, bandžiau sukurti ilgesnius eilėraščius, tačiau nieko iš to neišėjo. Man pačiai tai nepatiko, nes tai nebuvo išjausta, nebuvo natūralu. Mano kūryba, eilės į galvą ateina pačios, kai jų nesitiki ir nelauki. Poezija man nėra pragyvenimo šaltinis ar sritis, iš kurios gaučiau užmokestį. Poezija man yra laisvė, natūralus procesas. Kai prasidėjo karantinas, teko daugiau laiko praleisti namuo­se ir sugalvojau, kad visas užrašytas mintis reikia persirašyti į vieną vietą. Tuo metu, kai viską perrašiau, viską išjautusi buvau neseniai, todėl skaitant viską vėl, visi patirti išgyvenimai grįžo, todėl ­knygą išleidau ne iš karto. Pati turėjau susigyventi su savo kūryba, turėjau užaugti iki to. Kai supratau, kad noriu išleisti knygą, supratau, kad noriu savo kūrybą įprasminti tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis. Prasidėjo kitoks kūrybinis procesas, kuris taip pat turėjo tam tikrus etapus. Bandžiau viską tinkamai sudėlioti, bet tai sunkiai pavyko. Mano draugas davė man gerą patarimą. Viską perskaitęs, jis manęs paklausė, kodėl aš bandau viską sudėlioti kažkokia tvarkinga eiga. Jis pasiūlė, kad at­kreipčiau dėmesį į savo chaotišką asmenybę, kad ir mano knyga atspindėtų mane pačią, kad viskas būtų natūralu ir tikra. Aš paklausiau jo patarimo ir pradėjau koncentruotis į kitus dalykus, dabar išleista knyga yra suskirstyta į keturis skyrius, kurie yra artimi man, tokia tvarka, kad aš pati jausčiau malonumą, kad visų pirma pati žinočiau, kur yra ta knygos kulminacija. Pasakiau sau, kad kada daugiau, jei ne per karantiną knygą išleisiu. Ir išsikėliau sau tikslą viską pabaigti ir išleisti knygą kitam ­gyvenimui. Ir visai neblogai, manau, pavyko.

Pats pavadinimas ir at­sklei­džia tai, kad visų pirma, knyga ir yra dedikuota Jums pačiai?
Taip, nes viską dariau pati dėl savęs. Tačiau man taip pat kilo tokia mintis, kad aš labai norėčiau ir džiaugčiausi, jei atsiras žmonių, kurie, skaitydami mano eiles, jas išgyvens ir prisitaikys sau. Kad jiems tai bus ne apie mane, o apie juos. Knygoje sudėtos tos frazės, kurias sakiau sau, tačiau, manau, kad daug žmonių gali išgyventi panašias emocijas, galbūt atsidurti panašiose situacijose ir tai gali atspindėti ir jų gyvenimą, ne tik mano. Prisimenu, kai savo eiles atidaviau dizainerei, kuri kūrė visą knygos dizainą. Man pačiai, grei­čiausiai, turėjo praeiti daugiau laiko, kad galėčiau išleisti savo kūrybą, kad ji iš naujo manyje nesukeltų tų emocijų, išgyvenimų. Kūryba man yra lyg apsinuoginimas. Juk duodamas skaityti savo mintis kitam žmogui tu apnuogini savo sielą. Tai daryti nėra lengva. Kai viską darai dėl savęs – kritika ar komentarai nėra svarbūs, nes ne dėl įvertinimo tai buvo daroma. Didžiausias iššūkis yra atskleisti visą savo vidinį pasaulį, nuspręsti, kad nori jį pasilaikyti ne tik sau, bet parodyti ir kitiems. Aš džiaugiuosi, kad po knygos išleidimo atsirado žmonių, kurie kreipėsi į mane, ieškodami patarimo, kaip įprasminti savo kūrybą. Aš pati dar norėjau surengti knygos pristatymą, tačiau tuo metu Lietuvoje buvo sunki pandeminė situacija, buvo karantinas, todėl pristatymo ir nesurengiau.

Galbūt poezijos knyga „Sau“ nebus pirma ir paskutinė? Galbūt pavyks surengti kito kūrinio pristatymą?

Manau, kad tai tikrai nebus pirma ir paskutinė mano knyga. Jau dabar turiu dvi idėjas, kurios jau yra pradėtos. Tik dar nenusprendžiu, ku­rią idėją noriu įgyvendinti. Kai tai darai ne dėl pinigų, o dėl savęs, turi stipriai pasiruošti psichologiškai. Jei rašai apie tai, kas tau yra skaudu, supranti, kad kiekvieną kartą, prisėdęs viską užrašyti į vieną vietą, tu viską išgyvensi iš naujo. Ir tuo­met turi nuspręsti, ar tau to reikia dabar, ar geriau palaukti, kol viskas susigulės. Kai rašai apie kažką, kas smagu, yra lengviau. Tačiau manau, kad gilūs išgyvenimai turi didesnį kūrybinį svorį. Dažniausiai tie išgyvenimai paliečia stipriau.

Ką palinkėtumėte žmogui, kuris jaučia, kad turi kūrybinio potencialo, tačiau nežino, kurioje tiksliai srityje galėtų save išreikšti?
Aš taip pat kūrybinio potencialo turiu daugelyje sričių, bet daug ko dar neišbandau ar neįgyvendinu, todėl nežinau, ar šiuo klausimu galėčiau būti gera patarėja. Anksčiau turėjau di­desnį baimės jausmą, labiau rūpėjo, ką kiti pagalvos, labai norėjau, kad viskas būtų atlikta tobulai, turėjau stiprų perfekcionizmo jausmą, kurį dabar stengiuosi numalšinti. Pakeitus požiūrį į kai kuriuos dalykus viskas pasidarė lengviau. Pirmas patarimas ir būtų – nebijoti. Nebijoti ne tik atsiskleisti, bet ir išbandyti save įvairiose srityse. Reikia atsikratyti to baimės jausmo, ką kiti apie tave pagalvos ar kaip tu atrodysi prieš kitus. Svarbu yra tai, ką jauti tu pats. Juk jei jauti, kad turi kūrybinį potencialą, reiškia, kad gebi kažką sukurti. Todėl turi eiti ir daryti. Gali būti taip, kad tai nebus tai, apie ką tu galvojai ir ką įsivaizdavai, todėl nereikia išsigąsti ir nebijoti kitų variantų. Kartais žmogus gali įsivaizduoti, kad jam galbūt patiks rašyti, tačiau kai tai pradeda, supranta, kad tai visiškai ne jam. Tada tiesiog reikia bandyti. Aš pati nesijaučiu visko išbandžiusi, man kyla įvairios mintys. Ir jei viską būčiau pradėjusi bandyti anksčiau, jei anksčiau nebūčiau bijojusi kitų nuomonės, jei būčiau supratusi, kad tobulybės vaikymasis nėra prasmingas ir naudingas, dabar, greičiausiai, būčiau padariusi dar daugiau. Geriausia yra pradėti daryti ir tobulėti proceso eigoje, nenorėti, kad iš karto viskas pavyktų nepriekaištingai, nes dažnai viskas ateina su laiku ir su praktika. Taip pat visada reikia klausyti paties savęs ir lyginti save tik su savimi pačiu, o ne su kažkuo kitu.

Keli modernios poezijos kūriniai iš S. Vaidogaitės knygos „Sau“:

Rėmai
Jei nori
Įtalpinti mane
Į vienokį ar kitokį,
Visiems priimtiną rėmą,
Gaila tik,
Kad aš –
Ne vienos dalies paveikslas,
Kuriam toks tiktų,
Aš – kūrinys iš keliolikos dalių,
Kažkuo susijusių,
Bet neretai,
Sunkiai net ir save suprantančių.

Savastis
Nėra didesnės tragedijos
Už žmogų rūke,
Desperatiškai ieškantį savo kelio,
Bet vis nuklystantį takais, atimančiais
Po vieną,
Bet svarbią
Jo savasties dalį.

Aš
Kol nusprendusi
Po nakties atsibusti
Apsikabinusi žmogų,
Kuriuo tapau –
Su visais savo jausmais
Ir nuodėmėm –
Vieną pirmadienio rytą
Taip ir padariau.
Galiu viską –
Primenu sau.

Sau
Savy
Turiu ir visada
Turėjau
Viską, ko man reikia,
Ko visad ir reikėjo.

Tau
O tave aš myliu
Ir mylėsiu
Kaip saulė ir mėnulis myli vienas kitą –
Iš toli,
Prasilenkdami,
Bet kol visata egzistuos.

Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės albumo