Maisto gaminimas

Maisto gaminimas

Kiaulės pjovimas
Pasakojo  Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Taukinis – tai kiaulės riebalai, susukti su druska ir prieskoniais, plėvėn. Didelį susuka, dar susiūna. Tai in pavasarį laika, tik tadu pjauna. Tai net kept’ jo nereikia, jis kvepia, o taukų niekas nelyda.  Taukinį naudoja ir sriubom vyrt’, atpjauna gabaliuku, pagrūda pagrūda, kad jis susigrūst ir deda kopūstuosna. Labai skanu.
Šaltiena – drebulė. Ją virė  dažniausiai Užgavėnėm. Prieskonių dėja. Viri iš kojų, ausų, galvą naudoja atskirai, viri sriubas.
Kepeninės – apverda viską. Mėsą ėmi nuog galvos, nuog spranda. Tada ima kepenis, plaučius, širdį, inkstus, gerklas, viską apverda, deda prieskonių, druskos, viską sumala ir prikemša žarną, tik nestipriai, laisvai, kad verdant’ nesprogt.

Pasakojo  Elena Čechavičiūtė Suchockienė iš Semeliškių
Prieš Kalėdas visada pjovė kiaulę. Iš pilva darė skilandžius, iš žarnų, išplovį, kepė vėdarus. Ir bulvinius ir kraujinius. Iš krauja dar virė juką. Kraujas greit sustingsta, tai jį išmaiša su druska ir su juoda duona, užverda vandenį, deda pipirų, druskos, lapelių ir pila tą išmaišytą kraują.
Papjovus kaulę pirmiausiai kepė smegenis, an keptuvės pačirškina svogūnų ir deda smegenis, vaikai labai valgė. Virė šaltienas. Ir iš šviežios mėsos, ir iš sūdytos, iš galvos, kojų, prideda kiek mėsytės. Verda ilgai, kad sustingtų. Kauliukus kepė an keptuvės. Pripjausta bulvių, morkų, deda kauliukus, dar svogūna, pasūdina ir pečiun. Kauliukai skaniai isitroškina. Duoda pietum per darbymetes.
Šienapjūtė, rugiapjūtė – lašiniai, skilandis, kumpis, daug dirba, reikėja stipriai pavalgyt’. Buva ir talkos ir samdė žmones.
Per Velykas tai pjovė veršelį. Kepė kumpį, prismaigsta lašinukų ir pečiun. Paskui virė ir sriubon dėja.
Buva mada, kai laika paršavedi, tai mažiuku vienu palienka, paskui kiek paaugusi nuduria, nuplikina, prikiša pilvukan kokios maltos mėsos dar, ar be nieka ir kepa. Gražus, geltonas, o skanumėlis…  
Pasakojo  Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė iš Šarkinės k.
Iš kiaulienos dari skilandį. Pūslių nedari, jom žaisdava vaikai, išpūsdava, vidun pripildava žyrnių ir turėja barškutį.
Skilandį dari iš skrandžia. Mėsu naudoja visokiu, tik užpakalinių kumpių nenaudoja, juos atskirai sūdi ir rūkina. Sudėdava palendvicas ir visokias atraižas, dėja ir gerų lašinukų. Pjausti mėsu peiliais, nemali, dėja druskos, pipirų, truputį salietros. Salietros buva galima nusipirkt’ vaistinėj, buva tokia skaidri, persišviečianti. Mėsu nekočioj gerai išminkina, tada gerai prikiša pilnu pilvu, kad būtų kietas, ir užsiuvį dar užklijuoja žarnos gabaliuku, kad neinteitų oras. Toj žarna, kai džiūsta, tai pilnai prilimpa. Tada skilandį suspaudžia keliais iš visų pusių apdėtais pagaliukais ir pakabina džiūt’ palei krosni. Čia jis kaba ilgai, kol gražiai parausta ir truputi apsirūka. Atskirai skilandžių niekas nerūkina, kad nuo karščia nesprogt.
Dešros, lašiniai, kumpiai. Dešras dari, ale jų ilgai nelaiki, paskui jos sudžiūsta, pabąla. Lašinius sūdi stipriai, juos ir kumpius rūkina.
Pasakojo Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė iš Žuvyčių k.  
Vasaru tai lašiniai, skilandis, kumpiai.
Skilandžius mokėja padaryt’, tai ne dabar krautuviniai. Skilandžiam visadu surenki pačiu geriausiu mėsu, supjaustai dideliais gabalais, sudedi medinėn dėčkutėn, druskos, pipira, česnaka truputį, kmynų ir salietros. Tik su norma, atsargiai, ba paskui tamsi mėsa būna. Viską gerai išmaišai, išminkai, uždengi ir laikai kokias dvi paras. Insisūri, prisitraukia, tada ruoši skrandį, nu kiaulės pilvu.  Jį išplauni, išverti, nusausini ir kemši paruoštu mėsu. Pasidedi an abrūsa gala, kad neslydinėt ir kemši. Stipriai reikia prikišt’, kad nelikt ora tarpų. Paskui skyli reikia užsiūt’su stipriais siūlais ir dar užklijuot’ su žarnos gabalu, kad nelikt skylučių. Žarna labai prilimpa, pridžiūna. Pastovi an stala. Dedi tarp lentelių, suriši su šniūru, paspaudi. Tadu veri virves, užkeli an lazdos palei lubas netoli pečiaus, po balkiu. Gali ilgai karot’, jis truputį apsirūkina, ale pavasarį, oras sušyla tada reikia išnešt’ an aukšta, kur mėsa, kumpiai, lašiniai kara. Seniau po šiaudiniu stogu labai gerai laikisi mėsa, negeda, nekirmija.
Mėsos tai nerūkina, nebuva mados. Pasipjauna, insūda, lašinius druskon ir stovi. Rūkyt’ nebuva mados, nemylėja. Niekas nerūkina. Lašiniai buva sūdyti, gražūs, rausvi. An aukšta turėjam dideli dėži, tai mėsu, kumpius, skilandžius išdžiovini ir dedi ton dėžėn gražiai ailute, dar biski druskos an dugna, paskui pagaliukais perdedi kad nesusiglaust, uždengi  ir stovi. Po šiaudiniais stogais mėsa labai gerai laikisi, ba nebuva karšta.
Pasnikas  
Pasakojo Pranutė Kučinskaitė Greželienė iš Abromiškių k.  
Bulvės, gira, kava miežinė.  Aguonas grūda skuče, mala su kočėlu, nu terloj. Mūs krašte daug ažerų, žuvies daug gaudydava, valgim.
Bulvių prikepa pečiuj su lupynom, valgam su gira. Pienu pila kubiluosna, nevalga, negalima.
Ne pasnika metu tai sekmadienį, pirmadienį, antradienį  ir ketvirtadienį davinėja su mėsa, o trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį nedavinėja mėsos, ale pienu valgi, tik per gavėniu tai net be piena.
Pasakojo  Bronė Pinelytė Brazienė iš Karkučių k.
Per gavėniu buva pasnikas. Pienu renka kubilan. Valgim piestoj grūstu avižų kisielių, daugiausiai bulves. Gyvenam palei vandenis, buva žuvies. Menu kaip gaudi. Vieni stojasi vienan krantan Strėvos, kiti – kitan ir traukia tinklu, brenda. Oi, prigauda.
Pasakojo Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė iš Šarkinės k.  
Aliejų spaudi iš sėmenų Lekavičių kaime, tai aliejaus turėjam skanaus. Geras aliejus tika viskam – ir kugeliui, ir blynam. Per adventu ir gavėniu buva pasnikas. Kai kuriom dienom valgi ne tik be mėsos, ale ir be piena. Raugu valgi su bulvėm. Ima ruginių myltų, pila po truputį verdančiu vandeniu ir maiša, kad gerai isimaišyt. Paskui šutina pečiuj, kad jis apsalt. Tadu atšalda, supila dėčkelėn ir truputį paraugina. Tik nedaug, kad neprarugt. Šitan raugan inpjausta svogūna ir valga su virtom bulvėm.
Cviklienė. Išverda raudonus burokus, juos sudeda molinian uzbonan, užpilia verdančiu vandeniu, inpila truputį acta, parą palaika ir jau galima pjaustyt’. Tada užbąlina pienu ar saldžia grietinėla ir valga prie virtų bulvių.
Silkes vežioja žydai, jos buva labai riebius. Tai imi silki, supjaustai ją gabaliukais, dedi an skarvados, užpili vandenia ir verdi. Išvirus inmaišai saujeli myltų, gerai išmaišai, kad nelikt gabaliukų. Silkė suverda, išimi kauliukus ir valgyk prie bulvių. Labai skanu.
„Ubaga valgis“. Kai bulves nukoši, tai tan vandenin, kur jos viri, indedi smulkiai supjaustyta svogūna. Valgai bulves ir usisrebi tuom vandeniu.
Pasakojo  A. Rasickienė iš Grabijolų k.
Sūdyta ukleika. Kai Neryje prigaudydavo daug mažų žuvelių, tai jas sūdydavo. Joms išimdavo vidurius,  ir sūdydavo barstydami druska puodynėlėje, dėjo pipiro, česnako, ant viršaus užpildavo aliejaus.  Laikydavo rūsyje.
Cirta kepta pečiuje. Žiobrius išvalo, ištrina pipirais, česnakais, truputį pasūdo. Skardas iškloja šiaudais, sudeda žuvis ir šauna iškūrenton krosnin. Kai žuvys baigia kepti, uždega kadagių, truputį pradaro krosnį ir padeda kadagius ant žarijų. Uždaro ir palaiko, kol kadagiai susmilks.
Silkės padažas. Silkę suvynioja į šlapią popierių ir įdeda į žarijas pečiuje. Iškeptas nulupa, išima kaulus, galvą palieka, viską sutrina ir užpila bulvių nuoviru, įmaišo smulkiai pjaustyto svogūno, valgo bulves dažydami į silkių padažą.
Dokumentas2 copyGėrimai
Pasakojo Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė iš Semeliškių
Kava. Prieš Velykas 7 savaites žmonės pasnikava.  Mama darė kavą. Rudenį prisirenka gilių,  išdžiovina pečiuj. Tada išlukštena, piene išverda, paskui vėl jas džiovina, paspragina gražių kviečių an keptuvės iki rudumo. Tada tuos spragintus kviečius ir džiovintas giles mala su girnomis ir įdeda cikorijos šaknų. Labai skani kava, ją laiko medžiaginėj tarboj. Puode ją reikia privirinti, galima užbaltinti.  
Pasakojo Jadvyga Bliujūtė-Jarašienė iš Peliūnų k.
Dari namini giru. Vandenį užverda, deda ruginių myltų, maiša, kol nelienka gabalėlių, praskiedžia šaltu virytu vandeniu, tą buzelę supila molinian ąsotin, prideda truputį cukraus ir raugina kokias dvi dienas.
Pasakojo Elena Čechavičiūtė Suchockienė iš Semeliškių
Girą darė, alų tai tik vestuvėm, su apyniais, mielėm, stiprų. Bačkose darė. Girai miltus apiplikina, paskui juos atskiedžia su virintu vandeniu, kiek pasaldina ir valgam su bulvėm.
Pasakojo Kazimieras Bernatavičius iš Zabarijos k.
Diedukas alų darė, turėjo ąžuolinę bačkutę su skyle. Trijų kibirų talpos. Jis virdavo miltus, dėjo cukrų, apynių, paskui raugina apie savaitę. Alų darė prieš Sekmines, prieš atlaidus, kai atvažiuoja giminės.  
Pasakojo Aleksas Vaškevičius iš Klikūnų k.
Alų darė, giras darė. Iš miltų, cukraus, apynių. Šnapsą virė, gerą garinį.  Virė virtuvėje, turėjo statinę dvigubu dugnu, apačioj – vanduo, viršuj – broga. Vamzdžiai, jais eina garas, tada nusėdintuvas, kad drumzlės nusėst, a paskui šaldytuvas. Tada jau laša. Varė iš ruginių miltų.
Pasakojo Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Gira. An bidono (3 kibirai vandens), 3 kg cukraus, duonos paskrudintos iki ruduma, ją užplikini karštu vandeniu, palaikai kol pritraukia ruduma, tadu jų nukoši, galima išvirt’ obuoliukų džiovytų, ale iš duonos geresnis kvapas, dedi 150-200 g mielių ir raugini. Kai mielės pradeda dyrbt’ išneša šaltai, kad neperrūgtų. Po 3 dienų skaniausia.
Šnapsą naminį virėm. Arielku. Ruginius myltus užplikina verdančiu vandeniu, maiša ilgai, stipriai, pakol visi myltų gabalėliai isimaiša, užpili šaltu virintu vandeniu kad apsaltų, tada dedi mielas, statai šiltai ir rūgsta. Stovi kokiu savaiti. Reikia žiūrėt’, kad neperrūgt. Virim katilini, tai reikėja labai sukt’ ir vis tiek lienka kvapas ir ne tokia skaidri išeina, kaip parinės. Koši per anglis, ima medžia anglis iš pečiaus, deda vatos, tuos anglis, ir vėl’ vatos viršun, ir perpilia. Tai lienka švari, skaidri. Ar pastata tą anglį po lašais, kai varva, tai išvarva per anglis ir lienka  švari.  
Pasakojo Stasė Binkevičiūtė-Urbonavičienė iš Šarki nės k.
Alus. Išverdi obuoliukų džiovytų, truputį apynių, pridedi cukraus, pravėsini. Kai atvėsta, dedi mielas, supili viską bidonan. Alus bušavoja kelias dienas. Kai aprimsta, jį galima uždažyti padegintu cukrum, spalva būna gražesnė.
Arielka. Imi ruginių myltų, užpili truputį verdančia vandenia ir minkai tešlu, kap duonai. Tada verdančiu vandeniu po truputį skiedi ir maišai, skiedi ir maišai, kol pasidara lyg blynam. Tada uždengi ir palienki, kad saltų. Kai jau ataušta, kad galima dėt’ mielas (galima ataušint ir išpilant į kitus indus), dėt’ su cukrum išmaišytas mielas, ir dar galima pridėt cukraus daugiau, geriau rugs. Supili bačkon, rūgsta 3–4 paras. Arielkai vyrt’ naudojami tam tikri inrengimai – ir triūbelės, ir šaldytuvai, aušintuvai. Viriau, kap viena tris sūnus auginau, buvau ir inkliuvus. Vienukart sumokėjau 300 rublių pabaudos, kitukart – net 1000, paskui jau bijojau, mečiau.
Arielkos varymas
Pasakojo Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė iš Žuvyčių k.
Pavasarį leidam sulu. Geriam šviežiu, ale jei daugiau, tai ąžuolinėn bačkutėn ir sauju švarių avižų an viršaus.  Pasidara tokia lyg pluta ir stovi ilgai. Kiek reikia nusipili ir vėl’ stovi. Skani rūgštelė.
Alų dari naminį. Duonos sudžiovina, plutas, kad būt rudus, deda mielių, apynių, cukraus ir raugina. Turėja specialias bačkutes.

Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų