Laiškas močiutei

Laiškas močiutei
Biblioteka vykdė projektą „Švęskime Europos dieną visi: jauni ir vyresni“ skirtą Europos dienai ir
2012-iems – Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metams paminėti.
Projektą rėmė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje.  Viena projekto dalių buvo konkursas „Laiškai seneliams ir vaikaičiams“. Spausdiname rašinį, užėmusį prizinę vietą.

Brangi močiute,
Šį laišką skiriu visiems senoliams, sergantiems Alzhaimerio liga
Šiandien, kai saulė bučiuoja kiekvieną išsprogusį pumpurą, kai pievos kasdien pasipuošia vis naujų žiedų kupetomis, kai padebesiais dainas traukia tuntai paukščių giesmininkų. Šiandien. Kol dar ne vėlu. Šiandien. Nors su prabėgusiu laiku – mums ne pakeliui. Šiandien, nes, rodos, dar vakar Tu man buvai tokia, kaip iš seno šeimos albumo nuotraukos – jauna, liekna, aukšta lyg liepa, švytinčiomis akimis su baltapūke mano mama, savo vyresnėle, ant rankų. Šiandien labiau nei kada nors trokštu parašyti Tau laišką. Būtent šiandien labiau nei kada nors norėtųsi, jog Tu šį laišką galėtum perskaityti. Deja. Prasilenkėme šiame gyvenimo kelyje labai ne laiku. Nosį pakutena iš vaikystės atskriejęs, nuostabus tavo pačios rinktų vaistažolių arbatos kvapas, sumišęs su dar garuojančio naminio pyrago aromatu. Pro akis praskrieja mezginių raštai… Atmintyje išnyra raudonų siūlų aguona ant nuostabiai dailiai numegztos vaikiškos suknelės, į kurią metams bėgant vis bandydavau įsisprausti. Vis negalėdavau patikėti, kad šitaip greit ją išaugau – iš pradžių ėmė neužsisegti užtrauktukas, o vėliau ir aguona kažin kur pasimetė… Dabar, kai galėtum apie kiekvieną savo žilą plauką papasakoti tūkstantį istorijų, dabar, kai kiekviena tavo veido raukšlelė išduoda širdy paliktą skausmo randą, dabar, kai pati pradėjau pažinti, ką reiškia Gyvenimas, taip norėtųsi, taip norėtųsi padėti galvą Tau ant kelių ir paklausyti Pasakos… Deja, nežinau kas tai – laikas ar  Aukščiausiasis Tau buvo pernelyg gailestingi – Tavo per gyvenimą išlietas ašaras Jis nušluostė užmaršties skraiste. Pradžioje iš atminties ėmė blukti slogūs išgyvenimai, vėliau ėmė pasimiršti artimų žmonių vardai, veidai, vaizdai… Dabar žvelgiu į Tavo prigesusias akis ir stengiuosi suprasti, kur gi Tu esi… Kartais ima atrodyti, kad Tavo ramus žvilgsnis skrodžia ne tik kambario, bet ir laiko sienas… Esi kažkur ten, kur mums dar ne laikas, matai ir girdi tai, ko mums nevalia… Pyksti, kai stengiamės sugrąžinti Tave į laiką, kuris skaičiuojamas sekundėmis, minutėmis, valandomis… Tik dar kartais Tavo lūpos veria pasąmonėje išsibarsčiusius poterių karoliukus – tos kuždamos maldos skamba tarsi pokalbis su šventaisiais… Ir duona Tau šventa – nepamiršti jos pabučiuoti ir persižegnoti ją laužiant, nors anūkės, atnešusios Tau juodą riekę kasdieninės, vardo jau seniai neatmeni.
Visgi dar būna akimirkų, kai ir Tavo akys nušvinta, lūpų kampučiuose pražysta šypsena. Tai būna akimirkomis, kai ištiesi delnus ir kvieti pas save mažąjį proanūkį. Akimirką mažylis dvejoja, tačiau, kai uždainuoji – „Opa opa opa opapa! Buvo žirnis ir pupa!“, akimirksniu įsižiebia abipusio pasitikėjimo ir palankumo žiburėliai. Tada stebiu jus abu ir negaliu atsigrožėti – atrodo, laikas akimirksniu vėl sudėlioja viską į savo senas vietas. Matyt, jis bejėgis prieš moteriškumo ir motiniškumo instinktą. Pati užauginusi šešetą, beveik dvi dešimtis anūkų, proanūkiams išsaugojai ne tiek ir mažai – šypseną. Maža vaiko rankelė kaskart pažadina tai, kas jau atrodo nesugrąžinamai prarasta – gebėjimą bendrauti, džiaugtis, mylėti. Stebėdama Tave ir savo mažylį, susimąstau, kokie jūs vis dėl to panašūs, nepaisant to, kad jojo kelio – tik pati pradžia, o tavojo – jau pats saulėlydis, abu džiaugiatės akimirka, negalvodami kas vakar buvo, kas dar bus. Abu džiaugiatės aplinkinių dėmesiu ir gera valia, nesuvokdami ir nesureikšmindami – tai savas ar svetimas, neklausinėdami jų vardų ir pavardžių. Ir pagalvoju – Viešpatie, Tu myli šitaip ar baudi?!
Tik vieną Tave teturiu… Džiaugiuosi, kad vis dar… Ir  nesvarbu, kad nešauki vardu, kad arbata ir pyragu nevaišini, kad akys nebespindi ir delnu nepaglostai… Užtat kiekvieną kartą, kai mano sūnelis gatvėje pamatęs skarele įsisupusią senutę ima šaukti Tavo vardą, suprantu – buvai, esi ir būsi.

Tavo anūkė Vida Baranauskienė
2012 05 02

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų