Julija Kirkilienė
Tradicinė Vievio kultūros centro organizuojama kapelų šventė „Stovi malūnas prie kelio“ siaučia dvidešimt pirmus metus. Per tiek metų simbolinis Vievio malūnas prisuko daug vertybių gijų, tad gausiai į šventę besirenkantys žiūrovai ne tik kartu dainuoja, šoka, prisimena, kas liaudyje svarbaus primiršta būna, ar ką nors naujo sužino apie kūrinių kilmę, jų autorius, garsius atlikėjus ir kt. Anot aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Stanislavskio, teatras prasideda nuo rūbinės. Vievyje kapelų šventė pirmo lapkričio sekmadienio popietę irgi prasidėjo nuo rūbinės: pasidėjus saugoti viršutinį rūbą, kiekvienam šventės dalyviui buvo įteikta po kankorėžį – patikimiausią balsą už geriausiai pasirodžiusią kapelą.
Malūnas Vievyje ir dainoje
Renginį pradėjo ir beveik 3 valandas tarpuose tarp atlikėjų pasirodymų informatyvias miniatiūras iš Kazio Sajos pjesės „Devynbėdžiai“ vaidino Vievio teatro aktoriai. Vedė renginį teatro vadovas ir režisierius Vytautas Mikalauskas su šio teatro artiste, Trakų kultūros centro režisiere Justina Bendinskyte. Tai jie humoro forma sprendė, kokioms vertybėms Lietuvoje atstovauja malūnai. Vievio malūnas, žinoma, ne snaudžia, o mala ir ne ant kelio ar kelių, o prie kelio… Na ir kas, kad pasak portalo shilta.lt, toje dainoje, parašytoje dar 1886 metais ir atliktoje afroamerikiečio dainininko Gussie Lord Davis, malūnas neminimas. Daina pavadinta buvo „Goodnight, Irene“ (Labanakt, Irena). Lietuvoje šią dainą praėjusio amžiaus antroje pusėje surado atlikėjas Virgis Stakėnas, o lietuviškus žodžius parašė Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Dainą pavadino „Snaudžia malūnas prie kelio“… Daina tapo tokia populiaria, kad liaudies daina vadinama, o Vievyje tapo tradiciniu kapelų varžytuvių akcentu ir to renginio himnu. Ir, žinoma, renginį daugiau kaip 20 metų remia simboliu Vievyje tapęs Vievio malūnas, dabar įmonė „Malsena plius“, kurioje dirba per 100 vieviškių.
Kultūros gijos
Sekmadienio popietę į Vievio kultūros centro kiemą vienas po kito suko automobiliai su atlikėjais ir žiūrovais iš kaimyninių apylinkių. Vieviškiai į koncertą ėjo būreliais, vis tarpusavyje kalbėdami apie buvusius kapelų konkursus, jų dalyvius, nuolatinius švenčių lankytojus. Kalbose, žinoma, buvo minimi mirę vieviškiai ir dabar gyvenantys jų palikuonys. Tarp jų ir šventės organizatorė, Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė, kurios tėvelis, nusipelnęs inžinierius, Kultūros žymūnas, Garbės kelininkas, ilgametis Kelių muziejaus vadovas Juozas Stepankevičius, nesulaukė naujojo kultūros centro atidarymo. Šiose kapelų varžytuvėse tarp žiūrovų nebebuvo solisto Justino Rinkevičiaus. Tik jo atžalos, sugrįžę iš įvairių pasaulio kraštų, dažnai užsuka į Vievį. Vyresnio amžiaus vieviškiai savo šviesuolių nepamiršta, o jaunimas tęsia jų darbus. Štai Ramanauskų šeima – mama Drąsa, akordeono specialybės pedagogė, saviveiklinių kolektyvų vadovė, tėvas – Ričardas, buvęs dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ atlikėjas, dabar vadovauja keliems savivaldybės liaudiškos muzikos ansambliams ir kapeloms, sūnus Eligijus – Vievio teatro aktorius, keleto muzikinių kolektyvų atlikėjas. Liaudiškos muzikos kapeloje „Pylimėlis“ dainuoja ir muzikuoja visas žiedas kelių kartų atlikėjų. Vadovė Onutė Nenartavičienė dainuoja kartu su dukra Simona, Danguolė Strignatavičienė į kapelą atsivedė anūkes Evitą ir Vytautę, Irena Černiukienė dainuoja kartu su anūke Meida, Česlovas Česonis dainuoja kartu su dukra Gražina, Gintaras Jančiauskas su žmona Danute. Vokaliniame ansamblyje „Varnalėša“ taip pat dalyvauja kelios kartos atlikėjų. Viktorija Juknevičienė į ansamblį atsivedė dukras Elzbietą ir Emiliją, Marytė Kaminskienė dainuoja su dukra Laima. O kapeloje „Och“, vadovaujamoje Ričardo Ramanausko, groja bei dainuoja ir sūnus Eligijus.
Apie Verpstę ir Devynbėdžius
Kapelų konkursą papildė moterų šokių kolektyvas „Verpstė“, vadovė Nijolė Leonavičienė. Penkiolika metų 13 moterų renkasi į repeticijas, važinėja po įvairius pasirodymus, bet yra tik moterų sambūris, nepriklausantis jokioms kultūros organizacijoms. Šiais metais choreografės specialybę turinti, bet Socialinių paslaugų centre socialine darbuotoja dirbanti tautinių šokių kolektyvo „Verpstė“ vadovė N. Leonavičienė pastatė 2024 metų Dainos šventės moterų kolektyvų šokių repertuarą ir jį parodė gausiai į kapelų šventę susirinkusiems žiūrovams. „Verpstėje“ jauniausia šokėja skaičiuoja trisdešimtus metus, vyriausia – šešiasdešimtus. Šokėjų rūbams įsigyti moterys surado rėmėjų.
Vievio teatro trupė, pastačiusi K. Sajos spektaklį „Devynbėdžiai“, parašytą 1974 metais, atrodo, nė kiek nesusileidžia profesionaliems teatrams. Dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ pagal pjesę pastatė lietuvišką muziklą „Devynbėdžiai“. Spektaklyje skamba dainos, tapusios jau Lietuvos folkloru. Viena iš jų „Skriski skriski Lietuvėlėn“, muzika Giedriaus Kuprevičiaus. Su to spektaklio ištraukomis žiūrovai susipažino pertraukose tarp kolektyvų pasirodymų ir dabar jau žino ir kitiems papasakos pjesėje surinktus trumpus liaudies sąmojus: plikas užantyje nieko neatneši, dukros kalvio bernelis nebevadins tešlagalve, kad netekus poros, bus velniavos ir kitokių perliukų.
Šėlsmas
Konkurse dalyvavo penki liaudiškos muzikos atlikėjų kolektyvai. Pirmoji pasirodė Vievio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Pylimėlis“, vadovė Onutė Nenartavičienė. Pagal jų atliekamą dainą „Pasėjau žalią rūtą“ šokį atliko „Verpstė“. Liaudiškos muzikos kapela „Och“ salėje užsuko tikrą šėlsmą. Pagal liaudiškas, bet dažnai pamirštas dainas, nuo suolų kilo ir bendrame šokyje sukosi žiūrovai, atlikėjai, darbininkai, tarnautojai, vaikai, pensininkai ir… politikai, kurių į šį renginį atvyko ypatingai daug. Prakaitą šluostė ir šokėjai, ir atlikėjai… Kapelą „Och“ keitė kapela „Runga“, vadovas Vidas Dainys. Nors jų atliekamos dainos buvo romantiškos, ramesnės, bet žiūrovai sėdėti jau vis tiek nebegalėjo. Sukosi valso, fokstroto žingsneliais. Vedėjas V. Mikalauskas priminė, kad varnalėšos žemaitiškai vadinamos kibiais, bet moterų ansamblio „Varnalėša“, vadovas R. Ramanauskas, atlikėjos į kibius nebuvo panašios. Visos ansamblio dalyvės pasipuošusios buvo žaliomis suknelėmis, perrištomis ansamblyje dalyvaujančių tautodailininkių Bronės Cibulskienės ir Angelės Gliaudelienės austomis tautinėmis juostomis. Koncertą baigė svečiai iš Onuškio – 2024 metų Mažosios kultūros sostinės – kapela „Samė“ (vad. Gražina Kulbickienė ir Nerijus Garbštas). Onuškiečiai visus šventėje dalyvavusius kolektyvus pakvietė į panašią šventę Onuškyje, kurią vesti esą pasižadėję Loreta Sungailienė ir Liudas Mikalauskas.
Talentai
Šventės metu buvo organizuotas talentų šou. Kiekvienas kolektyvas atskirai parodė, ką moka geriausio. „Pylimėlio“ kapeloje Evita Vaitkevičiūtė virtuoziškai atliko kūrinį akordeonu. Kapelos „Runga“ vadovas V. Dainys keletą garsų sugrojo savo paties padaryta armonika. Vidas pažadėjo, kad kitai šventei su ja jis jau bus ir groti išmokęs. „Varnalėšos“ atlikėjos B. Cibulskienė ir A. Gliaudelienė demonstravo savo austas tautiškas juostas ir po vieną padovanojo šventės vedėjams. Moterys juokavo, kad austi nėra sunku, tik sunku ilgai sėdėti. Moterys juostas audžia ir iš linų, kuriuos pačios užaugina, todėl pastrėviečiai dar žino, kaip žydi linai mėlynai, kaip akelės brangaus. Talentų konkurse Onuškio kolektyvo jaunosios atlikėjos Milana Ravda ir Mėja Svitovaitė pasirinktai dainai pritarė grodamos gitara ir būgneliais.
Kaip renginio pradžioje sakė vedėja Justina, kai yra gera pradžia, greitai ateina ir pabaiga. O koncerto pabaigoje žiūrovai kankorėžiais balsavo už labiausiai patikusį kolektyvą. Daugiausia kankorėžių surinko kapela „Och“. Jiems specialų prizą įsteigė konkursą į Vievio seniūnus ką tik laimėjusi Kristina Vitartė. Seniūnė juokavo: jei Vievyje tokios šventės vyksta, gal nereikėtų nė šildymo jungti. Mat šventėje prakaitą dažnai braukė ir atlikėjai, ir šokėjais tapę žiūrovai.
Šventės nugalėtojai buvo visi, nes visi gavo dovanų ne tik iš „Malsenos plius“, bet ir kitų rėmėjų. Dovanų jiems atvežė meras Gediminas Ratkevičius, Seimo nariai Kęstutis Vilkauskas ir Vytautas Bakas, vietiniai politikai. Tie politikai į šventę atvyko ne dėl būsimų rinkimų. Jie Vievyje šventėse dalyvauja nuolat, nes Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė yra subūrusi stiprų kolektyvą, kuris renginius Vievyje kuria išradingai ir kokybiškai. Už tuos renginius dėkodama K. Vitartė kalbėjo, o vėliau ir socialiniuose tinkluose rašė: „Svarbiausi kapelų šventėje buvo žiūrovai, kurie pritariančiais balsais, draugiškais rateliais ir garsiais plojimais palaikė visus kolektyvus ir drauge sukūrė nuostabią šventę“. Jai antrino meras Gediminas Ratkevičius: „Kapelų varžytuvės, palydėtos skambių dainų, smagių polkų ir ritmingų šokių, virto tikra vakaruška“. Po renginio, kaip ir sakė vedėja Justina, žiūrovai namo grįžo dainuodami ir šokdami…
Autorės ir Liudmilos Felčinskajos nuotr.