Ko nepasakė A. Kubilius

Aš visada stengiuosi išklausyti ar perskaityti  žurnalisto, humanitarinių mokslų daktaro, buvusio „Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Gintaro Aleknonio komentarų. Man patinka jo pasisakymai,  visada paremti faktais. Siūlau ir Jums perskaityti jo komentarą, perskaitytą  per Lietuvos radiją.

Julija

Gintaras Aleknonis. Ko nepasakė A. Kubil

Vienerių metų sukaktį šią savaitę atšventusi Lietuvos vyriausybė nuoširdesnių sveikinimų nesulaukė. Bet atrodo, jų ir nesitikėjo. Ta proga tik paskelbta kukli vos trijų puslapių Premjero Andriaus Kubiliaus ataskaita kalba apie atsargų optimizmą.

Galbūt tas atsargumas ir sukliudė Vyriausybės vadovui pasakyti tai, ko mums visiems nereikėtų pamiršti.

Pirmiausia turėtume pasidžiaugti, kad krautuvėje ar turguje mokame litais, ir tas litas vertas tiek pat, kiek ir prieš metus. O pagal perkamąją galią gal ir daugiau. Žinoma, tiems, kurie vos prieš ketverius metus garsiai svajojo apie eurą, o paskui piktinosi Europos biurokratais, pasakiusiais tiesą apie Lietuvos ūkio perspektyvas ir neleidusiems to euro įsivesti, išsaugota lito garbė gal ir neatrodo tokia didelė vertybė.

Pinigų ne tik reikia turėti, juos reikia ir saugoti. Ūkio krizė daugelyje pasaulio šalių bankininkus pavertė keiksmažodžiu. Lietuvoje nežlugo nė vienas bankas, Vyriausybei nereikėjo nė vieno banko gelbėti. Sunku įsivaizduoti, kiek sutaupėme pinigų. Neišsipildė ir liūdni pranašavimai, kad neišsiversime be Tarptautinio valiutos fondo paramos.

Sausį, tą pačią dieną, kai prieš 18 metų laidojome sausio 13-osios aukas, prie Seimo vyko riaušės. Nuo to laiko vis kalbama apie socialinių neramumų grėsmę. Vargu ar tų neramumų išvengėme tik todėl, kad laiku mokamos algos ir pensijos. Nesvarbu, kad sumažėjusios.

Politinės šmėklos vėl slankioja aplink parlamento rūmus. Nepraėjo nė 20 nepriklausomybės metų, ir Lietuvoje jau atsiranda partijų, kurios didžiuojasi galinčios vadintis prorusiškomis. Prieš 20 metų mes galėjome studijuoti rusų demokratijos mokytojo Andrejaus Sacharovo pamokas, šiandien prorusiškumą tenka sieti su putinizmu.

Iš visų penkioliktosios vyriausybės per metus nuveiktų darbų labiausiai stebina greita ir sklandi „Leo LT“ istorijos baigtis. Jeigu patikėsime „Maximos“ vaikinais, svarbi buvo ne tik kieta Vyriausybės derybininkų nuostata, visuomenės interesui netikėtai naudos davė ir sudėtinga ūkio padėtis. „NDX energijai“ skubiai reikėjo pinigų, o ne iki begalybės besitęsiančio bylinėjimosi. Atrodo, kad laiminga amžiaus aferos pabaiga biudžetui, tai yra, mums visiems, sutaupė ne mažiau negu sėkminga bankų priežiūra.

Atsargiau norėtųsi vertinti po laimėtos „Leo LT“ bylos kylantį optimizmą dėl naujos branduolinės jėgainės statybos. Pirmiausia reiktų išsiaiškinti, kaip panaudoti tie 5 milijardai litų, kuriuos Europos Sąjunga skyrė senajai elektrinei uždaryti. Ir tik tada turėsime teisę dejuoti dėl kylančių elektros kainų.

Premjero sukaktuviniame pareiškime nieko nekalbama apie emigraciją, apie tūkstančius iš Lietuvos išvykstančių žmonių. Neribojama žmogaus teisė keliauti, išvykti savaitei, metams ar dešimtmečiui yra didžiulė vertybė, demokratijos ir laisvės suteikta pasirinkimo teisė. Ar dabartinė emigrantų banga yra mūsų pergalė, ar pralaimėjimas sužinosime ne anksčiau negu po dešimtmečio.

Metų sukaktį švenčianti Andriaus Kubiliaus Vyriausybė po daugelio metų yra pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kuri nebijo prisiimti atsakomybę. Nevisai teisinga, kad jai tenka atsakyti ne tik už savo, bet ir už svetimas klaidas. Didžiausias visuomenės aistras kurstančios kalbos apie parlamentarų algas, automobilius, parlamentinei veiklai skirtas lėšas turėtų būti vienodai adresuojamos ir pozicijai, ir opozicijai. Bet svarbiausia, kad smulkmenos neužgožtų esmės.

Atsakomybės stygius Lietuvoje yra įsisenėjusi problema. Nesvarbu, ar dabartinei Vyriausybei teks dirbti iki kadencijos pabaigos, ar ji išliks tik metus ar vos mėnesį, norėtųsi tikėti – vėlesniems ministrų kabinetams jau teks vadovautis atsakomybės už savo žodžius ir darbus principais.

Sarginiu šunimi save vadinančiai žiniasklaidai Andrius Kubilius ir jo Vyriausybė tapo patogiu taikiniu. Viešai tarti gerą žodį valdžiai darosi nepadoru. Pamirštama, kad geras sarginis šuo loja tik tada, kai kyla tikras pavojus. Nuolat skalijančio šuns niekas sarginiu nevadina.

Prieš 20 metų aksominė revoliucija Čekoslovakijos miestų gatves aplipdė plakatais su Vaclavo Havelo atvaizdu ir užrašu: „Tiesa ir meilė nugalės melą ir neapykantą“. Kai V. Havelas tapo prezidentu, jo ištarta frazė liko daugelio žmonių gyvenimo moto.

Praėjo vos dveji metai. Pirmasis laisvojoje Čekoslovakijoje teisiamas samdomas žudikas psichologui pasakė: „Tiesiog juokinga, kad tiesa ir meilė nugalės melą ir neapykantą. Svarbiausia verslas ir sandėriai. Pasiūla ir paklausa“.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų