Grabijolai laukia svečių

Ieva Raudžiūtė

Liepos 31 d., šeštadienį, Grabijolų kaimelis švenčia 215 metų paminėjimo istoriniuose šaltiniuose sukaktį.

Nors yra spėjama, jog gyventojai Grabijolų kaimo teritorijoje apsistodavo jau neolite, tačiau kaimo pavadinimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas tik 1795 m. parapijų revizijoje kaip Zapalinos palivarkui priklausęs kaimas. Gyventojai ruošiasi šventei ir laukia sukakties minėjimo, atvyksiančių giminių bei svečių.

Grabijolai – gatvinis rėžinis kaimas Elektrėnų savivaldybėje, prigludęs prie kairiojo Neries kranto, įsikūręs į šiaurės rytus nuo Kazokiškių esančiame, aukštų Neries senslėnio kalvų papėdėje plytinčiame slėnyje. Gyvenvietė iš visų pusių apsupta miškais, arimais, upe. Kelias, vedantis į kaimelį, ilgai vingiavęs laukais ir kaip tiesi ašis apjungęs visas Grabijolų kaimo sodybas, priveda prie Neries ir netikėtai nutrūksta, todėl vietiniai centrinę kaimo gatvelę vadina Neries keliu.
Privažiavus kaimą, kairėje galima išvysti dar veikiančias kaimo kapinaites, dešinėje – smėlio kalvelę, apaugusią pušimis. Atrodo, jog šioje vietoje buvo pilkapiai, kuriuos XIX a. viduryje kasinėjo K. Tiškevičius. Manoma, jog visas Grabijolų kaimas stovi buvusio pilkapyno vietoje, kadangi gyvenvietės teritorijoje aptiktas ne vienas archeologinis radinys, iš kurių bene įdomiausias – 2002 m. Černeckų sodyboje aptiktos X a. degintinio kapo, kur buvo palaidoti sudeginto su ginklais kario palaikai.
Atvykus į Grabijolus, nustebina išvystas judančios, krutančios, pilnos tiek jaunų, tiek pagyvenusių žmonių gyvenvietės vaizdas. Prie vienų sodybų verda darbas: kas žolę šienauja, kas ravi, prie kitų žmonės ilsisi. Atrodo, tokiame gamtos priglobtame kampelyje negali būti tiek šurmulio ir kalbų. Tiesa, kiek vėliau kaimo gyventojai prasitaria, kad tokį sujudimą dažniausiai galima išvysti tik vasaros savaitgaliais, žiemą kaime lieka apgyvendintos tik septynios sodybos iš dvidešimt penkių.
Paėjus Grabijolų gyvenvietės centrine gatvele, neįmanoma nepastebėti išskirtinio pastatų išdėstymo, kuris būdingas gatviniams rėžiniams kaimams. Apie 1940 m. daugelis netoliese buvusių senovinių gatvinių rėžinių gyvenviečių buvo išskirstytos į vienkiemius, tačiau Grabijolai liko nepaliesti ir išsaugojo unikalią rėžinio kaimo sandarą. Rytinėje centrinės gatvelės pusėje vyrauja statmenai gatvei išsidėstę siauri sodybų sklypai. Nuo kelio atskirti 3 – 4 metrų darželiu galu į gatvę stovi gyvenamieji namai, už jų išsidėstę ūkiniai pastatai. Vakarinėje gatvelės pusėje – platesni sodybų sklypai, kuriuose pastatai išdėstyti ne taip taisyklingai.
Į akis krenta Grabijolų gyvenvietės viduryje stovintis kaimo kryžius, kitoje gatvelės pusėje – iškastas bendras šulinys, kuris, pasak kaimo gyventojų, čia nuo pat kaimelio įkūrimo pradžios. Sudomina į šalia šulinio augantį klevą įkeltas senas, surūdijęs kaimo varpas ir aukščiau medyje įtaisyta spietinė.
Grabijolai patenka į Neries regioninio parko teritoriją, tad kaimelyje būtina išsaugoti senąjį Grabijolų architektūrinį paveldą. Džiugina tai, jog  patys gyventojai stengiasi išlaikyti statinių ir aplinkos savitumą. Vieni jų savo namelius palieka autentiškus, kiti imasi dailinti ir gražinti tiek namų vidų, tiek išorę, tiesa, beveik viską palikdami taip, kaip radę. Štai grabijoliečiai Genuefa ir Alvydas Morkūnai prieš dvejus metus viduryje kaimo ėmėsi statyti naują namą, kuris šiandien iš aplinkinių sodybų išsiskiria naujumu, tačiau visa jo architektūra yra pritaikyta prie archajinės kaimelio aplinkos.

Tiek senieji, tiek naujieji kaimo sodybų šeimininkai svečius sutinka svetingai – į pasisveikinimus atsako, o paprašius papasakoti apie savo kaimą ar sodybą plačiau, kviečia į kiemą, sodina už stalo, vaišina arbata, alumi ar sausainiais ir dalinasi pasakojimais apie kaimelį ir jo gyventojus. Taip jaukiai ir maloniai galima pasijusti arčiausiai Neries įsikūrusioje Genovaitės ir Kosto Banevičių sodyboje. Jie noriai dalinasi žiniomis apie kaimą: pasakoja apie buvusį per upę nutiestą tiltą, kuriuo buvo susisiekiama su kitame krante buvusiu Grabijolų dvaru, mini vienišą, apleistą Grabijolų kaimo sodybą, likusią dešiniajame Neries krante. Nors nė vienas iš Banevičių nėra kilęs iš šio krašto, tačiau Grabijoluose jie praleidžia jau trisdešimt trečią vasarą, tad juos galima vadinti kaimo senbuviais. Greta gyvena Elena Medekšaitė – Rasickienė, kuri save vadina seniausia kaimo gyventoja – jai jau aštuonesdešimt metų.
Svečius savo namuose maloniai priima ir Julija Grebelienė, kuri Grabijoluose taip pat leidžia tik vasaras. Ponia Julija teigia, jog sodyba kadaise priklausiusi dviems universiteto  dėstytojams, vieno iš jų sūnaus – Andriaus Namavičiaus – dabartinio Lietuvos ambasadoriaus Norvegijos Karalystėje jaunystėje tapytas paveikslas vieną namo sieną puošia iki šiol.
Savo sodybą kiekvienam mielai aprodo Regina Medekšaitė – Tomaitienė, kurios namų priemenėje išlikusi asla, stovi senovinės akmeninės girnos, įrengta senovinių buities įrankių ekspozicija. Ji taip pat kviečia pasigrožėti unikalia, maždaug 170 centimetrų ilgio lova, parodo kitus išlikusius senovinius baldus, duonkepę krosnį. Ponia Regina tvirtina, jog namas, kuriame ji užaugo, o dabar tik vasaroja, yra seniausias kaime – jam priskaičiuojama maždaug 120 metų.

Grabijoluose sklando keli kaimo vardo kilmės aiškinimo variantai. Vieni gyventojai teigia, jog pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio „hrabia“, kuris reiškia „grafas“. Kiti gi teigia, jog kaimas priklausęs ponui, kurio vardu jis ir pavadintas. Kaime prisimenamas ir K. Tiškevičiaus pavadinimo aiškinimas, esą kaimo vardas kilęs nuo žodžio „graubti, graibyti“, tai yra „semti žuvį“. Pasak R. Tomaitienės, egzistuoja ir ketvirtasis aiškinimas – gal čia gyvenęs grabdirbys, kuris grabus daręs, tad Grabijolų pavadinimas kilęs nuo žodžio „grabas“.  
Iš ponios Reginos Tomaitienės lūpų galima išgirsti ne vieną Grabijolų gyventojų atmintyje išlikusį pasakojimą apie kaimelį supančius senovės paminklus. Viena žymiausių Grabijolų kaimo šventviečių, apipintų būtais ir nebūtais pasakojimais – Cypelio kalnas. Gyventojai teigia, jog senovėje Cypelyje prasmego bažnyčia, kurios varpus jie kartais dar girdėdavę skambant, o anksčiau, kai kalnas nebuvo toks apaugęs, nuo jo matydavosi penkios apylinkių bažnyčios. Pasakojama ir apie K. Tiškevičiaus vadintus Druskelės rėvos „vartus“:  Trys Broliai, pavirtę akmenimis, žymi rėvos pradžią, o ties Vestuvių akmenimis į Nerį iš kairės įteka saldusis Ilgojos upelis. Ponia Regina, paklausta, ar upelio vanduo iš tiesų saldus, besijuokdama primena sakmę, kurioje teigiama, jog žmogus šalia upelio kadaise sutikęs mešką su medaus statine. Tuoj pat poniai Reginai iš atminties išnyra kitas pasakojimas apie žvejų ir sielininkų darbą trikdydavusį Pabarų kipšiuką. Jai tėvas pasakojęs, jog kartą buvo susitikęs su tuo kipšiuku, kai naktį su broliu išplaukęs žvejoti, pagavęs lašišą, bandęs ją į valtį įtraukti, tačiau valtis apvirtusi, lašiša nuplaukusi ir pasigirdęs „tikras velniškas juokas“.
Visi, norintys pamatyti šio archajinio kaimelio architektūrą, išvysti jį supančius senovės paminklus, pasikalbėti su buvusiais ir esamais grabijoliškiais, išgirsti kaimelio istoriją ir padavimus apie jį, šį šeštadienį laukiami Grabijolų kaime.

Šventės programa:
10.30 val. – Sakralinės muzikos koncertas Kazokiškių bažnyčioje
11.00 val. – Šv. Mišios
13.00 val. – Išėjusiųjų Anapilin paminėjimas Grabijolų kaimo kapinėse
14.00 val. – Oficialioji dalis. Sveikinimai
16.00 val. – Koncertinė programa. Vakaronė. Dalyvauja „Con Motto“, kapelos „Pylimėlis“, „Pinavija“, „Kazokynė“.