Šeštus metus gyvuojanti Pakalniškių kaimo bendruomenė „Jorė“ smagiai atbuvo rudenėlio šventę. Nuo seno juk įprasta – anksčiau per lygiadienį, dabar nuėmus derlių – rinktis draugėn, padėkoti žemelei motulei už gerą derlių, o žmonėms – už sunkų triūsą. „Mokėk dirbti, bet mokėk ir švęsti“,- žino lietuvių patarlę pakalniškiečiai ir gyvena taip, kaip senoliai gyvendavo.
Užauginę gausų derlių, iš jo įvairiausių patiekalų ir kompozicijų pridarę, susirinko jie saulėtą spalio 5 dieną į bendruomenei skirtą žemės lopinėlį, kur pagal LEADER programos projektą įrengė sporto ir žaidimų aikštyną. Tiesa, šventėms pakalniškiečiai patalpų neturi, tik susirinkimams Elektrėnų socialinio reabilitacijos centro sale gali pasinaudoti. Anksčiau šventėms vietą pas bendruomenės narį Česlovą Čižių nuomodavosi, o šiais metais ant savo žemės palapinę pasistatė, stalus gėrybėmis apkrovė, gardžios žuvienės privirė tiek, kad visiems užteko ir dar reabilitacijos centro gyventojams kitai dienai liko.
Šventėje Pakalniškių bendruomenės „Jorė“ sukviesti žmonės ne tik valgė ar gėrė, ne tik patirtimi keitėsi, kaip didesnes daržoves išauginti, vaisius prinokinti, pyragus iškepti, gėrimus išvirti, bet ir kultūrinės programos nepamiršo. Pakalniškėse gyvena daug talentingų žmonių. Kaime gyvenantys vaikai deklamavo eilėraščius, dainavo, šoko pramoginius šokius, literatė Elena Vidrinskienė skaitė savos kūrybos eiles, o gyva muzika susirinkusiuosius linksmino Pakalniškių estradinis duetas, sūnus ir tėvas – Remigijus ir Algis Protusevičiai.
Šventės įkarštyje bendruomenės pirmininkė ir seniūnaitė Regina Sakalauskienė su seniūnu Zenonu Pukėnu apdovanojo gražiausių sodybų šeimininkus. Padėkos raštais apdovanoti buvo Genė ir Lionginas Nanartavičiai, Irena ir Vytas Adukoniai, Virginija ir Bronius Jankauskai, Astra ir Laurynas Eimantai, Albina ir Vladas Harūnai.
Vienos iš gražiausių sodybų šeimininkų Genės ir Liongino Nanartavičių kiemavietė seniausia ne tik Pakalniškių kaime. Tokių kiemaviečių, kaip sako Lionginas, nėra daug likę. Liongino tėtis buvo gimęs 1898 metais ir gyveno senelio Tomo namuose. Tad namas statytas gali būti maždaug XIX a. pradžioje. Žinoma, per tą laiką namai buvo plečiami, statomi, remontuojami, bet kiemavietė, kurią dabar taip gražiai puoselėja Lionginas su Gene, liko toje pačioje vietoje. Lionginas tiki, kad sodybos neapleis, čia gyventi sugrįš ir jo vaikaičiai, kaip jis paklausė mamos ir grįžo į tėviškę. O tą šeštadienį Lionginui buvo smagu ne tik dėl gražaus gyvenimo protėvių namuose, bet ir dėl kaimynų, gražiai besilinksminančių šventėje. „Smagu taip, ne kur gi mes, seniai, dabar beišeiname. Šiemet daug žmonių susirinko, pernai – mažiau buvo“,- dalijosi įspūdžiais jaunatviškai atrodantis ir su žmona Gene ne vieną valsą šventėje susukęs Lionginas.
Pakalniškiečiai linksminosi šokdami, dainuodami ir žaidimus žaisdami. Žaidimų parūpino aktyvioji bendruomenės valdybos narė Danutė Viešūnienė. Šventėje taip pat pagerbtas buvo tą dieną jubiliejų šventęs Vidas Vaitkūnas.
Pakalniškių kaime gyvenamąją vietą deklaravę yra 456 gyventojai, o bendruomenės veikloje aktyviai dalyvauja 65 gyventojai. Spalio mėnesį šešerių metų sukaktį švenčiančiai bendruomenei ilgai vadovavo Kęstutis Kražauskas. Jam susirgus, bendruomenės vairą žmonės patikėjo seniūnaitei Reginai Sakalauskienei. Regina sako, kad ji viena, be valdybos pagalbos, aktyviųjų bendruomenės narių Danutės ir Domo Viešūnų, Onutės Klimantavičienės, Vilijos Sajietienės, Juozo Pečiukonio nieko nenuveiktų. O darbų bendruomenės aktyvistams netrūksta. Kad bendruomenė sujungtų kuo daugiau žmonių, kad kiekvienam būtų gera Pakalniškėse gyventi, dirbti ir laisvalaikį leisti, bendruomenė rašo didesnius ir mažesnius projektus. Didžiausias įgyvendintas projektas kol kas – už 50 tūkst. litų įrengta žaidimų aikštelė ir bendruomenei skirta žemė. Pakalniškiečiai kaip ir abromiškiečiai, žebertoniškiai ar kietaviškiečiai taip pat norėtų turėti savo bendruomenės namus.