Davė – atėmė – išvarė

Niekas subtiliau už mokytoją  nejaučia artėjančio rudens. Pasigirsta išsirikiavusių padangėje gervių virtinės, kalena snapais susibūrę gandrai, per rugpjūčio ražieną nusidriekia voratinkliai ir krūpteli iš jaudulio mokytojo širdis. Taip, jau arti ta nuostabioji istorinė Lietuvos vardo tūkstantmečio  rugsėjo 1-oji.  Nesvarbu, kiek kartų į ją tave pakvietė skambutis – du, dešimt, dvidešimt…

Šių metų rugpjūtis negailėjo saulės. Obelys nuo vaisių linko. Nerimavau, skaičiavau, kiek beliko dienų iki susitikimo su mano mielais, žingeidžiais pirmokėliais.
Vasara buvo ypatinga. Prabėgo 51-eri pedagoginio darbo metai. Šimtams išdalinta meilė, žinios. Kiek šaunuolių pirmūnų mano globoje išaugo, garsina Lietuvą. Gatvėje nuolat sveikinasi buvusieji mažiukai, dabar – žili, solidūs…
Šių metų pavasarį išleidau šaunius ketvirtokus. Vievio gimnazija išleido istorinę abiturientų laidą. Tai mano buvę mokiniai. Keturi iš jų – Sandra Staniūnaitė, Dovilė Staniūnaitė, Ernesta Žuromskaitė, Kotryna Rėklaitytė – baigė gimnaziją su pagyrimu. E. Žuromskaitė lietuvių kalbos egzamine surinko 100 balų. O Vievio pradinės mokyklos direktorės Almos Rėklaitienės dukros Kotrynos buvau pirmoji mokytoja.
Pavasarį man vėl buvo paskirta I klasė. Į pirmąjį susirinkimą gausiai susirinko busimieji pirmokėliai  kartu su tėveliais. Visi kupini gerų norų. Tėveliai nutaria atnaujinti, papuošti klasę, į kurią rugsėjo 1-ąją rinksis jų vaikai. Remontui paaukojo po 50 Lt. Tėvų komiteto pirmininkas Vaclovas Klerauskas, padedant Vytui Jakoniui, sutinka atlikti visus remonto darbus. Žodį ištesėjo: visus vasaros laisvadienius aukojo klasės remontui, kuri gražiai suremontuota laukė rugsėjo 1-osios. Viskas vaikams, pirmokėlės dukros klasės draugams.
Visa mokykla priima naujovę – uniformą mokiniams ir mokytojams. Džiaugsmas upe liejasi – nors tą laiką paskubink!
2009 m. rugpjūčio 31 d. rytas. Pailsėję mokytojų veidai, linksmi balsai, kalbos kupinos įspūdžių iš įvairiausių kelionių. Rodos, kalboms ir galo nebūtų, bet jau prasideda darbas. Tyliai susėdome, laukiame įprastos posėdžio darbotvarkės.
Direktorė A. Rėklaitienė pasveikina su naujųjų mokslo metų pradžia. Po keletos bendrų frazių pasako, kad likviduojama jaunos mokytojos Rasos Junevičiūtės IV d klasė. Liko 3 ketvirtosios klasės, vietoj planuotų keturių. Direktorė praneša, kad mokytoja R. Junevičiūtė dirbs su Ic, mano klase, o „mokytoja Genovaitė Jūratė Kizik tampa auka, nes rugsėjo 1-osios išvakarėse netenka klasės“. Iš pradžių nesuvokiau žinios. Gal  direktorė pajuokavo? Deja, ne. Faktą dar kartą patvirtino direktorės pranešimas, kad po posėdžio turi ateiti ketvirtų klasių mokytojai ir „išsidalinti“ 4 d klasės mokinius.
Rugsėjo 1-ąją  pirmokėliai ir jų tėveliai taip ir liko nesupratę, kodėl rugsėjo 1-ąją juos pasitiko kita mokytoja ir ne  toje klasėje, kurią jų tėveliai buvo suremontavę. Nesuprato ir IV d klasės moksleiviai, kodėl išardytas jų kolektyvas ir vaikai išmėtyti po kitas klases. Niekas apie būsimas reformas informuoti nebuvo. Atrodo, kad Vievio pradinėje mokykloje neveikia jokie įstatymai, jokios taisyklės, ginančios žmogų.
Pagal įstatymą, prieš atleidimą iš darbo darbdavys pranešti privalo prieš du mėnesius. Žmogui skiriamas laikas susivokti, suplanuoti savo gyvenimą. Man, kaip pensijinio amžiaus mokytojai, labai svarbus ir psichologinis pasiruošimas, ir sveikata. Šį kartą mokyklos direktorė pasielgė tarsi savo valdomo dvarelio savininkė, kur galioja tik direktorės įstatymų kodeksai. O į mano plaukų sidabrinę giją tarsi voratinklis įpinta liko nuoskauda, kad 48 metus atidavusi šiai mokyklai, buvau išvaryta lyg nusikaltėlė. Vaikai ir miestelio bendruomenė manęs neklausia, kodėl, mokytoja, išėjote, o klausia: „Kodėl Jus direktorė išvarė?“. Vaikai tarpusavyje kalbasi: „Direktorė atėmė mano mokytoją“.
Akivaizdu, kad būdama pensijinio amžiaus, suvokiau, kad anksčiau ar vėliau teks palikti mokyklą. Bet netikėjau, kad iš mokyklos būsiu išvaryta. Juk pavasarį man buvo paskirta I klasė, nusipirkau net uniformą, bendravau su vaikais ir jų tėveliais, o mokslo metų pradžioje be perspėjimo, viskas iš manęs buvo atimta. Dėl akių, kad mažiau būtų apkalbų, šventės metu paskubomis direktorė dar užrišo tautinę juostą ir stumtelėjo: „Eik“.
Patyriau stresą, sušlubavo sveikata, negaliu susitaikyti su mintimi, kad taip be pagarbos buvau išvaryta. Bet nuoširdžiai noriu tikėti, kad panašioje situacijoje daugiau neatsidurs nė vienas šios mokyklos mokytojas, šio puikaus, kūrybingo, darbštaus kolektyvo narys dėl amžiaus, sveikatos ar paprasčiausiai dėl neįtikimo direktorei. Kas man galėtų paaiškinti, ar ilgai dar valstybės išlaikomose įstaigose vyraus direktorių diktatūra, ar jau visą protą, sąžinę, meilę ir atsakomybę esame pardavę už pinigus…

Vyr. mokytoja pensininkė
Genovaitė – Jūra Kizik

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų