Choro „Con moto“ devizas – nestovėti vietoje, tik gyvai ir pirmyn su dainomis

Choro „Con moto“ devizas – nestovėti vietoje, tik gyvai ir pirmyn su dainomis

Virginija Šimkūnienė

Tik muzikuojantys žmonės iš karto gali pasakyti, ką reiškia šie du trumpi žodžiai: con moto. Tai muzikinis terminas. Italų kalboje „con moto“ reiškia su judesiu, gyvai. Tokiu itališku pavadinimu gyvuojantį chorą, kuriam vadovauja Audronė Stepankevičiūtė, puikiai žino ne tik Elektrėnų savivaldybės žmonės – jis pažįstamas Lietuvoje ir užsienyje.

Pasiilgus dainavimo
Daug metų dirbusi mokykloje, dabartinėje „Ąžuolyno“ progimnazijoje su vyresniųjų klasių mokiniais, A. Stepankevičiūtė buvo pasiilgusi dainavimo. Nors retkarčiais pati padainuodavo Aldonos Pulauskienės Vievio chore, nuolatine šio choro dalyve netapo. Aud­ronei gimė mintis kurti naują kolektyvą, ji jau buvo apsisprendusi pradėti dirbti su suaugusiaisiais. Subūrė bendraminčius, mylinčius dainą. Iš pradžių jų buvo nedaug, dešimt žmonių. Tai buvo 1996-ieji. Pirmiausia į kvietimą atsiliepė savi – atėjo dainuoti Audronės brolis Aidas su žmona Daiva. Dainuoti panoro Dalia Davidavičienė, Jūratė Špikienė, Gaiva Židonytė, Gintaras Karpičius, Diana Norušienė. Kai kas iš jų dirbo muzikos mokytojomis, grojo muzikos instrumentais. Keletas iš šių pirmųjų choristų iki šiol dainuoja chore.
Dalia Davidavičienė yra Vievio gimnazijos muzikos moky­toja. Kai 2000 metais Anapi­lin išėjo ilgametė Vievio miš­raus choro vadovė Aldona Pulauskienė, trys šios chorvedės mokinės – Dalia Davidavičienė, Leokadija Ginelevičienė ir Aud­ronė Stepankevičiūtė – kele­tą metų šiam chorui vadovavo.
„Su Audrone mes pažįstamos nuo vaikystės. Ji dar kieme suburdavo vaikus, mes dainuodavome, kūrėme vaikiškus muzikinius spektaklius, koncertuodavome kaimynams. Jai tai įaugę į kraują. Mes kartu dainavome A. Pulauskienės Vievio mišriame chore. Dabar aš su džiaugsmu lankau Audronės vadovaujamą chorą. Tai tikras atokvėpis po darbų. Esame susidraugavusios, bendraujame ir laisvalaikiu, daug keliaujame. Man dainavimas yra gyvenimo džiaugsmas“, – sakė ilgametė dainininkė.
Vieviškis Gintaras Karpičius, taip pat dainuojantis nuo pat choro įsisteigimo, turi nuosavą verslą. Vyras dar groja ir nedidelėje kapelijoje. Gintaras sako, kad baigė Vievyje muzikos mokyklą, moka groti keliais instrumentais. „Dainuoti atėjau, nes tai mano gyvenimo būdas. Patinka būti choro dalimi. Vadovė yra reikli, kompetentinga, daug keliaujame, daug kur dalyvaujame. Paskutinė patirtis – per vieną mėnesį nuo lapkričio vidurio iki gruodžio antros pusės vykome į konkursą Lenkijoje, paskui skridome į festivalį Maltoje, vos sugrįžę dalyvavome operos „Birutė“ generalinėse repeticijose ir premjeriniuose pastatymuose. Visko daug, bet smagu, nes sekasi, žiūrovai mus giria“, – sako Gintaras.
Štai Diana Norušienė į Elektrėnus atvyko iš Utenos, kur bai­gė muzikos mokyklą. Šiuo metu moteris dirba socialinio darbo organizatore Elektrėnų sa­vivaldybėje; ji yra net kelių mėgėjų meno kolektyvų narė.

This slideshow requires JavaScript.

Gyvai, judriai – „Con moto“
Po metų gyvavimo ansamb­lis ėmė plėstis, priėmė daugiau narių. Reikėjo ir pavadinimo, jį chorui pasiūlė vadovė Audronė Stepankevičiūtė. „Sutarėme su choristais kartu rinkti pavadinimą, pasiūlymų buvo daug, bet pasilikome prie „Con moto“. Netrukus mus pastebėjo tuometinė Trakų rajono kultūros skyriaus vedėja Jadvyga Lisevičiūtė. Ji pasiūlė mums tapti oficialiu Trakų kultūros skyriaus kolektyvu. Taip atsirado nedidelis choras jau su pavadinimu, vardu, mes J. Lisevičiūtę laikome savo choro krikštamote. Ji iki šiol mus palaiko; pastarąją savaitę net du kartus lankėsi mūsų projektinio veikalo – operos „Birutė“ premjerose: ir Vievio kultūros centre, ir Trakų Salos pilies Didžiojoje menėje“, – draugyste bei bendryste didžiuojasi vadovė.
Vadovė džiaugiasi, kad į chorą atėjo žmonės su savo antromis pusėmis. Štai pianistė, Elektrėnų meno mokyklos mokytoja Rasa Hopenienė atėjo su vyru Raimondu. Vyras dirba energetikos sektoriuje, bet prikalbintas žmonos, puikiai pritapo prie kitų dainininkų.
Farmacininkė iš Elektrėnų Gin­tarė Suslavičienė taip pat rado bū­dą, kaip savo sutuoktinį Ruslaną prikalbinti ateiti dainuoti. Ši šeima ypatingai svarbi kolektyvui, nes jų dukros – Akvilė ir Rugilė – taip pat dainuoja chore. Elektrėnuose užaugusi ir iki šiol šiame mieste gyvenanti Gintarė pirmoji atėjo į chorą dainuoti. Giedodama dar ir bažnyčios chore susipažino su būsimu vyru Ruslanu. Sutuoktinis kurį laiką sakė nespėsiąs dirbti ir dainuoti. Bet vėliau vis dėlto nutarė prisijungti, jis irgi yra muzikalus, baigęs muzikos mokyklą. „Mūsų vadovė sugalvoja chorui įvairių veiklų, ji yra tikra projektų rengimo meistrė. Tad keliaujame su choru po koncertus bei festivalius. Šeima yra svarbu, tad kai mūsų mergaitės užaugo, jos irgi panoro dainuoti ir buvo priimtos į chorą“, – pasakoja G. Suslavičienė. Viena iš dukrų taip „užsikrėtė“ choriniu dainavimu, kad įstojo į M.K. Čiurlionio menų mokyklą ir pradėjo mokytis chorinio dainavimo bei dirigavimo klasėje.
Dar vienas šeiminio dainavimo pavyzdys – Rūta Kizlaitė. Prieš keliolika metų chore dainavo jos tėvai – Edita ir Dainius Kizlai. Prieš gerą pusmetį chore pradėjo dainuoti jų vievietė dukra Rūta, studijuojanti Klaipėdoje.
Chore dainuoja daug įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir specialybių Elektrėnų savivaldybės žmonių. Pasak vadovės, pusė jų – iš Vievio, kita pusė elektrėniškiai.
Ateidama į chorą puiki dai­nininkė Dalia Liubinienė dirbo vaikų darželyje, dabar moteris yra Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos muzikos mokytoja.
„Chore yra net trys Jūratės, visos iš skirtingų darbų bei veiklų. Štai puikus sopranas Jūratė Špikienė – taip pat muzikos mokytoja, Jūratė Baraniūnienė yra siuvyklos meistrė-technologė, o Jūratė Mikalauskienė darbuojasi Elektrėnų savivaldybėje. Be manęs, chore yra dar viena Audronė. Tai Audronė Jankauskienė, turinti privatų verslą. Ji – puiki pažintinių maršrutų planuotoja įvairiose choro išvykose. Žygimantas Matusevičius – socialinis darbuotojas, neseniai su šeima atsikėlęs į Vievį, nuo vaikystės atradęs kelią į dainas. Jolanta Nenortienė, draudimo konsultantė, taip pat jau daug metų lanko chorą, kuris tapo atgaiva po darbo rūpesčių. Dar vienas draudimo kompanijos darbuotojas – vadybininkas Rolandas Jodka – į chorą grįžo po kelerių metų „akademinių atostogų“. Vievietė medikė, šeimos gydytoja Edita Kircūnienė – puikus altas. Moteris dar spėja dalyvauti ir politikoje, nes yra išrinkta į Elektrėnų savivaldybės tarybą“, – vardija choristus vadovė.
Beata Budrevičienė į choro repeticijas atskuba palikusi už nugaros rūpesčius socialiniame darbe.
Noriai chorą lanko vienas jaunesnių choro dainininkų vyrų – tai baritonas Linas Šatas. Prieš porą metų į tenorų gretas įsiliejo dar vienas Jonas – Jonas Alimas, iki „Con moto“ dainavęs kitame chore.
Vieni choristai jau būdami sutuoktiniai pasirinko chorinį dainavimą kaip malonų ir prasmingą laisvalaikio leidimo būdą, kiti gi čia rado draugų ar net sukūrė šeimą.
Viena tokia šeima yra Rūtos ir Jono. Jonas Chveduk yra A. Stepankevičiūtės mokinys, lankęs chorą mokykloje. Būdamas moksleivis jis dalyvavo konkurse „Dainų dainelė“, turi puikų tenoro balsą. Vyras dirba Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, spėja suderinti chorą ir atsakingą darbą. „Pažįstu Rūtos mamą Margaritą Vaičekonienę. Išgirdau, kad muzikali jos dukra atvyksta dirbti į Elektrėnų kraštą ir per mamą pakalbinau Rūtą dainuoti chore. Tai buvo lemtis: chore susipažinę Jonas ir Rūta sukūrė šeimą, ir dabar puikiai derina dainavimą su kitais darbais bei šeimos reikalais“, – sakė choro vadovė.
Kitokia istorija yra apie choro bosą Ramūną Plerpą. Vyras dainuoja, o jo žmona Rasa taip aktyviai prisijungė prie choro bendruomenės, jog tapo neoficialia choro vadybininke. Rasa, pasak choro vadovės, jiems labai padeda organizaciniuo­se reikaluose, nes sustiprėjęs choras daug keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir po svečias šalis.
Lina Ambrazevičiūtė darbuo­jasi Vilniuje, tarptautinėje įmo­nėje. Italų kalbą įvaldžiusi moteris padeda choristams, jei tenka išmokti dainuoti itališkai.
Jau daugiau kaip dešimtmetį chore dainuoja matematikos mokytojas Miroslavas Franckevičius. Tai pavyzdys, kaip puikiai derinamos dvi, iš pirmo žvilgsnio labai skirtingos sritys – matematika ir muzika.
Vieną jauniausių choro dalyvių – Sandrą Andriuškevičiūtę – vadovė apibūdino kaip ypač šiltą, nuoširdų žmogų. „Sandra kažkada svajojo tapti dainininke. Taip susiklostė, kad dabar ji dirba brolio saldžių gaminių įmonėje ir dainuoja chore. Mergina taip džiaugiasi dainuodama chore, kad net pasidarė ant rankos tatuiruotę su užrašu „Con moto“, – šypsosi A. Stepankevičiūtė.
Dar viena buvusi A. Ste­pankevičiūtės mokinė Rūta Ala­burdienė neseniai su šeima atsikėlė į Vievį ir pradėjo lankyti choro repeticijas. „Moteris, keturių vaikučių mama, pati mus susirado. Džiaugiuosi, kad mamos pėdomis seka vyresnės dukrelės, jos dai­nuoja mokyklos choruose“, – apie paveldimą meilę dainai užsimena chorvedė.

Dainos skamba salėse, bažnyčiose ir atvirose erdvėse
Choras „Con moto“ jau nesuskaičiuoja savo koncertų Lietuvoje: kultūros centruose, bažnyčiose, bendruomenių namuose. Na, o pirmoji išvyka į užsienį buvo į Lenkiją. Tai buvo Trakų rajono savivaldybės draugystės vizitas į Malborką. Kaip atsimena vadovė, teko dainuoti šaltoje bažnyčioje, vilkint plonais koncertiniais rūbais. Tai buvo 2000-ųjų sausis. O po kelerių metų gausi Elektrėnų savivaldybės delegacija vyko į Austriją, Wiener Neustadt miestą. Ten taip pat buvo kultūrinių mainų programa, kartu vyko šokėjai bei muzikantai, koncertų metu pristatę mūsų savivaldybės mėgėjų meno veiklas.
Įsimintinas choro kolektyvui buvo ir gospel muzikos festivalis Stokholme, Švedijoje. Choristai dainavo milžiniškoje bažnyčioje su šimtais dainininkų iš daugybės šalių.
„Con moto“ kasmet gauna kvietimų į įvairius chorinės muzikos festivalius. Toks buvo Šiaurės Baltijos šalių chorų festivalis, prasidėjęs Rygoje 1995 m. ir pasibaigęs Rygoje 2015 m. Festivalio renginiai vyko vis kitoje šalyje kas 2–3 metus, choras juose dalyvavo 4 kartus: Klaipėdoje 2002 m., Tartu 2008 m., Helsinkyje 2012 m. ir Rygoje 2015 metais.
Pasak A. Stepankevičiūtės, koncertinių kelionių organizavimas labai susijęs su finansais. Dažniausiai rengiami projektai įvairiems fondams, remia savivaldybė, kartais – vietos verslas, tačiau dažniausiai naudojamos ir asmeninės lėšos.
Jau kelerius metus choras teikia projektų paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, kad galėtų dalyvauti festivaliuose. Choras net du kartus buvo Ispanijoje, Costa Bravos festivaliuose, kurie vyksta vis kitame pakrantės mieste. Gerai įsiminė ir kelionė į Italiją, Siciliją. „Mes lankėmės netrukus po Etnos ugnikalnio įsiveržimo, daug kur gatvėse matėme pelenų ir suodžių, – sako Audronė. – Būtent čia, Sicilijos tarptautiniame chorų festivalyje, kuris vyko pandemijos traukimosi metu, buvome vienintelis užsienio choras tarp italų chorų: daugelis užsienio chorų būtent dėl pandemijos ir tuo metu Sicilijai grasinančių uraganų atsisakė dalyvauti“.
Važiuodama į užsienyje rengiamus festivalius A. Ste­pankevičiūtė sakė dažniausiai parenkanti lietuvių autorių kūrinius, nes nori populiarinti mūsų šalies kompozitorių kūrybą. Be to, juk šalį geriausiai reprezentuoja savas menas. Choras jau antrus metus turi koncertmeisterę – puikią pianistę Eglę Vosyliūtę. Vadovė tikisi, kad koncertmeisterė į jų kolektyvą atėjo ilgam.
„Chorui svarbu ne tik gera dainų atlikimo kokybė, bet ir sceninė kultūra bei išvaizda. Turime kelis komplektus sceninių drabužių. Kai kurie rūbai yra susidėvėję, neatitinka dydžiai. Prieš keletą metų teikėme paraišką Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui baltų genčių kostiumams įsigyti. Dabar turime pirmajame tūkstantmetyje dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių aprangą atitinkančius kostiumus“, – sako A. Stepankevičiūtė.
Kaip ir kiekvienas kolektyvas, „Con moto“ turi savų tradicijų. Kasmet, pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, choras organizuoja žygį baidarėmis. Ši tradicija prasidėjo prieš kelio­lika metų, kai choristė Diana Norušienė pakvietė į savo gimtinę Kaltanėnuose, Švenčionių rajone. Nuo to laiko choristai nepraleido nei vienų metų be žygio, o dažniausiai pasirenkamas maždaug 18 kilometrų ilgio maršrutas – Žeimenos upe ir greta esančiais ežerais. Į šią išvyką choristai mielai pasiima ir šeimos narius. Tradicija – po nakvynės palapinėse – giedoti Šv. Mišiose vietinėje bažnyčioje. Beje, kartais „Con moto“ repeticijų klausosi choristų vaikai. Todėl Audronė šypsosi sakydama, kad choras nuolat turės galimybę pasipildyti naujais, jaunais nariais.

Patirtis, motyvacija ir Lietuvos garsinimas
Paklausta, ką duoda kelionės ir dalyvavimas festivaliuose, A. Stepankevičiūtė vardija daugybę punktų. Pasak jos, tai motyvuoja choristus. Juk daugelis nori pamatyti pasaulio, susipažinti su kitų šalių kultūra. Pasak chorvedės, festivaliuose įgyjama daug sceninės patirties, užmezgami kontaktai. „Mes visi džiaugiamės ir didžiuojamės, galėdami užsienyje dainuoti lietuvių autorių dainas ir garsinti šalies vardą. Dažnai po baigiamųjų koncertų vyksta bendros vakaronės. Čia dainuojame lietuvių liaudies dainas, esame užsieniečius mokę ir lietuviškų šokių bei ratelių. Kartais į kelionę pasiimame armoniką (kai kuriuos kitus instrumentus būtų sudėtinga gabenti lėktuvu), tad tokius pasibuvimus lydi ir muzika“, – prisimena „Con moto“ vadovė. Ji teigia, kad tokių neformalių vakarų su kitais chorais metu pasidalijama net kulinariniu paveldu – iš lagaminų būna traukiami sūriai, duona, pyragai ir saldumynai.
Paskutinė festivalinė choristų kelionė buvo lapkričio pabaigoje–gruodžio pradžioje į Tarptautinį kalėdinių giesmių festivalį Maltoje. Tai jau trečia choro išvyka į šią Viduržemio jūros šalį ir jau antrasis festivalis, skirtas gražiausioms metų šventėms – Kalėdoms. Šiemet choras koncertavo bažnyčiose, o baigiamasis renginys vyko Šv. Marijos bazilikoje Mostos mieste. Čia visų dalyvių pasirodymus filmavo nacionalinė televizija.
Beje, pati A. Stepankevičiūtė taip pat organizuoja chorinės muzikos festivalius. Tai Vievyje daug metų skambantis festivalis „Mūsų dainose“, kuris pirmą kartą buvo surengtas 2007 metais, o jo metu vykstantys chorų konkursai yra skirti Aldonos Pu­lauskienės atminimui. Dabar ir šis festivalis Vievyje tapo tarptautiniu, jame yra dalyvavę chorai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Ukrainos, Baltarusijos.
Garbingoje vietoje Vievio kultūros centre, kurio direktorė yra Aud­ronė Stepankevičiūtė, pakabintos Padėkos ir kiti choro apdovanojimai. Štai 2009 metais Lietuvos nacionalinis kultūros centras chorą apdovanojo prestižine mė­gėjų meno nominacija „Aukso paukštė“ kategorijoje „Naujai suspindusi žvaigždė“. O šiemet choras dalyvavo konkurse Lenkijoje, iš kur pasivežė Sidabrinį diplomą. Padėkų pati vadovė turi daugybę. Vienas apdovanojimas jai ypač svarbus – už kultūrinių renginių organizavimą, kai Vievis buvo Mažąja Lietuvos kultūros sostine, A. Stepankevičiūtė pelnė Elektrėnų savivaldybės įsteigtą nominaciją „Metų kultūros šviesulys“.
Dar viena įdomi choristų patirtis – dalyvavimas projektuose, statant muzikinius veikalus. Pirmasis toks buvo 2016 metais – projektas „Paliesk operetę“, kurio metu buvo statoma Fr. Leharo „Linksmoji našlė“. Tada – Miko Petrausko „Eglė – žalčių karalienė“. 2021 m. gimė „Meilės misterija“ pagal Dž. Verdžio operą „Traviata“, o šiemet buvo įgyvendintas projektas „M. Petrausko „Birutė“ – mano scenoje“. Visuose šiuose projektuose „Con moto“ – pagrindinis masinių scenų atlikėjas. Ankstesnius pastatymus šiek tiek varžė tai, kad nebuvo reikiamos scenos. Dabar, kai Vievis turi naują kultūros centrą, yra visai kitos galimybės apšvietimui, dekoracijoms ir visam spektaklio veiksmui.
Dar gyvenanti ką tik nu­skambėjusia opera „Birutė“, A. Stepankevičiūtė džiaugiasi, kad prie šaunaus pastatymo sėkmės prisidėjo ne tik profesionalai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, bet ir savanoriai, Vievio miesto bendruomenės nariai.
Nors metai baigiasi, atsipūsti chorui „Con moto“ ir jo energingajai vadovei nėra kada.
„Turime pasirengti 2024 metų vasarą vyksiančiai Dainų šventei. Šiose šventėse dalyvaujame nuo kolektyvo susikūrimo. Atranka į Dainų šventę vyks vasario mėnesį, reikia gerai parengti net 26 sudėtingas ir mažiau sudėtingas dainas. Tikimės, jog pavyks, nes mūsų choro nariai imlūs ir darbštūs“, – sako vadovė.
O paklausta apie projektus, kurie jai einasi kaip iš pypkės, A. Stepankevičiūtė neslepia, kad slapta svajoja apie naują projektą. Jau pateikta paraiška Elektrėnų savivaldybei. Kas tai bus – chorvedė neatskleidė. Bet kaip ir visuomet, jei sumanymas pavyks, jos didžiausia parama laukia iš choro dalyvių.
Tad sėkmės, jums conmotiečiai. Visu greičiu, pirmyn!

Choro archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link