Bravo! Šūksnis išsiveržia neparuoštas, nežadėtas, nepataikaujantis, bet iš nepaprasto pasitenkinimo, nepaprasto grožio pajutimo. Bravo! Pasigėrėjimo šūksniais buvo pralaužtas kalbos barjeras ir atrastas tarpusavio artumas tarp tolimų šalių – Lietuvos ir Vengrijos – meno. Tai vyko Elektrėnų meno mokyklos koncertų salėje balandžio 20 d., besiklausant Budapešto, Zoltan Kodaly mokyklos merginų choro. Vadovės Csilla Őri ir Eszter Uhereczky.
Vengrijoje daugybe prizų apdovanotas Zoltan Kodaly pradinės, vidurinės ir muzikos mokyklos – pradinio meninio ugdymo instituto choras, koncertuodamas Lietuvoje, užsuko ir į Elektrėnų meno mokyklą. Elektrėnų Vengrijos choras neaplenkė dėl gražios meno mokyklos draugystės su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro, Vilniaus mišraus choro „Aidija“ vadovu, Dainų švenčių dirigentu Romualdu Gražiniu. Maestro lydėjo chorą po Vilniaus ir Kauno sales bei sustojo Elektrėnuose, tuo labai pradžiuginęs Elektrėnų chorinės muzikos mėgėjus. Pasak mokyklos direktoriaus Evaldo Petkevičiaus, švarūs ir rafinuoti choro balsai ir autentiškas kompozicijų įkūnijimas yra pripažinti Vengrijoje. Z. Kodaly mokyklos choras gavo 2011 metų Junior Prima apdovanojimą Vengrijos liaudies meno ir visuomenės švietimo kategorijoje. Mokyklos patronas, vengrų kompozitorius Zoltan Kodaly yra pasaulyje paplitusios muzikinio ugdymo sistemos kūrėjas.
Šventės vedėjas klausytojus trumpai supažindino su Vengrijos istorija, ieškojo panašumų su Lietuva istorijoje ir vėliavų spalvose, mąstė apie didelį atstumą tarp šalių ir didelį artumą tarp kultūrų.
Sustingę žiūrovai klausėsi vengrų liaudies ir klasikinių dainų, plojo ir prašė pakartoti, ir visai apstulbinti buvo išgirdę Vengrijos merginas švariai dainuojančias lietuviškai.
Tokios mažos, bet stebuklingos šventės būna retai, jas aplanko nedaug klausytojų, bet ta muzika ilgai išlieka atmintyje, o specialistams – muzikos mokytojams ir jų mokiniams – yra geros pamokos. Po koncerto Meno mokyklos pedagogai kalbėjo, kaip panašų tobulumą būtų galima pasiekti jų vadovaujamuose kolektyvuose, o mokyklos direktorius jau planavo, kur surasti lėšų atsakomajam vizitui Budapešte.
Šventės vedėjas klausytojus trumpai supažindino su Vengrijos istorija, ieškojo panašumų su Lietuva istorijoje ir vėliavų spalvose, mąstė apie didelį atstumą tarp šalių ir didelį artumą tarp kultūrų.
Sustingę žiūrovai klausėsi vengrų liaudies ir klasikinių dainų, plojo ir prašė pakartoti, ir visai apstulbinti buvo išgirdę Vengrijos merginas švariai dainuojančias lietuviškai.
Tokios mažos, bet stebuklingos šventės būna retai, jas aplanko nedaug klausytojų, bet ta muzika ilgai išlieka atmintyje, o specialistams – muzikos mokytojams ir jų mokiniams – yra geros pamokos. Po koncerto Meno mokyklos pedagogai kalbėjo, kaip panašų tobulumą būtų galima pasiekti jų vadovaujamuose kolektyvuose, o mokyklos direktorius jau planavo, kur surasti lėšų atsakomajam vizitui Budapešte.
Red. inf.