Apie diktatūrą ir trumpą atmintį

Lietuvos viešojoje erdvėje – savotiška panika. Politologai, apžvalgininkai ir net filosofai, diplomuoti ir be diplomų, skambina pavojaus varpais – į Lietuvą pamažu atslenka diktatūra, kuri sunaikins paskutinius demokratijos daigus ir pavers Lietuvą totalitarine valstybe.

Beveik tokia pati kaip Baltarusijoje, kur viską už visus sprendžia “batiuška” Aleksandras, arba kaip Venesuela, kurios prezidentas, anot vienos apžvalgininkės, gyvena “paraleliniame pasaulyje”.

Tokiame pačiame kaip ir Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė, kuri, kaip “batiuška” kapoja iškiliausias Lietuvos politikos galvas (P.Malakauskas, M.Laurinkus, V.Baliukonis, R.Dagys, V.Ušackas), gadina santykius su Lietuvos pagrindine strategine partnere ir, žiūrėk, tuoj ims ir sugalvos devalvuoti litą.

Žodžiu, dangus griūva!

Bet ar iš tiesų griūva? O gal tiesiog problema ta, kad dauguma tų politologų, apžvalgininkų ir filosofų yra tiesiog jauni žmonės, kurie neprisimena gana trumpos (vos 20 metų) nepriklausomos Lietuvos istorijos?

O gal nenori arba dėl progresuojančios Alzheimerio ligos yra nepajėgūs jos prisiminti?

Norėčiau jiems visiems šiek tiek geranoriškai pagelbėti.

D.Grybauskaitė kapoja galvas?

Tikra tiesa. Ir, jei kam nors įdomi mano subjektyvi nuomonė, visos tos ”nukirstos” galvos to nusipelnė su kaupu.

Tačiau mano nuomonė šiuo atveju visiškai nesvarbi, daug svarbiau yra atsakyti į klausimą, ar D.Grybauskaitė daro ką nors tokio, ko nedarė ankstesni Lietuvos prezidentai.

Politologai ir apžvalgininkai štai piktinasi, kad D.Grybauskaitė viešai pareiškė nepasitikėjimą koalicinės Vyriausybės nepartiniu ministru V.Ušacku.

Koks įžūlumas, kokia nepagarba!

Bet juk nieko naujo.

1999 metais tuometinis prezidentas V.Adamkus viešai pareiškė nepasitikėjimą ne kokiu nors nepartiniu ministru, o absoliučią daugumą Seime turėjusios Vyriausybės vadovu G.Vagnoriumi.

Nepamenu, kad tada kas nors būtų kalbėjęs apie diktatūrą ar lyginęs V.Adamkų su H.Chavezu, F.Castro ar A.Lukašenka. Ir G.Vagnorius, prieš tai pasitikrinęs savo reitingą Seime, iš savo posto pasitraukė.

Nekalbėjo ir metais anksčiau, kai, cituojant R.Valatką, “iš postų lėkė” net trys prezidentui neįtikę ministrai.

Nekalbėjo niekas apie diktatūrą ir tada, kai buvo naikinama Europos reikalų ministerija, nors L.Andrikienė tuo metu buvo gana įtakinga valdančiosios partijos atstovė.

Bet apžvalgininkai ir filosofai kalba ne tik apie “kapojamas” ministrų galvas. Aimanuojama dėl P.Malakausko, M.Laurinkaus ir dėl A.Valantino.

Žvilgtelėkime į praeitį.

Prisiminkime, pavyzdžiui, tokį V.Junoką – mažą ir su kepure, kuriam vadovaujant buvo patikrinti “Rubicon” seifai. Juose, jei pamenate, buvo rasta nemažai grynųjų ir visokių sąrašų su iniacialiais, labai primenančiais, tuometinių politikų vardus ir pavardes.

2004 metais tuometinis prezidentas V.Adamkus išsikvietė V.Junoką ir “prašė paaiškinti STT vadovo, ar susiklosčiusiomis sąlygomis V.Junokas mato galimybę toliau eiti savo pareigas”.

V.Junokas iš pradžių spyriojosi, bet po to nusprendė pasitraukti.

Apie diktatūrą niekas nekalbėjo.

Nekalbėjo apie ją niekas ir tada, kad tas pats V.Adamkus skambino tuometiniam generaliniam prokurorui A.Klimavičiui ir klausinėjo jo apie “Rubicon” bylą. Generalinis tada prezidentą informavo, kad perėmė tos bylos tyrimą iš STT. O juk tada prezidentas jau buvo A.Zuoko – vieno iš pagrindinių “Rubicon” bylos veikėjų – atžalos krikštatėviu…

Jokių Hugų, Fidelių, Aleksandrų ar Vladimirų tada apžvalgininkai, politologai ir filosofai kažkodėl neprisiminė.

Neprisiminė jie jų ir tada, kad V.Adamkus jau minėtą A.Klimavičių 2005 metų viduryje, kai jo kadencija dar tik buvo įpusėjusi, pasiūlė į Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Pikti liežuviai tada kalbėjo, kad taip prezidentas “civilizuotai” pašalino A.Klimavičių iš generalinio prokuro pareigų, užleisdamas vietą A.Valantinui.

Niekas apie diktatūrą nekalbėjo ir tada, kai V.Adamkus užsimanė žūtbūt pašalinti Aukščiausiojo Teismo pirmininką V.Greičių ir net tris kartus Seimui teikė dekretą dėl jo atleidimo iš užimamų pareigų.

Buvo jauni ir nepatyrę?

Galbūt.

O gal amnezija?

Taip pat gali būti.

Bet yra vaistų: Lietuvos Respublikos Konstitucija (VI skirsnis) ir google.lt.

Trumpas gydymo kursas, ir gal dings noras šaukti, jog dangus griūva…

Tiesa, būna ligonių, kuriems sirgti patinka. Tada, žinoma, jokie vaistai jau nepadės.

racas.lt

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų