AMŽINAI AIDINTIS PIRMOSIOS VIDURINĖS SKAMBUTIS

Aivaras Veiknys šiandien ir antroje klasėje

Aivaras Veiknys

Plius minus, spėčiau, penktokėlis:
išstypęs, liesas, susivėlęs
rugsėjo vėjyje, šalia
geriausio draugo –
ak, šypsausi,
krapštydamas dievuliui ausį
gladiole.

Nuo ankstyvo ryto neaplei­džia keistas jausmas. Vis bandau užrašyti savo mokyklą, tačiau ji to padaryti man neleidžia. Neleidžia savęs įkišti į ankštą prisiminimų narvą, nes tų prisiminimų tiek daug, kad į narvą jie paprasčiausiai netilptų. Taigi mintys nevirsta žodžiais, žodžiai nesiklijuoja į sakinius, o sakiniai – į sklandų pasakojimą. Jau kelias valandas vaikštau po namus, pro stiklą žiūrėdamas į kiemą pasėdžiu balkonėlyje ir galvoju, kaip čia tą savo mokyklą imti ir pergudrauti. Ir staiga, kai jau visiškai prarandu bet kokią viltį, į galvą šauna išganingas planas: nieko neužrašinėti, o tiesiog nuspausti diktofono mygtuką ir pradėti kalbėti. Kalbėti ne pačiam sau, o savo įsivaizduojamam draugui, kuris galbūt dar nelanko mo­kyklos, bet greitai tai darys, ir todėl jam smalsu, kaip ten viskas vyksta. Taigi, mielas įsivaizduojamas bičiuli, papasakosiu, nes mokyklą baigiau prieš 25 metus ir šiandien, žvelgdamas į savo praeitį, mąstau, kad jeigu man leistų pakartoti, leistų grįžti į dvivietį kietą suolą ir godžiai sekti, ką lentoje balta kreida rašo mokytoja (nors šiais technologijų laikais kreidos tikriausiai mokykloje praktiškai nebeliko), aš nė akimirkai nedvejodamas sutikčiau.
Gimiau 1983-aisiais ir nuo mažų dienų gyvenau Draugystės gatvėje, 14 numeriu pažymėtame daugiabutyje, 61 bute, ketvirtame aukšte. Kokiais 1987-aisiais ar 1988-aisiais ryte nubudęs vis tikėdavausi, kad tėvai pramigo ir man nereikės eiti į darželį, nes darželyje, kuris tuo metu glaudėsi kitoje gatvės pusėje, dabartinio viešbučio „Perkūnkiemis“ pastate, man viskas žiauriai nepatiko. Nepatiko pietų miegas, į kurį auklėtojos varydavo diržu, nors aš miegoti visai nenorėdavau. Nepatiko tiek valandų leisti be mamos. O ir darželio maistas ne visada atitikdavo mano skonį. Bet blogiausia, kad sykį, kai pridirbau į kelnes, buvau nutemptas į plytelėmis išklotą prausyklą ir nupraustas beveik verdančiu vandeniu. Blioviau lyg skerdžiamas teliukas. Tais nepavydėtinais laikais mama dirbo elektrinėje, o tėvas klojo plyteles ledo rūmuose. Na o aš, neapsikentęs darželio tvarkos, pradėjau iš jo bėgti. Nutaikęs progą sprukdavau pro duris, perlipdavau tvorą, o tada dažniausiai lėkdavau pas tėvą į ledo rūmus: pusplikis, vienais šortukais, vienplaukis. Sykį, kirsdamas gatvę, vos nepalindau po sunkvežimio ratais. Aišku, susinervinęs tėvas gerai mane atperdavo ir pasisodinęs ant pečių neš­davo atgal į darželį. O tada atėjo išsigelbėjimas – pirmoji vidurinė mokykla (dabar „Ąžuolyno“ progimnazija).

Prisimenu akimirką prieš pirmą klasę: mama kažkur veda mane už rankos, o priešais žengia keli mokiniai – pasitempę, gražiomis uniformomis, užsimetę kietas kvadratines kuprines. Taip susižaviu šiuo vaizdu, kad net paklausiu mamos: mam, ar aš irgi taip vaikščiosiu, kai eisiu į mokyklą?..
Lankyti mokyklą pradėjau 1989-aisiais. Mano pirmoji mokytoja Gitana Uscilienė (mergautinės pavardės, deja, nepasakysiu) buvo visiška priešingybė piktoms ir storoms darželio auklėtojoms: graži, išraiškingų akių, visada pasidažiusi ir skaniai kvepianti. Be to, pirmosios moks­lo šaknys taip pat neatrodė to­kios karčios: gavome pratybų sąsiuvinius, kuriuose tereikėjo lygiai nubrėžti liniją ar pagal pavyzdį išraityti kokį vingį. Mokytoja buvo gera ir niekad negailėjo riebių penketų (iki penktos klasės galiojo penkiabalė sistema). Be abejo, antroje klasėje užduotys tapo sudėtingesnės, tačiau tai man nekėlė didelių problemų, mokytis labai patiko, iš mokyklos nebėgau, o kai trečioje klasėje su kitais pirmūnais patekau į pernykščių antrokų garbės lentą, pirmą kartą išties savimi didžiavausi ir kiekvieną kartą, eidamas pro tą lentą, stabteldavau ir nusišypsodavau. Tiesa, pats pirmasis mano skambutis, pati pirmoji Rugsėjo 1-oji vis dėlto paliko šiokį tokį kartėlį: po pagrindinės šventės su kitais vaikais laksčiau mokyklos koridoriuje, o belakstydamas sugebėjau susimušti su būsimu klasioku. Gavau į kaulus. O pasiskundęs tėvui, didžiajam savo užtarėjui, gavau jo leptelėjimą, kad taip man ir reikia. Šiandien tai atrodo kaip nereikšminga smulkmena, bet tuo metu buvau rimtai įsiskaudinęs, kad mano tėtis stojo priešo pusėn.
Pradinėse klasėse neapsieita be berniukiškos meilės. Buvau įsimylėjęs vieną klasiokę ilgais šviesiais plaukais ir norėdamas jai visados būti gražus, dažnai vidury pamokos pakeldavau ranką, o pastebėtas mokytojos Gitanos, prašydavausi į tualetą. Ir visai ne todėl, kad prispirdavo reikalas. Tiesiog tualete slapčia nuo visų suvilgydavau savo delnus ir jais pasilygindavau plaukus, kad neatrodyčiau kažkoks susivėlęs bjaurusis ančiukas. Dabar be galo juo­kinga, bet tuo metu į šį vos ne kasdienį ritualą žiūrėjau labai rimtai. Dar juokingiau tai, kad dėl šios nekaltos meilės net pradėjau lankyti pramoginius šokius. Tiesiog sykį į namų duris paskambino (išmaniųjų telefonų dar nebuvo, o laidinius ne visi turėjome) geriausias kiemo ir klasės draugas Sergejus Istominas, o kai tas duris atidariau, šalia stovėjo dvi klasiokės, tarp kurių buvo ir mano simpatija. Gal nori lankyti šokius? – paklausė draugas, – trūksta vieno žmogaus. Tai aišku! – susilydęs atsakiau, nors vėliau paaiškėjo, kad būtent Sergejus ir šoks su ta, kuri man patinka, o aš pats turėsiu tenkintis tuo, kas liko. Po poros metų drauge su suolo draugu nusprendėme, kad gana trypti parketą prieš veidrodžius, ir jau po savaitės pradėjome lankyti rankinį.

Turiu metais jaunesnį brolį, kuris šiandien išstypo iki dviejų metrų ir sveria šimtą kilogramų. Tačiau prieš 36 metus jaunėlis brolis tebuvo gležnas pirmokėlis, kurį man – kietam ir gyvenimo jau mačiusiam antrokui – dažnai tekdavo ginti. Štai atbėga per pertrauką verkdamas pas mane ir guo­džiasi, kad klasiokai jį skriaudžia. Pasiraitodavau rankoves ir eidavau auklėti mažvaikių. Vėliau, kai abu dirbome toje pačioje statybų įmonėje ir važinėdavom po tas pačias komandiruotes, būtent brolis išmokė mane pagrindinių skardinimo gudrybių. Tačiau tai jau kita istorija.
Trečioje klasėje Gitana Us­cilienė išėjo dekretinių atostogų. Jos vietoje stojo dabar jau amžiną atilsį Aušvydas Stankevičius – poeto Rimvydo Stankevičiaus brolis. Būta visko – ir griežtesnio tono, ir paleidimo iš paskutinės pamokos, tačiau labiausiai prisimenu medinį raktų pakabuką, kuriuo mokytojas Aušvydas kartais patikrindavo nepaklusnių ar kažkaip kitaip prasižengusių auklėtinių makaules. Šiais laikais neįmanomi dalykai, tais laikais atrodė savaime suprantami. Tačiau aš ne apie tai. Aš apie tai, kad Aušvydas už lietuvių kalbą mokslo metų pabaigoje man išvedė galutinį ketvertą, o tai reiškia, kad atėjęs į ketvirtą klasę ir vaikščiodamas mokyklos koridoriais, nepamatysiu savęs garbės lentoje su kitais pirmūnais. Išgyvenau, verkiau, mama net siūlė kartu nueiti pas mokytoją ir paprašyti jo, kad ištaisytų šitą klaidą. Nesutikau. Maldauti penketo man atrodė dar didesnis pažeminimas nei žinoti, kad esu vidutinis mokinys. Antra vertus, kitais metais vėl grįžo myliausia mano mokytoja, ir penketai vėl pasipylė kaip iš gausybės rago. Kalbant apie tai, verta paminėti, kad ketvirtoje klasėje vyko pereinamieji egzaminai. Pamenu, prieš egzaminus buvome nuvesti į stadioną, kur turėjome laukti, o stadionas tuo metu buvo senas, su aptriušusiais suoliukais ir aptrupėjusia laiptų skalda. Aišku, kaip visados dalis klasiokų dūko, ir vienas šitaip bedūkdamas dideliu skaldos gabalu pataikė man į galvą. Pasipylė kraujas, tučtuojau buvau atleistas nuo visų egzaminų, taigi į penktą klasę atėjau sužeistas, bet užtat apdovanotas tam tikromis privilegijomis.
Šiokie tokie pastebėjimai iš pradinių klasių. Nors mokiausi puikiai, šiaip jau buvau pakankamai pašėlęs vaikas, ir tai atsispindi mano pažymių knygelėse, kuriose šalia riebių penketų galima rasti dvejetų ar net kuolų už drausmę, o šalia jų ir ganėtinai griežtų pastabų, skirtų tėvams. Pavyzdžiui, sykį už drausmę gavau kuolą, nes pertraukos metu su kitais klasiokais spardžiau kažkieno apkramtytą ir ant palangės paliktą bandelę, kurią panaudojom vietoje futbolo kamuolio. Suprantu, juk mokykloje mums buvo stengiamasi įdiegti ne tik žinias, bet ir vertybes, tarkim, kad duoną reikia mylėti, kad ji sunkiai uždirbama ir jos negalima spardyti. Šiandien šią vertybę esu įsisamoninęs ir be reikalo neišmetu nė vienos riekės. Šios vertybės iš manęs neišmušė net ir tas faktas, kad sykį belakstydamas trenkiausi galva į sieną ir netekau sąmonės. Ačiūdie, viskas baigėsi laimingai. Beje, tose pačio­se pradinėse klasėse teko lankyti pailgintą grupę, kurioje budėjo viena jau garbaus amžiaus moky­toja (vardo, deja, neprisimenu), ta mokytoja labai mėgdavo žaisti šaškėmis, kitus vaikus ji lengvai aplošdavo, o aš buvau vienintelis, kuris jai rimtai pasipriešindavo ir kartais net laimėdavo. Taigi taip prie šaškių lentos mes ir leisdavome laiką iki vakaro, kol tėvai grįždavo iš darbų, ir mes ga­lėdavome traukti namo.

Ir štai aš jau penktokas. Iš Gitanos Uscilienės rankų perėjau į auklėtojos Augutės Liutkevičienės rankas, kuri irgi prisidėjo, kad šiandien esu poetas. Beje, verta priminti, kad būtent Augutė yra mano pirmosios knygelės „R aktai“ redaktorė, kuri pasirodė po mo­kyklos baigimo 2007 metais. Nors Augutę laikau puikia mokytoja, lietuvių kalba ir literatūra tais laikais nebuvo mėgstamiausias mano dalykas, gal todėl, kad tais laikais kūrybinio laisvo mąstymo buvo leidžiama mažiau, daugiau viso­kios analizės ir interpretacijos, kurios man buvo be galo nuobodžios. Pačios įsimintiniausios akimirkos, kai pamokų metu nukrypdavom nuo temos ir kalbėdavo apie gyvenimą. O mėgstamiausiais dalykas buvo matematika ir kūno kultūra. Nors jeigu, tarkim, reikėdavo bėgioti aplink stadioną, tai labai to nemėgdavau, jausdavau įtampą, nes visada norėdavau atbėgti pirmas. Net esu apie tai parašęs eilėraštį, kuris vėliau pateko į knygą „Paukštuko liudijimai“: apie distancijas, kurių nemėgau labiausiai.
Penktoje klasėje pasivijo tamsa. Būdamas vienuolikos netekau namų Draugystės gatvėje, ku­riuos tėvai kažkokiu būdu sugebėjo pragerti. Iš pradžių už skolas atjungė elektrą, paskui dujas, gyvenome visiškoje prieblandoje, degindavo iš kapinių pavogtas žvakes, kiemo draugai į mus žiūrėjo kreivai, klasėje irgi jaučiausi prastai, nepasitikėjau nė vienu žmogumi, kuriam galėčiau išsipasakoti. Tačiau prieš tamsą spėjau paskutinį kartą sušokti pašėlusį šokį. Šiaip patekau į sustiprintą humanitarinių mokslų klasę, į kurią buvo atrinkti patys geriausi ir gabiausi mokiniai iš trijų kasių. Mane išrinko klasės seniūnu, ir šios pareigos mane sugadino, t. y. taip įsijaučiau, kad nuo suolų pradėjau šluoti, mano manymu, netvarkingai padėtus vadovėlius. Auklėtoja, pamačiusi, kad „valdžia“ mane gadina, po savaitės ar dviejų iš pareigų pašalino. O tada, spaudžiamas šeimos bėdų, visiškai nurimau: tapau ramus ir užsisklendęs, per pertraukas sėdėdavau klasės gale ir mąsliai žvelgdavau pro langą. Kartais prieidavo kokia klasiokė ir paklausdavo, kodėl liūdžiu. Atsakydavau, kad visai neliūdžiu. O šiandien suprantu, kad išties liūdėjau. Liūdėjau, nes laikiau save nevykėliu, kuris tyčia praleidžia visus kalėdinius klasės vakarėlius tik todėl, kad neturi pinigų dovanėlėm, kuriomis tais laikais turėjome tradiciją apsikeisti. Ir šitas nevykėlis septintoje ar aštuntoje klasėje susirado draugą – akmeninę varlę šalia mokyklos. Pavyzdžiui, jei būdavo kokia laisva pamoka ar ilgoji pertrauka, ypač rudenį, skuosdavau prie ežero, tiksliau, į sulaukėjusį sodą prie to ežero, kur prisirink­davau obuolių, o grįžęs prisi­šliedavau su tais obuoliais prie varlės, sėdėdavau, kalbindavau ją, įsivaizduodavau, kad ir varlė man kažką sako, ir visada palikdavau jai tų obuolių. Štai taip…

Apie atradimus. Auklėtojai Augutei atradimu tapau paskutiniais mokslo metais. Mūsų klasėje tikrai netrūko kuriančių merginų, bet kad rašau aš, niekam nė įtarimų nekilo, nors jau buvau užpildęs nemenką dalį savo mėlynos knygutės. Ir štai atnešu tą knygutę auklėtojai, ir štai ji viską perskaito, o tada vežasi mane į Vilnių, kur dar spėju sudalyvauti „Poezijos pavasario“ moksleiviams skirtame renginyje „Augu kartu su eilėraščiu“. Pamenu, stoviu rašytnamyje prieš publiką ir skaitau kažkokį labai banalų eilėraštį apie klevą kruvinais lapais… Su tuo eilėraščiu baigėsi dvylika metų trukusi mokyklinė odisėja. Tačiau jausmas ją aplankius liko toks pats: čia yra mano namai. Šiandien mano mokykla virtusi aštuon­mete progimnazija, ir man dėl to šiek tiek gaila. Antra vertus, čia aštuonerius metus gyvenimo jau spėjo patirti ir mano dukros Saulė ir Upė. O ir mano keliai į mišką grybų sezono metu vis dar dažnai veda pro mokyklą. Ir aš visada, eidamas pro šalį, iš tolo pasilabinu su varle, kuriai mintimis palieku sultingą obuolį…
2007-aisiais pasirodė pirmoji mano poezijos knygelė „R aktai“. Tais metais buvau pakviestas dalyvauti „Poezijos pavasario“ skaitymuose, vykusiuose literatūriniame mokyklos kiemelyje. Atvažiavo Rimvydas Stankevičius, Arnas Ališauskas, Domantas Razauskas. Ir visi jie tapo mano draugais, o Rimvydas – dar ir vyresniu broliu, kuris vėliau pakvietė dirbti žurnalistu „Respublikoje“ ir su kuriuo mūsų gili bičiulystė tęsiasi jau beveik dvidešimt metų. Šiandien esame vieni pirmųjų vienas kito eilėraščių skaitytojų, patarėjai ir net redaktoriai. Šiandien drąsiai galiu sakyti, kad būtent mokykla padovanojo bendražygį, su kuriuo galėčiau eiti visur, nes žinau, kad jis neišduos. Beje, 2007-aisiais Arnas Ališauskas parašė man dedikaciją ant savo knygos: „Aivarui – su kuriuo susipažinau Elektrėnuose, bet kurio vieta – Vilniuje, Rašytojų sąjungos kavinėje, prie mūsų staliuko“. Visa tai vėliau išsipildė. Pildosi iki šiol.

Asmeninio archyvo nuotr.