Ačiū už nepasitikėjimą

Ačiū už nepasitikėjimą

Viešumas yra galingas ginklas. Valdydami jį, žurnalistai užsitarnavo ketvirtosios valdžios vardą. Po įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ir teisminės valdžios rikiuojasi būtent žiniasklaida. Visais laikais besinaudodama tuo dideliu ir visus gąsdinančiu ginklu ji gebėjo kontroliuoti pastarųjų, viršesnių valdžių veiksmus.

Visuomenėje vis giliau šaknijasi nusistatymas, kad žiniasklaida nusigyveno, sugedo, supuvo, parsidavė, prarado savo unikalią funkciją. Tokių minčių dabar perskaitysi bene po kiekvienu internete publikuotu žurnalistiniu tekstu. Žiniasklaida lietuviai labai pasitikėjo nepriklausomybės atkūrimo metu. Visgi jos vaidmuo tuometiniuose įvykiuose buvo milžiniškas. Tas pasitikėjimas truko iki 2000 m. Tada lietuviai savo žurnalistais neabejojo labiau nei bet kuri kita Europos šalis. 2000-aisiais žurnalistiniu darbu šventai tikėjo apie 70 procentų Lietuvos gyventojų, 2013 m. tas skaičius jau svyravo apie 33 procentus. Išsakančių nuomonę, kad griežtai nepasitiki žiniasklaida, dabar yra apie 26 procentai. Nuo 2000 m. statistikos kreivė vingiuoja žemyn – pasitikėjimas žiniasklaida vis mąžta.

Ne, tai dar nereiškia, kad suprastėjo žiniasklaidos turinys, kad ji supuvo ir parsidavė. Tai reiškia, kad neatsiliekame nuo globalių tendencijų. Tai reiškia, kad gyvename vis geriau. Visose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse pasitikėjimas žiniasklaida yra mažas, nes vartotojai tiesiog kritiškiau žiūri į pateikiamą informaciją. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys sako, kad mąžtantis pasitikėjimas – nieko bloga, nes anksčiau žurnalistika tiesiog buvo pervertinta.

Visuomenė darosi kritiškesnė. Kritiškų skaitytojų turime ir mes. Ir jų daugėja. Kritiškumas auga ir dėl to, kad kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę. Anksčiau laikraščio redakcija retai susilaukdavo atgalinio skaitytojų ryšio – nebent kažkas paskambindavo, užeidavo į svečius ar atsiųsdavo laišką. Bet tam reikia ir pastangų, ir tiesiog netverti savyje iš simpatijos ar antipatijos laikraščio turiniui. Dabar viskas paprasčiau. Internete galima perskaityti svarbiausius mūsų tekstus ir komentuoti, kiek širdis geidžia. Tiesa, reikia jausti atsakomybę už savo žodžius, nes pastaruoju metu itin dažnai iš policijos gauname prašymus atskleisti vieno ar kito komentatoriaus IP adresą, pagal kurį nustatoma jo tapatybė. Tad nors komentarai ir anoniminiai, įžeidinėjimai ir šmeižtas čia nepasislepia.

O lankytojų savo internetinėje svetainėje sulaukiame tikrai nemažai. Be pusantro tūkstančio perskaitytų laikraščių per savaitę, per mėnesį svetainėje jų turinys perskaitomas dar dešimtį tūkstančių kartų. Beveik pusė www.kronika.lt skaitytojų straipsnius skaito būdami Vilniuje, 16 procentų – Elektrėnuose, 12 – Kaune. 10 procentų skaitytojų gyvena užsienyje. Mus skaito Didžiojoje Britanijoje, JAV, Norvegijoje, Švedijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje… Vienas kitas skaitytojas – ir iš egzotiškesnių šalių: Nigerijos, Ekvadoro, Australijos, Filipinų, Pietų Afrikos Respublikos. „Elektrėnų kronikos“ turinys yra lengvai pasiekiamas ir plačiai skaitomas, todėl jaučiame didelę atsakomybę už pateikiamą informaciją.

Mes, žinoma, darome klaidų. Jų daro visi, tik vieni tai pripažįsta, kiti – ne. Nesidžiaugiame savo klaidomis, bet džiaugiamės kritiškais skaitytojais, kurie jas pastebi. Ypatingas mūsų recenzentas – Romas S., pranešantis mums vos tik pastebėjęs net ir menkiausią netikslumą. Dėl tokių skaitytojų tobulėjame. Nors kartais ir skaudžiai į storą žurnalisto odą kerta Romo S. kritikos strėlės, tačiau gera žinoti, kad turime skaitytoją, kuris perskaito viską, ką spausdiname. Ačiū, Romai.

Žurnalistai – tarsi didinamieji stiklai, objektą išdidinantys taip, kad jį matytų visi. Sunku, kai žmonės skundžiasi neteisingais ar nesąžiningais valdžios veiksmais, ir tuos veiksmus paviešina žiniasklaida, bet jokio atsako paviešinimas nesusilaukia. Jei problema neaktuali daugeliui, jei sudėtinga ją suprasti ar tiesiog ji pateikta neatsižvelgiant į aplinkybes, tokia žinia tiesiog pasiklysta informacijos jūroje. Kur ten jūroje – ištisame vandenyne.

Tačiau būna ir priešingai – žiniasklaidos pasisukinėjimas apie temą jau sukelia atoveiksmį. Pavyzdžiui, pradėjus judinti temą apie sumedžiotų laukinių gyvūnų pirminio apdorojimo aikštelę ir jos atliekų duobę Barboriškių kaime, jau po poros dienų ji buvo uždaryta. Tai buvo vienas tų atvejų, kai pajutau ketvirtosios valdžios galią. Ir visai nesvarbu, kad nebeliko apie ką rašyti, nes problema buvo išspręsta.

Viešumas šiandien yra labai lengvai pasiekiamas, dažnai peržengiant tuos, kurie ilgą laiką buvo tarpininkai tarp privatumo ir viešumo – žurnalistus. Sakoma, kad žurnalistika – profesija, kuri išnyks po dešimties metų. Esą ją pakeis piliečių žiniasklaida, sklindanti per socialinius tinklus ir kitas platformas. Viena vertus šiandien užtenka socialiniame tinkle parašyti, kad mėlynas autobusiukas grobia vaikus, ir informacija kaipmat išplinta be jokių žiniasklaidos atstovų. Kita vertus, vieną kartą tokiai informacijai nepasitvirtinus, vėliau panašiu turiniu niekas netiki. Juk ir kritikuoti nėra ką – pirminio šaltinio atsekti beveik neįmanoma. Jei pasitikėjimas žiniasklaida nuo 70 iki 33 procentų nukrito per 13 metų, tai pasitikėjimas naujienomis per piliečių žurnalistiką tokiais mastais žlegtelėtų žemyn vos po pirmos nepasitvirtinusios naujienos. Ar vis dar manote, kad žurnalistika išnyks? Aš nuoširdžiai tuo netikiu.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną noriu padėkoti skaitytojams. Už tai, kad esate, už tai, kad skaitote, už tai, kad nepasitikite. Taip vedate mus tobulumo link.

Ineta Bricaitė,

Kūrybos redaktorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų