Sausio 13-oji: Laisvės gynėjų diena. 1991 metų sausio įvykiai – laikas, kai žmonės nebijojo mirti

Sausio 13-oji: Laisvės gynėjų diena. 1991 metų sausio įvykiai – laikas, kai žmonės nebijojo mirti

Julija Kirkilienė

Elektrėniškiui Viktorui Drozdovui, gimusiam 1991 m. sausio 13-osios naktį, sukaks 33 metai. Tiek metų prabėgo nuo tos nakties, kuri kalendoriuje dabar žymima, kaip Laisvės gynėjų diena. Ne pirmą kartą minime Viktoro gimimo datą todėl, kad tą naktį, kai Elektrėnų ligoninėje gimė Viktoras, Vilniuje prie televizijos bokšto žuvo Apolinaras Povilaitis, Viktoro dėdė, Vinco Kudirkos giminės atžala. O Vilniuje, Parlamento rūmuose, apginkluoti tuometiniais ginklais, tą naktį tankų puolimo laukė elektrėniškiai sportininkai Gintas Akelis ir Kęstas Vitkauskas. Parlamento tankai nepuolė, o prie televizijos bokšto tą naktį nužudyta buvo 14 jaunų žmonių. Daug sužeistų. Prie televizijos bokšto prieš tankus rankomis susikibęs budėjo ne vienas elektrėniškis.

Trijų kartų dziudo čempionai – Kęstas Vitkauskas, Gintas Akelis ir Kęstutis Vitkauskas – dabar kovoja tik ringe. Kęsto Vitkausko nuotr.

Istorijoje aprašyta visa nuo 1990 metų kovo 11-osios iki 1991 metų sausio 13 dienos ir po jos, iki paskutinio okupantų kareivio išvedimo 1993 metų rugsėjo mėnesį, įvykių seka. Bet viskas prasidėjo nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo, kurio veikloje aktyviai dalyvavo elektrėniškiai. Apie tai daug kartų rašėme. Šį kartą dar priminsime, kaip tą sausio 13-osios naktį Parlamento viduje Laisvę apginti pasiruošę buvo G. Akelis ir K. Vitkauskas.
G. Akelis Kaune baigė vidurinę mokyklą, vėliau baigė tuometinį Kūno kultūros institutą (nuo 2012 m. Lietuvos sporto universitetas), įgijo trenerio specialybę, paskyrimą gavo į Elektrėnus, 1979 m. čia pradėjo dirbti dziudo imtynių treneriu. Gintas pažinojo Lietuvos savanorių kariuomenės kūrėjus, imtynininkus Česlovą Jezerską, Joną Gečą, Arvydą Pocių, Žemės ūkio akademijos savigynos ir dziudo rinktinės trenerį Antaną Bubnelį, kuris treniravo ir elektrėniškį Kęstą Vitkauską. A. Bubnelis sausio mėnesį paskambino G. Akeliui, paprašė paimti patikimų sportininkų ir atvykti į Vilnių. Gintas su Kęstu sėdo į Ginto automobilį ir išvažiavo į Vilnių. Prie Gariūnų juos sustabdė rusų kareiviai, patikrinę automobilį, paklausė, kur važiuoja, ir praleido.
Tolėliau nuo Aukščiausiosios tarybos, dabar Seimo rūmų, pastatę automobilį, vyrai nuėjo prie įėjimo į rūmus, kur jų laukė Parlamento gynėjai. Kaip tuos įvykius prisimena vienas iš filmo „Spec. Žvėrynas“ herojų, kovinės savigynos meistras majoras Pranas Kasteckas, visi Parlamento rūmai tuo metu buvo permirkę degalais, skirtais gaminti butelius su molotovo kokteiliais. „Jeigu būtų nukritusi kokia kibirkštis, visi Aukščiau­sios Tarybos (dabartinių Seimo) rūmų viduje galėjome sudegti, kaip tuose Pilėnuose. Ten tiek degalų buvo, kad laiptais bėgdavo tie molotovai. Visi buvom permirkę tais kokteiliais. Taip mes ruošėmės gintis, reikėjo imtis priemonių ir viskas“, – 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius prisimena kovinės savigynos meistras majoras Pranas Kasteckas.

Sausio 13-osios naktis Lietuvos Parlamento rūmų patalpose: pirmas iš dešinės G. Akelis, antras – K. Vitkauskas. Vyrams išdalinti buvo tokie ginklai, kuriais naudotis juos išmokė sovietų armijoje ir karinių parengčių stovyklose

Bet Parlamente budintys vyrai, pasak K. Vitkausko, nei apie mirtį negalvojo, nei bijojo. Patalpose dažniausiai buvo juokaujama, o per mikrofoną primenama, kad jei yra norinčių, iš patalpų pasitraukti visada gali. Bet K. Vitkauskas nematęs, kad kas būtų pasitraukęs. Imtynininkams buvo išdalinti primityvūs ginklai, kuriais jie mokėjo naudotis, nes vieni buvo tarnavę sovietų armijoje, kiti karinę parengtį praėję aukštosiose mokyklose. Vyrai treniravosi, klausėsi mokymų, vykdė užduotis. Užduotys dažniausiai buvusios priimti ir palydėti užsieniečių delegacijas ir stebėti žmones. K. Vitkauskui tada buvo 23, G. Akeliui – 35 metai. Abu vyrai buvo sukūrę šeimas. Atsitiko taip, kad Sausio 13-osios aukos prie televizijos bokšto sustabdė rusų planus užimti Parlamentą.
Po 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje buvo pradėta kurti savanorių kariuomenė. G. Akeliui buvo pa­siūlyta imtis organizuoti savanorių kuopą Elektrėnuose. Kaip prisimena pašnekovas, apsispręsti nebuvo sunku. Dziudo imtynių trenerio vietą pasiūlęs Kęstui Vitkauskui.
Savanoriai neramiais 1991 metais iškilmingai prie trispalvės da­vė priesaiką: „…Prisiekiu, negailėdamas jėgų ir gyvybės, ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas man paslaptis ir užkirsti kelią bet kokiems Lietuvos priešų tikslams…“. Daugumos pirmųjų Elek­trėnų savanorių gyvenimas nuo 1991 metų paskirtas buvo Lietuvos gynybai ir tęsiasi iki šiol. Elektrėnų pirmieji savanoriai mažai galvojo apie tarnystę už atlyginimą, apie karinius laipsnius ir apdovanojimus, tik dirbo, mokėsi ir laukė Rusijos kariuomenės išvedimo. Mokėsi nau­dotis ginklais, minuoti ir išminuoti, mokėsi išgyventi lauko sąlygomis, suradę tinkamą vietą šalia Semeliškių, pravedė ten moky­mus. Ir kiekvienais metais gesino durpyno gaisrus.
Elektrėniškis Gintautas Akelis, Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Krašto apsaugos departamento karininkas, įkūręs Savanoriškos krašto apsaugos Elektrėnų 812 kuopą, redakcijai yra atskleidęs paslaptį, kad Lietuvos nepriklausomybės gynybai skirti simboliniai ginklai buvo slepiami Elektrėnuose ir Abromiškėse. Trylika metų G. Akelis tarnavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos Pulsas

Keliai aukštumų link