Vievyje auga jaunų katalikų karta

Vievyje auga jaunų katalikų karta

Ineta BRICAITĖ

Neturėtume jokio sakralinio paveldo, jei tikėjimas nebūtų perduodamas iš kartos į kartą. Nors ne vieną kunigą liūdina, kad aktyviausi parapijiečiai tiesiog išmiršta, o jaunimas nė pažiūrėti į bažnyčios pusę nenori, tikinčių jaunuolių visgi atsiranda. Vievio parapijos kunigai stengiasi žadinti tikrą, gilų ir santykiu su Jėzumi paremtą jaunų žmonių tikėjimą, kad jis būtų prasmingas ir išliktų širdyse visą gyvenimą. Artėjant Tarptautinei jaunimo dienai, po rytinių šv. Mišių kalbėjomės su Vievio parapijos vikaru kun. Povilu Tekoriumi ir vienomis aktyviausių parapijos jaunuolių: Dovile, Brigita ir Svajūne.

IMG 2158Vikare, ar anksčiau Jūs pats aktyviai dalyvavote parapijos jaunimo veikloje ir įvairiuose renginiuose?

Ne tik dalyvaudavau daugiau nei dešimtį metų tuos renginius organizuoju, pradėjau dar būdamas seminarijoje.

Koks buvo pirmasis Jūsų organizuotas renginys?

Jaunimo vasaros stovykla Varkalėse. Tuo metu buvau paskirtas tarnystei Žiežmarių parapijoje. Mes, trys bendraminčiai, nusprendėme ruošti projektus ir organizuoti renginius. Pagrindinis mūsų troškimas buvo vesti jaunimą į gyvą maldą per muziką. Klausydamiesi šlovinimo giesmių matėme, kad broliai protestantai yra labai laisvi maldoje. Giedodami ir šlovindami jie yra tikri dėl Kristaus. Matyti, kad jie meldžiasi. Viena yra „atgiedoti“, kita – tikėti tuo, ką giedi. Maldos, giesmės tikslas – ne aš pats, tikslas yra Dievas ir susitikimas su Juo. Svarbiausia – ne geros emocijos. Jos gali kilti dėl to, ką išgyvenu santykyje su Dievu, bet neturi tapti tikslu. Jausmai greit praeina, ir tada reikia ieškoti kažko naujo, smagesnio. Šiuo atveju muzika ir giesmė – tik įrankis santykyje su Viešpačiu.

O kodėl Jums kilo idėja burti jaunimą?

Sakyčiau, kad tai – pašaukimas. Tuo, ką atrandame, turime dalintis. Negalime tylėti ir nesidalinti.

10525963 616772521770383 263811426571093418 nNuo ko Jūs pradėjote bendrauti su parapijos jaunimu Vievyje?

Jei nuoširdžiai, mačiau, kad jiems negana choro. Esu matęs daug giedančių jaunuolių, kažkada ir pačiam yra tekę chore giedoti. Bet ten, kur žmonės vien tik gieda, viskas anksčiau ar vėliau nutrūksta. Norėjau šiems jaunuoliams atnešti Kristų, pasidalinti su jais kunigystės dovana.

Jaunuolės, kaip atėjote į Bažnyčią ir įsitraukėte į jos gyvenimą?

Svajūnė: Aktyviau dalyvauti pradėjau lankydama „Alfa“ kursą. Tai ir buvo pirmasis mano „kabliukas“.

Dovilė: Bažnyčios gyvenime dalyvauju senokai, po Sutvirtinimo sakramento. Tai stiprus Sakramentas, kuris davė naują, gyvą santykį su Kristumi.

Brigita: Žvilgsnis į Bažnyčią pasikeitė po Sutvirtinimo sakramento. Toliau labai palaipsniui sekė augimas tikėjime, ieškojimas Dievo kasdienybėje, kitame žmoguje. Dievas dažnai paliečia pačiu netikėčiausiu metu per įvairiausius dalykus. Į Bažnyčią atėjau savo noru vedama Jo per kitus žmones.

Kas yra tas „Alfa“ kursas?

Tai yra tarsi tikėjimo pagrindai, pradžiamokslis. Gali susidaryti įspūdis, kad mūsų veikla yra padrika: kursas, stovykla, kiti renginiai. Bet taip tikrai nėra. Vadovaujamasi pastoracinės sielovados modeliu „Ad Gentes“, kuriame yra trys esminiai žingsniai. Galbūt jaunimas ir nežino to pavadinimo, bet jie per tai eina ir tuo gyvena. Pirmasis žingsnis yra žmogaus asmeninis santykis su Kristumi. Galiu išmokti maldų, bet kam tos maldos, jei neturiu santykio su Kristumi, jei Jo nepažįstu? Alfa kursas ir yra vienas iš pirmojo žingsnio etapų. Esminė žinia – Kristus numirė už tave, ir ką tai tau reiškia. Kai turi santykį su Kristumi, kitas etapas yra gilinti tikėjimą. Trečias žingsnis – sakramentinis bendruomeninis gyvenimas. Neinant Išpažinties ir nepriimant Komunijos, būti Bažnyčia neįmanoma.

Kaip vyksta „Alfa“ kursas?

Pradedant ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, rugsėjį-spalį. Kurso metu ne tik klausomasi, bet ir mokomasi kalbėti. Šiais laikais žmonės turi labai daug santykių, bet nemoka apie tai kalbėti, ypač apie jautrius dalykus. Kursuose jaunimas dalinasi, jų laikysena atskleidžia, ar jie tikrai yra patyrę tai, apie ką pasakoja.

Dažnai žmonės, priėmę sakramentus – Pirmąją Komuniją ar Sutvirtinimą, pasilieka Bažnyčioje. Bet tarp jų taip pat būna priėmusių sakramentus ir neturinčių gyvo santykio su Bažnyčia?

Priklauso nuo to, kaip ruošiamasi priimti sakramentus. Kaip parapijoje ugdomas tikėjimas, kaip mokoma.

Dovilė: Man atrodo, kad priklauso nuo to, dėl ko priimi sakramentus – dėl santykio su Kristumi ar dėl to, kad, pavyzdžiui, močiutė liepė. Jei eini dėl santykio su Kristumi, sakramentas yra tik priemonė jam stiprinti.

Kiek žmonių kasmet ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui?

Neskaičiuojant tų, kurie užsirašo ir nė karto nepasirodo, būna virš 30. Iš jų apie 20 pereina anksčiau minėtus pasiruošimo etapus. Tikėjimo išmokyti mes negalime, nes tikėjimas – tai santykis. Jis yra arba jo nėra. Žmonės kartais mums priekaištauja, kad dabar sakramentams reikia ruoštis, o anksčiau nereikėjo. Sovietmečiu buvo draudžiama mokyti, katechizuoti žmones, bet pačių sakramentų valdžia nepajėgė uždrausti. Žmonės sakramentus priėmė, bet be pasiruošimo priimti sakramentai neteikia gyvybingumo. Ta karta mano, kad užtenka mokėti maldas, o Bažnyčios kaip bendruomenės gyvenimas nėra reikšmingas, nors turėtų būti esminis. Žinoma, ne taip greitai Bažnyčioje viskas keičiasi, bet dabar turime tokią galimybę ir sakramentams ruošiamės.

Į Bažnyčią atvedė Jaunimo dienos, kursas ir pan. Bet vistiek kažkas paskatino ten nuvykti. Kas?

Svajūnė: Į bažnytinius renginius per prievartą neisi. Kas nors gali pakviesti, bet, jei einu, vadinasi, pati to noriu.

Įprasta dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose. Ką dar veikia parapijos jaunimas?

Brigita: Šeštadieniais vyksta jaunimo šv. Mišios, kurių metu giedame ir šloviname Viešpatį. Bažnyčioje susirinkę tikintieji dažnai džiaugiasi matydami čia besirenkantį jaunimą. Taip pat dalyvaujame stovyklose, išvykstame ir už parapijos ribų, turime ir laiką, kuomet renkamės tiesiog pabūti vieni su kitais, auginti tarpusavio bendrystę. Jei kiti žmonės per jaunimo šv. Mišias ateina į bažnyčią, labai nustemba.

Svajūnė: Dažnai klausia, ar mes tikrai iš Vievio, nes nebūna matę nieko panašaus.

Kas ten būna kitokio?

Brigita: Kitokio tai, jog savo noru renkasi jauni žmonės susitikti su Kristumi šv. Mišiose bei giesmėje. Malda giesme kiekvieną prakalbina vis kitaip. Muzika kažką tokio turi savyje. Svarbu jausti, ką giedi, suprasti, įsiklausyti, norėti girdėti.

Svajūnė: Kai įsiklausai, tai tave paliečia, paveikia.

Kiek laiko reikėjo išmokti tai pajusti?

Svajūnė: Dar nemokame.

Brigita: Aš manau, kad niekada nebus taip, kad stop – jau kelio pabaiga, viską moku. Tas santykis kinta: būna lengviau, būna, kad padebesiuose skraidžioji. Jei tu nori augti, stengiesi tobulėti, tai kiekvieną kartą būna kitaip.

O kaip kiti renginiai, kodėl jie traukia?

Brigita: Ten renkasi kitoks jaunimas, ieškantis to paties kaip ir tu. Juk būti tarp bendraminčių gera.

Svajūnė: Tie žmonės supranta, ką jiems pasakoji, žodžiai neatsimuša į sieną, kaip būna bendraujant su kitais.

Brigita: Ta pati veikla vienija.

Kokie artimiausi Jūsų, kaip parapijos jaunimo, planai?

Brigita: Šeimų stovykla jau šį savaitgalį, ten savanoriausime. Vėliau eisime į piligriminį žygį Varkalės – Pivašiūnai. Tuomet – pasirengimas Sutvirtinimo sakramentui. „Alfa“ kursas prasidės mokslo metų pradžioje.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų