Pagrindiniai šaltiniai, suteikiantys tiesioginių duomenų apie seniausius Strėvos vidurupio teritorijoje gyvenusius žmones – senosios gyvenvietės, kurios archeologų dažnai vadinamos įvairiais pavadinimais (stovyklomis, senosiomis gyvenvietėmis ir t.t.), priklausomai nuo jų laiko ir pobūdžio. Paprastai visos gyvenvietės skirstomos į dvi grupes: neįtvirtintos ir įtvirtintos gyvenvietės.
Pirmajai grupei skirtinos visos gyvenvietės, neturėjusios jokių įtvirtinimo žymių. Tokių gyvenviečių mūsų nagrinėjamoje teritorijoje yra 7: Pugainių–Papiškių (IX tūkst. pr. Kr., Vievio sen.), Kareivonių (VIII–V tūkst. pr. Kr., Kietaviškių sen.), Zabarijos (VIII–V tūkst. pr. Kr., Kazokiškių sen.), Kloninių Mijaugonių (pagal vienus radinius galime datuoti III tūkst. pr. Kr. pab – II tūkst. pr. Kr. pr., pagal kitus – X–XII a., Kietaviškių sen.), Toleikių (I tūkst., Pastrėvio sen.), Mitkiškių (I tūkst., Kazokiškių sen.) bei Gojaus (Kalninių Mijaugonių) (I tūkst. vid. – II pusė, Kietaviškių sen.) neįtvirtintos gyvenvietės.
Pačios ankstyviausios iš jų, datuojamos paleolitu ir mezolitu, paprastai vadinamos „stovyklomis“, nes žmonės, gyvenę klajoklinį gyvenimą, gyvenamąją vietą dažnai keisdavo, dėl to ji buvo laikino pobūdžio. Tokių laikinų stovyklų mūsų nagrinėjamoje teritorijoje yra net 3 [1].
Pirmoji iš jų – Pugainių, dar kitaip vadinama Papiškės stovyklavietė (Vievio sen.) datuojama vėlyvuoju paleolitu. Ji yra apie 300 m aukščiau Bražuolės įtekėjimo į Nerį, kairiajame krante, į vakarus nuo kaimo. Stovyklavietė įkurta ant III viršsalpinės Neries terasos pakraščio (į šiaurės vakarus nuo aukštos įtampos elektros perdavimo linijos). Ji yra nedidelė, 150×70 – 90 m dydžio. Jos paviršius apaugęs tankiu mišku. Šis archeologijos objektas priskirtinas smėlinių gyvenviečių tipui. Kultūrinis sluoksnis gana neintensyvus, sunkiai išsiskiriantis. Ryškesnis jis tik pietinėje dalyje. Šurfuose aptikta po keletą titnago dirbinių (skelčių ir nuoskalų), jie nerinkti. Radiniai priskirtini ankstyvajai Arensburgo ar Svidrų kultūrai [2].
Antroji – Kareivonių stovyklavietė (Kietaviškių sen.) datuojama VIII–V tūkst. pr. Kr. Ji yra Girelės numelioruoto uždurpėjusio ežero krante, aukštutinėje terasoje, pietinėje kaimo dalyje, 400 m į šiaurę nuo spėjamo Kareivonių (Girelės) piliakalnio, 500 m į rytus nuo bevardžio melioruoto upelio (dešiniojo Kiementos intako), ariamoje smėlėtoje dirvoje, klonyje tarp dviejų kalvelių. Dalis stovyklavietės kultūrinio sluoksnio pažeista arimo. Sveikas kultūrinis sluoksnis išliko tik 30–35 cm storio apatinėje dalyje – tai rusvas smėlis. Stovyklavietėje ištirtas 1 m2 šurfas. Apie 35–40 cm gylyje, rusvame smėlyje, rasta mezolito titnaginių dirbinių. Šurfe buvo aptikti 3 dirbiniai: skeltė, retušuota skeltė ir skaldytinio dalis. Dirvos paviršiuje surinkta 19 titnaginių dirbinių: kirvis, rėžtukas, gremžtukas–grandukas, skaldytinių dalys, medžioklės ir žvejybos įrankiams skirti ašmenėliai, nuoskalos [3].
Trečioji – Zabarijos stovyklavietė (Kazokiškių sen.) datuojama VIII–V tūkst. pr. Kr. Ji yra apie 1,5 km į pietus nuo Neries bei 2 km į šiaurės vakarus nuo Kazokiškių miestelio, dabartinės gyvenvietės šiaurinėje pusėje. Teritorijos plotas – 0,33 ha. Stovyklavietės kultūrinis sluoksnis stipriai pažeistas arimo. Kasinėjimų metu pavyko rasti pavienių radinių ir jų sankaupų: titnago skeltės ir nuoskalos [4].
Žmonių gyvenimas ženkliai pasikeitė neolite: gyvenimas tapo sėslus, žmonės nustojo kraustytis iš vienos vietos į kitą paskui gyvulių bandas, apsigyveno pastoviai vienoje vietoje. Taip stovyklos tapo gyvenvietėmis. Iš to laikotarpio turime Kloninių Mijaugonių gyvenvietę (Kietaviškių sen.), kuri yra ypač įdomi dėl to, jog joje rasti du skirtingai datuoti kultūriniai sluoksniai: viršutinis – vėlyvuoju geležies amžiumi, apatinis – vėlyvuoju neolitu. Pati gyvenvietė yra Ilgio ežero šiauriniame krante, 320 m į pietus nuo kelio Elektrėnai–Kudonys. Ežero pakrantės šlaite, ariamoje ir dirvonuojančioje dirvoje, aptikta 65 lipdytos ir 10 žiestos keramikos puodų šukių lygiu paviršiumi, skaldytų akmenų. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis pažeistas arimo, vietomis išlikęs tik 10–15 cm storio. Gyvenvietės teritorijoje buvo iškasti 3 1×1 dydžio šurfai. Visuose šurfuose pastebėtas vienodas žemės susisluoksniavimas. Paviršiuje atsidengė pilkšvas žemės sluoksnis, kuriame aptikta keramikos, perdegusių ir apskaldytų akmenų, smulkių angliukų.
Taip pat gyvenvietės sluoksnyje aptikta ir 30 titnaginių dirbinių: gremžtukų, peilių, rėžtukas, retušuotų skelčių ir nuoskalų, ašmenėlių nuo medžioklės ir žvejybos įrankių, skaldytinių, keramikos. Rastos keramikos molio masėje yra stambiai grūsto granito priemaišų. Titnaginiai dirbiniai, ankstyvosios keramikos puodų šukės daugiausia buvo aptiktos priesmėlyje, po pilku žemės sluoksniu. Matyt, vietomis akmens ir geležies amžių kultūriniai sluoksniai dengia vienas kitą [5].
Atsižvelgdami į gyvenvietės datavimą, galime daryti išvadą, kad gyvenvietė ilgą laiko tarpą dėl kažkokių priežasčių buvo apleista, tačiau ilgainiui, matyt, dėl savo patogios geografinės padėties ar kitų veiksnių, vėl iš naujo „atrasta“ ir apgyvendinta.
Kita gyvenvietė – Toleikių senovės gyvenvietė (Pastrėvio sen.), datuojama I tūkst. Ji yra apie 0,7 km į pietus nuo Toleikių kaimo, 1,9 km į šiaurės vakarus nuo Gilūšio ežero, 1,4 km į rytus nuo Elektrėnų marių ir 0,65 km į pietryčius nuo Toleikių kaimo kapinių, į vakarus nuo Belezų – Toleikių kelio, Antabraščio upelio dešiniajame krante. Gyvenvietė yra kalvų apsuptoje žemumoje. Iš pietų senovės gyvenvietę riboja Antabrasčio upelis, iš vakarų – šlapios, krūmais apaugusios pievos. Ji užima 130 m ilgio šiaurės rytų– pietvakarių kryptimi, 50-120 m pločio trikampį sklypą. Aukštumėlės pakraščiuose yra iki 0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta lipdytinės, brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos, molio tinko, apdegusių akmenų. Gyvenvietė ilgą laiką buvo ariama [6].
Vėlesnės gyvenvietės datuojamos jau geležies amžiuje. Pirmoji iš jų yra Mitkiškių senovės gyvenvietė (Kazokiškių sen.), datuojama I tūkst. Ji yra 0,15 km į pietryčius nuo Sukros ir Neries upių santakos bei 0,1 km į rytus nuo Neries kairiojo kranto, ta pačia kryptimi nuo Paparčių–Kazokiškių kelio Sukros dešiniajame krante. Gyvenvietė gana smarkiai apardyta – laukas ilgą laiką artas. Atlikus žvalgomuosius tyrinėjimus, rasti pavieniai archeologiniai radiniai ir jų sankaupos: lipdytų puodų šukės grublėtu ir lygiu paviršiumi bei žiesta keramika [7].
Antroji–Gojaus–Kloninių Mijaugonių senovės gyvenvietė (Kietaviškių sen.), datuojama I tūkst. viduriu – 2 puse. Ji yra 400 m į pietus nuo automagistralės Vilnius–Klaipėda, 400 m į šiaurės vakarus nuo Gojaus pilkapių, dešiniajame melioracijos kanalo krante prie A. Janavičiaus sodybos. Sodybos teritorijoje rastas ietigalis, lauro lapo plunksna, smulkių titnago nuoskalų, lipdytos keramikos trupinių (visi mažesni nei 3×3 cm dydžio), geležies šlako gabalėlis bei žiestos keramikos fragmentas [8].
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad nagrinėjamoje teritorijoje esančios 7 neįtvirtintos stovyklavietės-gyvenvietės buvo tik žvalgytos. Nė viena iš jų nėra rimčiau tyrinėta, todėl ateityje, jei bus atliekami detalesni šių archeologinių paminklų tyrinėjimai, galime sulaukti įdomios bei naudingos informacijos apie Strėvos vidurupio teritorijoje gyvenusius žmones bei jų kasdieninį gyvenimą. Nepaisant to, iš stovyklavietėse-gyvenvietėse aptiktų radinių, galime tvirtinti, kad pirmieji žmonių pėdsakai aptinkami Strėvos vidurupio teritorijoje yra jau nuo vėlyvojo paleolito (IX tūkstantmetis pr. Kr.) laikų. Tą puikiai atspindi mūsų aprašytoji Pugainių, dar kitaip vadinama Papiškės gyvenvietė (Vievio sen.). Vėliau žmonių gyvenimą liudijančių pėdsakų tik daugėja. Iš to galime spręsti, kad mūsų nagrinėjama teritorija buvo gana palanki gyventi anų laikų žmonėms. Ir nors gyvenviečių nėra itin daug, tačiau jos svarbios mūsų senajai praeičiai pažinti.
Giedrius Kazlauskas
Naudota literatūra:
1. Volkaitė–Kulikauskienė, R. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 9.
2. Šatavičius, E. Žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai rytų ir pietryčių Lietuvoje. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2005, p. 295-296; Šatavičius, E. Nauji akmens amžiaus paminklai rytų ir pietų Lietuvoje. ATL 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 80.
3. Girininkas, A. Nauji archeologijos paminklai Kaišiadorių rajone. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1993, p. 291; Graži tu mano-gyvoji krašto enciklopedija. Kareivonių kaimo istorija. http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/KAREIVONI%C5%B2_KAIMO_ISTORIJA. [žiūrėta 2012-04-05] .
4. Strazdas, A. 2006 m. liepos 18-19 d. komandiruotės ataskaita. Vilnius, 2006. Kultūros paveldo centro Archeologijos paveldo institutas.
5. Girininkas, A. Nauji archeologijos paminklai Kaišiadorių rajone. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1993, p. 291-292; Vaškevičiūtė, I. Pirmieji būstai ir statiniai. Lietuva iki Mindaugo, red. sud. E. Jovaiša, A. Butrimas. Vilnius, „Elektroninės leidinybos namai“, „Vilniaus dailės akademijos leidykla“, 2003, p. 2-3.
6. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1993, p. 37; Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva II. Vilnius, 1998. p. 58; Kananavičienė, O., Volungevičienė, J. Pastrėvio seniūnija. http://www.vilnijosvartai.lt/locations/listing/?id=135. [žiūrėta 2012-03-05]; Toleikių senovės gyvenvietė. Kultūros vertybių registras. http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=16321. [žiūrėta 2011–10–17].
7. Mitkiškių senovės gyvenvietė. Kultūros vertybių registras. http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=2566. [žiūrėta 2012.03.02].
8. Vaitkevičius, V. Žvalgymai Elektrėnų savivaldybėje. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais. Vilnius, 2009, p. 501.