Turbūt daugelis vieviečių miesto šventėse yra matę lietuvių liaudies šokius šokančias moteris. Tai kolektyvas „Verpstė“. Vievio kultūros centre susikūrusiam, o dabar savarankiškai gyvuojančiam kolektyvui šiemet sukanka 10 metų. Gaila, kad pandemija sujaukė kolektyvo planus ir sutrukdė pasiruošti jubiliejiniam koncertui. Kviečiu išsamiau susipažinti su „Verpstės“ veikla. Pokalbis su „Verpstės“ vadove Nijole Leonavičiene ir šokėjomis Irena Baliūniene, Violeta Barusevičiene, Vaida Bileckiene, Rasa Gedviliene, Kristina Jankauske, Julija Mackevičiene, Simona Mikšiene, Irena Petrusevičiene, Daiva Pileckiene ir Rasa Sabaliauskiene.
Kokia buvo jūsų veiklos pradžia?
Kolektyvas susibūrė 2011 m. sausį. Vievio kultūros centre susirinko moterys, norinčios šokti liaudies šokius. Ir koks buvo mūsų nustebimas, kai vadovė Nijolė Leonavičienė pasakė: „Viens, du, parepetuojam ir Vasario 16-ąją – į sceną“. Manėm, juokauja. Pasirodė, kad ne, iš tikrųjų po mėnesio teko šokti Vievio gimnazijos scenoje Vasario 16-osios minėjime. Tik turėjom vieną bėdą – nebuvo tautinių rūbų, tad teko pasiskolinti. Pirmieji šokiai buvo „Kepurinė“ ir „Volungė“. Kadangi „Kepurinę“ šokome su tulpėmis, lig šiol šis šokis mums „Tulpinė“. Turbūt kiekviena iš mūsų dar ir dabar prisimena jaudulį, užlipus tąkart į sceną. Bet neišsigandome, neišsibėgiojome, toliau repetavome. Šokių daugėjo, sulaukėme kvietimų koncertuoti. Trūko tik tautinių kostiumų, tad juos pasisiuvome pačios. Kiekviena prisidėjo, kuo galėjo: kas ieškojo rėmėjų, kas kūrė modelius, kas atidavė rankų darbo audinius, kas siuvo, kas nėrė, kas mokė skaras rišti.
Kaip atsirado kolektyvo pavadinimas?
Kolektyvas ilgai neturėjo pavadinimo. Tiksliau sakant, turėjo, bet tokį nerimtą, vaikišką, gal labiau pravardinį – „Putpelytės“, mat vienas vyrukas mus taip „pakrikštijo“. Kaipgi pasirodysi su tokiu pavadinimu scenoje? Norėjosi tokio, kuris atspindėtų mūsų vertybines nuostatas – moteriškumą, lietuviškumą ir šokių tradicijų puoselėjimą. Ilgai galvojusios, galiausiai pasirinkome labai paprastą – „Verpstė“. Verpstė – tai senovės moterų darbo įrankis, savotiškas moters simbolis. Esame skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų, o šokis mums visoms – tai atokvėpis po sunkių dienos darbų, atgaiva sielai, saviraiška ir bendravimo būdas. Kolektyvo simbolį – prieverpstę (jas mums išdrožia tautodailininkas Aleksandras Barauskas) dovanojame visoms naujokėms po pirmojo sceninio pasirodymo: jei jau gavai ją dovanų, vadinasi, tampi pilnateise kolektyvo nare. Tiesa, tai daryti mums tenka retai, nes per dešimtmetį kolektyvo sudėtis mažai pasikeitė, dauguma moterų šoka nuo susikūrimo dienos.
Papasakokite, kokius šokius šokate? Galbūt turite mėgstamiausią kolektyvo šokį?
Autentiškų šokių moterims yra labai mažai, todėl vadovė Nijolė perkuria porinius šokius arba sukuria naujus, originalius. Kartais prie kūrybos proceso prisideda ir šokėjos. Turbūt pats mėgstamiausias ir daugiausia kartų šoktas šokis yra „Sadutė“. Tai senovinis mergvakario šokis, kuriuo jaunoji atsisveikina su draugėmis. Tačiau mes šiuo šokiu pasveikinam ne tik jaunuosius, jis mums tinka visur, kur reikia rimties ir iškilmingumo. Gėles pakeičiam kita detale, ir šokis sužėri naujai, tad per Jonines ir Onines šokome su gėlių ar rugių vainikais, per Mindaugines – su fakelais, o per „Verpstės“ jubiliejinį koncertą – su verpstėmis.
Kas turėjo galimybę stebėti jūsų pasirodymus?
Turbūt daugiausiai šokta Vievyje. Ne kartą dalyvavom valstybinių švenčių minėjimuose, renginyje „Šitam dideliam būry“, praturtinom kaimo kapelų konkurso „Stovi malūnas prie kelio“ ir chorų festivalio „Mūsų dainose“ programą. Mūsų pasirodymus matė beveik visų savivaldybės miestelių ir didesnių kaimų žiūrovai. Teko vykti ir už savivaldybės ribų – šokome Vilniuje, Grigiškėse, Trakų Vokėje, Rūdiškėse, Rykantuose, Kalviuose, Gudzenkoje, Vilūnuose, Guronyse. Dalyvaujame ir privačiose šventėse.
Ar kolektyvą vienija tik meilė šokiui, o gal turite bendrų tradicijų?
Kolektyvą vienija ne tik liaudies šokiai. Per dešimtmetį susikūrėme tradicijų, kurios mus dar labiau sutelkė ir suartino. Viena iš pačių įdomiausių – gimtadienių šventimas. Iš pradžių šventėm įprastai: gražūs žodžiai, simbolinė dovanėlė – ir viskas. Kartą pabandėm kitaip: gimtadienio proga kiekvienai narei sukūrėm (pramoginių šokių kūrėja pas mus Daiva Pileckienė) ir slapčia paruošėm po šokį. Vienai kaubojų šokį, kitai tango, trečiai letkį, ketvirtai… kiekvienai pagal charakterį, pomėgius, norus. Dabar švenčiame gimtadienius sezonais. Smagiausias kiekvienos šventės akcentas – paslaptis ir netikėtumas, mat niekada nežinai, kas laukia šventinę dieną. Organizatorės tik nurodo, kaip apsirengti ir ką pasiimti. O tada jau spėliok nespėliojęs, kas tą dieną bus. Tarkim, liepia apsirengti kamufliažiniais rūbais. Ir suki galvą: gal veš į karinį dalinį? Gal į atominį bunkerį? O atsiduri Anupriškių pramogų parke… Arba liepia pasipuošti. Kur vyksim? Gal į spektaklį ar koncertą? Gal į dvaro pokylį? Ogi ne – užsakyta pramoginių šokių pamoka! Niekada nežinai, ką veiksi šventinę dieną: važinėsi kartingais ar paspirtukais, plauksi jachta ar baidarėmis, jodinėsi žirgais ar riedėsi tankais, šaudysi lankais ar žaisi diskgolfą, maudysies Laumių pirtyje ar išbandysi virtualios realybės pramogas… Nenumanai nė ką tądien aplankysi: Pelėdų parką, Sraigių ūkį, Jiezno bažnyčią ar Molėtų observatoriją… O gal dalyvausi edukacinėje veikloje: kepsi šakotį, iš lapų pinsi kepurę, liesi žvakę, gaminsi kremą ar velsi vilną… Pagrindinis mūsų švenčių principas: „Daryk, ko nedarei, ir pamatyk, ko nematei“. Reikia pabrėžti, jog šventinė diena tikrai prarastų dalį savo žavesio, jei jos programą žinotume iš anksto. Tokį gimtadienių šventimą taip pamėgome, jog pasiūlius dėl pandemijos jungti kelių sezonų gimtadienius į vieną, tuoj imta priešintis: „Ne, ne, ne, mes negalim prarasti atradimų ir siurprizų kupinos dienos.“. Užtat ši vasara mums kaip niekad įspūdinga.
Žaismingai pagerbiame ir jubiliejus švenčiančias nares. Nebūna pas mus nei brangių dovanų, nei pompastiškų kalbų, bet užtat gali visos susirinkti 6.00 val. ryte, prieš darbą, po jubiliatės langais ir sugiedoti „Ilgiausių metų“, gali sugužėti vidurnaktį su fakelais ir sušokti „Sadutę“, gali paslapčia išpuošti jubiliatės kiemą… Švenčiančios jubiliejų visada yra garantuotos: „Verpstės“ sveikinimas bus originaliausias ir linksmiausias.
Kalėdiniai karnavalai – dar viena kolektyve prigijusi ir branginama tradicija. Pasiruošimas šventei labai paprastas: reikia apsirengti į temą, paruošti namų darbą ir atsinešti patiekalą. „Zoologijos sodas“, „Pasaulio tautos“, „Blizgesys“, „Bet kas, tik ne rūbai“ – įsimintiniausios karnavalų temos. Kiekviena įdeda daug išmonės ir pastangų, kad šventė būtų įspūdinga. Moterims niekada nepritrūksta fantazijos susikurti šventinius kostiumus, nepristinga laiko ir noro atlikti namų darbą. O namų darbas – tai kokia nors veikla: šokis, daina, žaidimas, siurprizas ir pan. Kiek džiaugsmo, juoko, nuostabos būna tą vakarą! Netgi šiais metais, kai dėl pandemijos negalėjome susitikti, surengėme virtualų karnavalą.
Kokie jūsų ateities planai?
Džiaugiamės, jog pagaliau galime repetuoti. Didelių ir ambicingų planų neturime, tiesiog norime tęsti pradėtą veiklą: puoselėti tautinių šokių tradicijas, turiningai ir smagiai leisti laisvalaikį.
Ačiū už pokalbį. Nuoširdžiai žaviuosi šių moterų entuziazmu, noru išmokti, patirti naują, pamatyti nematytą. Norėčiau palinkėti, jog meilė šokiui neišblėstų, o tradicijų kolektyve atsirastų dar daugiau.
Ieva Barauskaitė